SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-25 nr. 757

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
Po aktoriaus ženklu
2

Muzika 
• Beata Leščinska
Bisai įskaičiuoti
• Violeta Tumasonienė
Išdrįsę būti „nepaklusniaisiais“
1
• Rita Nomicaitė
Kompozitorių namuose – vaikai
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga
• Programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektas
• Stasio Baro dainininkų konkursas
• Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Padėjėjas, kuris verčia mane tapyti
12
• Jolita Wright
Ar tu tai matei?
• Irma Balakauskaitė
Pasirodymai
7
• Kristina Civinskienė
Tapybiškas posūkis į fotografiją
4
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
„Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė
2
• Lietuvių teatro veteranas Jonas Lalas
• Neįprastos „Lėlės“ gastrolės Budapešte
• Prasidėjo III Prahos bienalė
• Voro vestuvės2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aplenkiant save
• Pamatyk ateitį ir ją pakeisk3
 Reikia užmušti tą meilę
• „Kino Busas“ atveš filmus vaikams ir jaunimui į 27 Lietuvos miestus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Greg Richards
Strateginis ginklas
1

Anonsai 
• Menas netradicinėse erdvėse

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Reikia užmušti tą meilę

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Anapus slėnio“

Kažkada buvo toks lenkų režisieriaus Januszo Morgensterno filmas „Reikia užmušti tą meilę“. Sovietų cenzoriai įsigudrino iš jo iškirpti vieną svarbią siužetinę liniją – kunigo personažas netiko prie socialistinės Lenkijos tikrovės vaizdo. Panašiai elgiasi ir mūsų dorovės sergėtojai – homoseksualai jiems gadina šviesų šeimą ir krepšinį garbinančių lietuvaičių įvaizdį. Geriau apsimesti, kad pas mus „sekso nėra“. Neseniai žagtelėjau pamatęs per kažkokią rusų televiziją damą, kadaise „perestroikos“ metais pareiškusią amerikiečiams, kad SSSR sekso nėra. Šioje laidoje ji to neprisiminė – buvusi vieno tuometinio Leningrado viešbučio administratorė pasakojo apie sovietmečiu viešbutyje klestėjusią mokamų seksualinių paslaugų sistemą. Tačiau puikus prostitučių gyvenimo išmanymas anais laikais jai nesutrukdė urbis et orbis pareikšti apie šviesią tarybinių žmonių moralę. Matyt, tai ir vadintina homo sovieticus fenomenu. Ir jis iki šiol gyvas. Bent jau Lietuvoje.

Šią savaitę LNK imsis visuomenės švietimo misijos ir parodys Venecijos „Auksiniu liūtu“ ir keliais svarbiais „Oskarais“ apdovanotą Ango Lee neįmanomos meilės dramą „Kuprotas kalnas“ (26 d. 22 val.). Filmas, kurio veiksmas nukelia į dabar madingą 7-ąjį dešimtmetį, susieja melodramą ir vesterną. 1963 m. laukiniuose Vakaruose susitinka du vaikinai. Enisas ir Džekas pasisamdo vasarą prižiūrėti avis tolimose Kuproto kalno ganyklose. Jų svajonės labai žemiškos: užsidirbti pinigų nuosavai rančai, vesti, turėti vaikų. Kalnuose jiems teks susigrumti su kaprizinga gamta ir vienatve. Būtent čia juos netikėtai užklups meilė. Tai, kas iš pradžių atrodys tik seksualinės įtampos proveržiu, pamažu taps meile ir privers susimąstyti apie likimo keistenybes ir po normalumo regimybe slypintį tragizmą.

Filmo herojai, regis, įkūnija iš „Marlboro“ reklamos dar gerai prisimenamą vyrišką etosą: kaubojų skrybėlės, „pakaustyti“ batai, taupūs žodžiai. Tačiau Enisas ir Džekas tampa bejėgiai prieš jausmą, kuris jų neapleis ateinančius dvidešimt metų. Jie suvokia (nors ir negali to suformuluoti), kad netikėtas jausmas suteikia spalvų pilkai jų kasdienybei. Todėl jį reikia slėpti nuo pasaulio. Reikia nužudyti tą meilę. Herojai išsiskiria, sukuria šeimas, tačiau nesiliauja ilgėtis vienas kito. Jų gyvenimą užpildo ne tik kova už būvį, šeimos gyvenimo peripetijos, bet ir ilgesys. Režisierius jį poetizuoja, ir po truputį visas filmas nugrimzta į tą saldų liūdesį, kurį jaučia ne tik retkarčiais slapta žvejyboje susitinkantys Enisas ir Džekas, bet ir jų šeimų nariai, miglotai nujaučiantys, kas iš tikrųjų sieja du jaunystės draugus. Slapti susitikimai tampa neįmanomos laimės pakaitalu. Tačiau Lee nepalieka jokių abejonių, kad tais laikais tai buvo vienintelė įmanoma išeitis. Todėl jo filmo herojai primena tragiškuosius visų laikų meilužius – Romeo ir Džuljetą, Tristaną ir Izoldą. Filmui įpusėjus pamiršti, kad jis pasakoja apie homoseksualią meilę. To neslepia ir puikius vaidmenis filme sukūrę Jake’as Gyllenhaalas ir Heathas Ledgeris. Eniso ir Džeko santykiuose save atpažins kiekvienas, kadaise patyręs „blogą meilę“ – nelaimingą, neįmanomą, tą, kurią anksčiau ar vėliau teks užmušti. Režisierius bei filmo pagrindu tapusio apsakymo autorė Anne Proulx nenori vien tik konstatuoti dabar kai kur jau išnykusio tabu. „Kuprotame kalne“ kruopščiai, pabrėžtinai realistiškai, bet kartu ir išvengiant stereotipų atkuriama klaustrofobiška provincijos, kur gyvena abu filmo herojai, atmosfera. Eniso ir Džeko istorija – tai ir dar viena netolerantiškumo istorija.

„Snobo naktį“ (31 d. 22.40) LNK parodys Davido Jacobsono filmą „Anapus slėnio“ (2005). Tai pasakojimas apie vyrą, kuris mano esąs kaubojus. Kai Harlanas atsitiktinai sutinka naivią aštuoniolikmetę Tobę (Ewan Rachel Wood), jų abiejų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Harlanui Tobė yra šių dienų Los Andželo gatvėse nebesutinkamo tyrumo ir nekaltumo įsikūnijimas. Maištingai merginai daro įspūdį romantiška Harlano natūra. Regis, juos skiria viskas – amžius, kilmė bei grėsmingai augantis despotiško Tobės tėvo (beje, šerifo) nepalankumas Harlanui, tačiau pora grimzta vis gilyn į audringą meilės romaną. Iki tos pavojingos akimirkos, kai paaiškėja, kad Harlanas visai nėra tas, kuo jį laikė Tobė.

Vienu filmo prodiuseriu tapo Harlaną suvaidinęs Edwardas Nortonas. Holivude jam prilipo uždaro, žiniasklaidos vengiančio, bet kartu ir fenomenaliai talentingo aktoriaus etiketė. Neseniai viename interviu aktorius prisipažino: „Mano, kaip aktoriaus, uždavinys yra įtikinti žiūrovus, kad esu asmuo, kurį vaidinu. Kaip jie tuo patikės, jei spaudoje perskaitys, ką valgau, kuo važinėju ir su kuo guliu?“

To paties norėčiau paklausti kai kurių žvaigždėmis besivadinančių lietuvaičių. Kita vertus, ar jie sugeba daryti ką nors kita, kaip tik valgyti, važinėtis ir gulėti? Juk visokia kita veikla dažniausiai yra tik šalutinis jų užsiėmimas.

LTV2 sekmadienio vakarą (27 d. 22 val.) paskirs tikrų žvaigždžių spindesiui – rodys jubiliejinio Kanų kino festivalio uždarymą. Beje, ar pastebėjote, kad pirmadieniais kanalas pradėjo kartoti žiemą rodytą nuostabią čekų kino retrospektyvą? Ją pramiegojusiems primenu, kad ateinantį pirmadienį (28 d. 22.10) bus parodytas ankstyvasis Milošo Formano šedevriukas „Petras ir Pavla“ (1964). Antradienį (29 d. 19.45) LTV2 siūlo įdomų Izoldos Keidošiūtės pokalbį su lenkų kino ir teatro aktoriumi Jerzy Radziwiłowicziumi, kuris neseniai pirmąkart viešėjo Vilniuje ir buvo trumpam nuvykęs į savo tėvo gimtuosius Druskininkus.

LTV parodys du prancūziškus filmus apie vaikus. Pierre’o Boutrono „Ponai vaikučiai“ (25 d. 22.40) pasakoja apie tris dvylikamečius, kurie ryte atsibunda ir supranta, kad per naktį pavirto suaugusiais. Deja, jų tėvai per tą pačią naktį pavirto vaikais. Jeano François Davy filmas „Raudonosios smailės“ (26 d. 16.10) pagrįstas tikrais faktais ir nukelia į 1960-ųjų rugsėjį, į skautų stovyklą Monblano papėdėje. Aštuoni jos dalyviai išsirengia į kalnus trims dienoms. Jie labai skirtingi savo charakteriais, socialine kilme ir ateities perspektyvomis. Kartu su savimi jie pasiima prisiminimus, patirtį, savo mergaičių istorijas...

TV3 galėtų būti to paties filmo daugkartinio rodymo čempionė. Anksčiau dar bandydavau suskaičiuoti, kiek kartų TV3 rodė, tarkime, kad ir „Bilį Eliotą“ (26 d.), bet jau supratau, kad penki vieno filmo kartojimai per metus šiai televizijai – ne riba. Dabar bandau atsakyti į kitą klausimą: kodėl nė karto nerodyti filmai nukišami į naktį. Šį šeštadienį (26 d. 0.15) bus proga pamatyti brazilo Guelio Arraeso „Gailestingumo akimirką“ (2000) – keistoką fantaziją, sukurtą pagal vieną populiariausių brazilų serialų. Filmas pasakoja apie dviejų jaunuolių Džeiko ir Čiko nuotykius, bet bijau, kad mane atbaidys herojų požiūris į šunis bei jų surengtos šuns laidotuvės. Laidotuvių filme yra ir daugiau, todėl nestebina, kad Anapilyje Džekas sutiks ir velnią, ir Mergelę Mariją (ją suvaidino nuostabioji Fernanda Montenegro).

Tačiau sekmadienį (BTV, 27 d. 22 val.) neatsisakysiu dar kartą pasižiūrėti Paulo Schraderio „Svetimšalių poilsio“ (1990), nes vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė Helen Mirren („Karalienė“). Šio psichologiniu trileriu dažnai pavadinamo filmo veiksmas nukelia į Veneciją. Jaunų anglų, kuriuos suvaidino Natasha Richardson ir Rupertas Everettas, pora atvyko čia norėdami susidoroti su iškilusiomis šeimos gyvenimo problemomis. Netrukus jie susipažįsta su paslaptingu Robertu (Christopher Walken) ir jo seksualia žmona Karolina (Helen Mirren). Susižavėję naujais draugais, Merė ir Kolinas pamažu klimpsta į sudėtingus seksualinius ir emocinius žaidimus, kurių pabaiga netikėtai drastiška. Pagal rašytojo Iano McEwano romaną filmo scenarijų parašė Haroldas Pinteris, visada domėjęsis seksualinės transgresijos tema. Rizikuoju būti banalus, bet noriu dar kartą priminti, kad gyvename įvairiausių transgresijų laikais.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:12:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba