SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-25 nr. 757

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
Po aktoriaus ženklu
2

Muzika 
• Beata Leščinska
Bisai įskaičiuoti
• Violeta Tumasonienė
Išdrįsę būti „nepaklusniaisiais“
1
• Rita Nomicaitė
Kompozitorių namuose – vaikai
1
 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga
• Programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektas
• Stasio Baro dainininkų konkursas
• Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Padėjėjas, kuris verčia mane tapyti
12
• Jolita Wright
Ar tu tai matei?
• Irma Balakauskaitė
Pasirodymai
7
• Kristina Civinskienė
Tapybiškas posūkis į fotografiją
4
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
„Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė
2
• Lietuvių teatro veteranas Jonas Lalas
• Neįprastos „Lėlės“ gastrolės Budapešte
• Prasidėjo III Prahos bienalė
• Voro vestuvės2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aplenkiant save
• Pamatyk ateitį ir ją pakeisk3
• Reikia užmušti tą meilę
• „Kino Busas“ atveš filmus vaikams ir jaunimui į 27 Lietuvos miestus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Greg Richards
Strateginis ginklas
1

Anonsai 
• Menas netradicinėse erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga

Antanui Jozėnui – 80

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Jozėnas ir Dainius Trinkūnas


Beržų šakos susivėlę,
Lapai laša – rudenėlis!
Margą žiedą šaltis kanda,
O į pietus paukščiai skrenda…

Susikaupę traukia baltomis prijuostėmis standartines uniformas šventiškai papuošę Vilniaus specialiosios vidurinės meno mokyklos (dab. Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų gimnazija) moksleiviai – smuikininkai, pianistai, „chorinukai“. Ir pianistės Aušra Banaitytė, Nijolė Vaitiekūnaitė, Saulė Eidukonytė, muzikologės Loreta Tamulytė, Jūratė Burokaitė, Asta Kynaitė, Juozas Širvinskas, tuosyk dar violončelininkas, dabar architektas Augis Gučas, smuikininkai Danutė Pomerancaitė, Audronė Vainiūnaitė, Jurgis Dvarionas, gerokai jaunesni – violončelininkai Davidas Geringas ir Nijolė Šimkutė, dirigentai Alvydas Šulčys ir Dalius Samėnas bei visi kiti muzikais pasiryžę tapti vaikai.

1948 m. sudarytas mokyklos choras, jam vadovavo Benediktas Mačikėnas. 1952 m. vykusiame koncerte greta jo dirigavo Antano Budriūno III kurso Konservatorijos studentas Antanas Jozėnas. Mokydamas vaikus ir perėmęs vadovavimą chorui, jau nuo pat pradžių A. Jozėnas kūrė profesionalų kolektyvą. Iš mokinių reikalavo didelio dėmesio, susikaupimo. Iš pradžių vaikai dainuodavo kiekvieną rytą. Nuo IV klasės jie lankė solinio dainavimo pamokas, o nuo VII klasės būsimiems dirigentams prasidėdavo individualūs užsiėmimai: partitūrų skaitymas, chorvedyba, dirigavimas. Griežtas mokytojas nenuolaidžiavo talentingiesiems. Jo mokiniai – Jonas Aleksa, Juozas Pranckevičius, Jolanta Čiurilaitė ir kiti. Savo darbą apibendrino su Vida Krakauskaite parengtoje knygoje „Balso lavinimo pratimai, dirbant su vaikų choru“.

Dirbdamas su profesionaliai muzikos besimokančių vaikų choru, A. Jozėnas nepasikliovė vien tik savo patirtimi. Domėjosi ir A. Sviešnikovo choro mokyklos programa. Mokyklos choras pradėjo koncertuoti su pučiamųjų, mokyklos styginiu orkestru, LRT orkestru. Prie dirigento pulto kviesdavo ir kitus muzikus. Dirigavo B. Dvarionas, J. Karosas, R. Geniušas, S. Sondeckis, A. Klenickis. Radijo fonotekos fondai pasipildė naujais choro įrašais. Koncertuose skambėjo ne tik dainos, bet ir chorui solidus repertuaras. Tai D. Šostakovičiaus Kantata, A. Klenickio siuita „Vasaros diena“, E. Balsio muzika filmui „Žydrasis horizontas“, R. Žigaičio kantata „Keliai“, A. Budriūno, B. Dvariono dainos, didelį pasisekimą turėjusi E. Balsio „Daina apie Klaipėdą“, E. Griego, W.A. Mozarto ir kitų autorių kūriniai. Kartu dainuodavo žinomi solistai: V. Noreika, R. Siparis...

Senas, jau 500 metų suskaičiavęs Kriaunų bažnytkaimis Sartų pakraštyje. Į ežerą įtekančios Kriaunos upės vingiai išties primena peilio kriaunas. Tai sėlių genčių žemių dalis. Istorija mena, kad Jurgis Radvila Kriaunų dvarą su visais 21 kaimu perdavė Jurgiui Rudaminai. 24 šeimos, 24 valakai žemės. Prie lietuvių prisišliejo čigonų, sentikių, žydų. Knygnešiai Juozas Gylys, Ignas Starkus nešė lietuvišką žodį, o vargonininkai – giesmę. Greta jos parapijonis mokė ir lietuviškų dainų. Mokyklą „gaivaliojo“ Motiejus Valančius. XVIII a. pastatytas namas mokyklai ir vargonininko šeimai – du šviesos židiniai. XVII a. pastatytoje Dievo Apvaizdos bažnyčioje su penkiais altoriais vargonavo ir A. Jozėno tėvas. Su didžia pagarba profesorius jį mena, nors net ir bruožai iš vaiko atminties išplaukę. Mama liko su trimis sūnumis špitolėje vargelio vargti. Sunkios vaikystės svajonės – išsikapstyti iš vargo, nepriteklių, siautėjusių nepagydomų ligų apsupties. Bažnyčioje patiriamas jos architektūros, skulptūrų, šventųjų atvaizdų ir skambančios muzikos grožis padėjo kaimo vaikų vaizduotėje kurti kitokį – gražesnį, šviesesnį pasaulį. Špitolėje prasidėjo ir Antanuko kelias į meną. Jis vargonavo, tarnavo Obelių, Palonių, Baisogalos bažnyčiose.

Pasikeitė laikas. Už Lietuvą kovota miškuose. Antanas kovai buvo per jaunas, tad išleido jį mokytis. Kažin ar buvo mažoje Kauno konservatorijoje studentų, kurių pokario vargas nebūtų išleidęs į tarnystę? Ir Antanas naktimis dirbo, dienomis mokėsi vargonuoti. Nikodemas Martinonis – pirmasis tikras A. Jozėno mokytojas profesionalas, mokėjęs globoti gabų jaunuolį. Pas E. Martinonienę jis mokėsi ir dainavimo. Gerų pagrindų labai prireikė panaikinus vargonų specialybę: A. Jozėnas tapo pirmuoju Lietuvos konservatorijos studentu chorvedžiu.

Chorinė veikla reikšminga savo nenutrūkstamu vyksmu: estetizuojant kulto apeigas, optimizuojant meno įtaigą, integruojant bendruomenę į valstybę, buriant tautą, net makrosocialines bendrijas. Per dainą vyksta savotiškas visuomenės gyvenimo sakralizavimas. Tuo tarpu desakralizuota visuomenė yra skurdi. Dvasinga tik tokia, kuri gyvena aktyvų kultūrinį-meninį gyvenimą ir save išreiškia per įvairius socialinius sluoksnius įjungiančias kultūrines akcijas, kurių viena, virpanti emocine energetika, – Dainų šventė.

A. Jozėnui Dainų šventės diena visada buvo svarbi kaip solidarumą, tautos meilę žadinanti. Dainos psichologinė įtaiga įvairaus amžiaus žmonėms, kurie savo buvimu kartu kuria dainos erdvę, yra didžiulė. Pasakojama, kaip vežimais, sunkvežimiais traukdavę į Dainų šventę, kad kartu su visa Lietuva padainuotų „Bijūnėlį žalią“ ar „Pempel pempel…“

Norinčių Dainų dienoje dalyvauti visais laikais Lietuvoje buvo daugiau, nei galimybių sutalpinti aikštėje. Visi šventės dalyviai pasijusdavo tautos dalimi. Tai ir yra esminis dainų švenčių ritualų bruožas: tautos vienybė. „Visų politinių konfliktų ir ginčų akivaizdoje jos simbolizuodavo aukštesnę, neišardomą tautos vienybę ir bendrą tikslą”, – teigia net kitataučiai (Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę. Vilnius: „Baltos lankos“, 1994, p. 117.). „Svarbiausia – geras repertuaras ir profesionalus jo atlikimas. Gaila, kad šiandien šie pagrindiniai šventės kriterijai pamirštami. „Dieve, kiek dabar pigaus popso! Nesupranti, kur patekai: į šventę ar vakarušką“, – atsidūsta A. Jozėnas.

Apdovanotas daugeliu aukščiausių Lietuvos meno žmonėms skirtų regalijų, prisimena chorus, kuriems teko vadovauti. Žvilgsniu permetu gimnazijų, aklųjų draugijos choro „Vilnius“, Konservatorijos kamerinio choro ir kitų repertuarą: puikiu vokalu buvo atliekamos gražiausios lietuviškos dainos, J. Gruodžio, S. Šimkaus, M.K. Čiurlionio, A. Budriūno, B. Dvariono, E. Balsio, A. Bražinsko ir kitų kompozitorių kūriniai. Ypač daug dėmesio skirta sudėtingų partitūrų studijoms. Net ir tarybiniams ideologams „neglostant“, atlikta Č. Sasnausko „Requiem“, F. Schuberto Mišios G-dur, pirmą kartą Lietuvoje skambėjo J.S. Bacho kantata „Magnificat“, Mišios h-moll, C. Orffo „Carmina burana“, kiti didelės apimties kūriniai.

„Kiek daug yra geros muzikos!“ Atsimenu šią profesoriaus mintį nuo seno. Tokią muziką ir stengėsi atlikti būdamas chorų vadovu, 1955–1998 m. respublikinių dainų švenčių, moksleivių, studentų dainų, meno švenčių dirigentu, vyriausiuoju meno vadovu, naujų kūrinių, programų ekspertu, formuodamas Pasaulio lietuvių dainų švenčių meninę koncepciją, įamžindamas kūrinius plokštelėse, naujas partitūras atlikdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumuose, suvažiavimuose, radijo, televizijos laidose. Ir visą koncertinę, pedagoginę veiklą ruošiant jaunus dirigentus Lietuvos muzikos akademijoje lydėjo gimtosios žemės ilgesys, meilė muzikai, dainai, reiklumas sau ir kitiems, bandantiems prisiliesti prie meno tarsi šventovės.

Toks profesorius, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius A. Jozėnas ir šiandien, pažymintis darbais vaisingą, sėkmės žiedais nubertą savąjį aštuoniasdešimtmetį. Lai ir toliau taip gegužę sninga...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:13:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba