SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-25 nr. 757

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
Po aktoriaus ženklu
2

Muzika 
• Beata Leščinska
Bisai įskaičiuoti
• Violeta Tumasonienė
Išdrįsę būti „nepaklusniaisiais“
1
• Rita Nomicaitė
Kompozitorių namuose – vaikai
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga
• Programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektas
• Stasio Baro dainininkų konkursas
• Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Padėjėjas, kuris verčia mane tapyti
12
• Jolita Wright
Ar tu tai matei?
• Irma Balakauskaitė
Pasirodymai
7
• Kristina Civinskienė
Tapybiškas posūkis į fotografiją
4
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
„Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė
2
• Lietuvių teatro veteranas Jonas Lalas
• Neįprastos „Lėlės“ gastrolės Budapešte
• Prasidėjo III Prahos bienalė
• Voro vestuvės2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aplenkiant save
 Pamatyk ateitį ir ją pakeisk3
• Reikia užmušti tą meilę
• „Kino Busas“ atveš filmus vaikams ir jaunimui į 27 Lietuvos miestus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Greg Richards
Strateginis ginklas
1

Anonsai 
• Menas netradicinėse erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Pamatyk ateitį ir ją pakeisk

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Pranašas“

Iš fantastinių amerikiečių filmų gali geriausiai sužinoti apie juos kankinančias baimes. Šaltojo karo metais ateiviai iš kosmoso dažniausiai simbolizavo komunistinio totalitarizmo grėsmę. Vėlesnėse antiutopijose eksperimentai su dirbtiniais žmonėmis pabrėžė genetinių manipuliacijų keliamą grėsmę. Įvairiai amerikiečių mokslinės fantastikos filmuose buvo personifikuojama ir AIDS, ir ekologinių katastrofų sukelta baimė. Pastaraisiais metais pagrindinis baimės ir nerimo šaltinis akivaizdžiai yra terorizmas. Rugsėjo 11-osios šokas nuolat primena apie save. Todėl įvairių žanrų filmuose bandoma suvokti teroristų motyvus, numatyti tai, kas nenumatoma. Matyt, neatsitiktinai naujuose mokslinės fantastikos filmuose eskaluojama mintis, kad galima numatyti ateitį ir taip išvengti nelaimės. Visai neseniai Tony Scotto filmo „Deja vu“ personažui pavyko įsibrauti į ateitį ir joje sukliudyti teroristams. Naujas Lee Tamahori filmas „Pranašas“ („Next“, JAV, 2007) taip pat akcentuoja sugebėjimo numatyti ateitį svarbą. Pagrindinis filmo herojus Krisas Džonsonas (Nicolas Cage) tvirtina, kad pamatęs ateitį žmogus gali ją pakeisti. Pats Krisas gali numatyti labai nedidelę savo ateities atkarpą – tik dvi minutes. Vaikystėje tapęs kažkokių eksperimentų auka, dabar jis (prisidengęs Frenko Kadilako pseudonimu) rengia magijos seansus Las Vegaso viešojo maitinimo įstaigose, o pragyvenimui prisiduria žaisdamas kazino. Filmas prasideda tada, kai juo susidomi ne tik kazino apsauga (jiems sukelia įtarimų atsargus Kriso žaidimas), bet ir specialiosios tarnybos. Jų atstovė Koli (Julianne Moore) žino, kad netrukus Ameriką pasieks iš Rusijos pavogta atominė bomba (ar kažkas panašaus). Koli ieško aiškiaregių, sugebančių numatyti, kur atsidurs ta pavojinga siunta. Krisas Džonsonas jai labai reikalingas. Tačiau šis nenori su niekuo bendradarbiauti. Krisas laukia merginos (Jessica Biel), kuri nuolat pasirodo jo vaizdiniuose. Kai susitikimas įvyksta realybėje, abu personažai išvyksta iš miesto. Tačiau jiems nepavyks pasislėpti, nes Krisą seka ne tik specialieji agentai, bet ir teroristai, kuriems rūpi sunaikinti vyruką anksčiau, nei jis bus priverstas padėti specialiosioms tarnyboms. Idiliškas didžiųjų kanjonų motelis taps lemtingas ne tik Kriso asmeniniam gyvenimui, bet ir visai tolesnei įvykių eigai.

„Pranašas“ sukurtas pagal vieno svarbiausių mokslinės fantastikos kūrėjų Philipo K. Dicko apsakymą „Auksinis žmogus“. Jo kūryba sulaukė visuotinio pripažinimo tik po mirties 1982 m., iki tol jis buvo žinomas gana siauram gerbėjų būriui ir visą gyvenimą skurdo. Pagal Dicko prozą sukurtas ne vienas garsus ir populiarus filmas. Bet, matyt, iki šiol svarbiausias išlieka neseniai geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos filmu paskelbtas Ridley Scotto „Likvidatorius“ („Blade Runner“, 1982).

„Pranašo“ pagrindu tapusiame Dicko apsakyme svarbus dirbtinių žmonių motyvas filme liko neišplėtotas, jį signalizuoja tik keistas bronzinį įdegį primenantis Cage’o grimas. Filmo pabaigoje akivaizdžiai „paauksėja“ ir Jessicos Biel veido bei kūno spalva. Tai tarsi atsako į klausimą, kodėl Krisas gali matyti vis ilgesnes laiko atkarpas ir kodėl tas judviejų susitikimas buvo toks lemtingas.

Tačiau režisieriui akivaizdžiai įdomesni ne filosofiniai, psichologiniai ar metafiziniai pagrindinių personažų santykių aspektai, bet galimybė pažaisti laiku. Virtuoziškiausios yra tos filmo scenos, kur režisierius neleidžia žiūrovui atsitokėti, suvokti, kas ką tik vyko iš tikrųjų, o kas – Kriso vaizduotėje. Ateitis visąlaik keičia dabartį, virsta praeitimi, išnyksta, susilieja su šia akimirka, Krisas multiplikuojasi žiūrovų akivaizdoje. Jis nuolat renkasi sau palankesnę įvykių eigą, tarsi materializuodamas daugybės žmonių svajones pasidėti pagalvėlę prieš nukrentant. Gaila, kad šių laiko ir personažų multiplikavimo galimybių (ypač galimybės elgtis su „ateitimi“ kaip su „čia ir dabar“) režisierius iki galo neišnaudoja eksperimentams su naujai atsiveriančiomis naracijos galimybėmis.

Tačiau filmo žanras diktuoja savo taisykles – teroristų gaudynės, bandymas nuspėti jų veiksmus, lokalizuoti bombą, herojaus noras išgelbėti mylimą moterį yra svarbesni. Čia Tamahori vėl pademonstruoja savo sugebėjimus kurti įtampą, neišskaidyti įvairiose plokštumose ir aikštelėse vykstančių gaudynių vientisumo, kurti logišką įvykių grandinės seką. Tačiau žiūrint filmą vis dėlto neapleidžia deja vu jausmas. Panašių gaudynių buvo gausu ir paties Tamahori filme apie Džeimso Bondo nuotykius „Pasveikink mirtį kitą dieną“ („Die Another Day“, 2002). „Pranašo“ pradžioje besikristalizuojančios idėjos taip ir lieka neišplėtotos, tik sužadina apetitą, kaip kad epizodas su kultiniu leitenantu Kolombu – Peteriu Falku, suvaidinusiu Irvą. Tai užuomina į kitą garsų epizodą iš Wimo Wenderso filmo „Dangus virš Berlyno“, kur Falkas vaidina žmogumi tapusį angelą. Dar viena smagi užuomina – Kriso paaiškinimas, kodėl jis pasirinko tokį pseudonimą. Tiesiog jam labiausiai patinka Frankenšteinas ir „Cadillac“.

Tačiau intertekstualiniams žaidimams filme nelieka laiko ir vietos. Kadaise staiga į kino Olimpą įsiveržęs režisierius iš Naujosios Zelandijos (jo filmas „Once Were Warriors“ 1994 m. pelnė per dvidešimt tarptautinių apdovanojimų ir atvėrė Lee Tamahori Holivudo duris), regis, taip ir įstrigo toje dviejų minučių atkarpoje tarp šlovės pažado ir būtinybės kurti žiūrovišką veiksmo kiną.

Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


15897. Kamilytea :-( 2010-02-28 20:02
kaskokia nesamone kita karta tokio s nedekite

15898. mamyte :-( 2010-02-28 20:03
kita karta tokio susdo seip nereiketu deti

15899. vesta :-) 2010-02-28 20:06
labai patiko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:12:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba