SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-26 nr. 710

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aldona Dapkutė
Ženklai erdvėje
2

Muzika 
• Jolanta Čiurilaitė
Profesionaliai ir nuoširdžiai
3
• Helmutas Šabasevičius
Nauja šokėjų karta
1
• Vaclovas Paukštė
Ledai pralaužti
• Vienuoliktas Pažaislio muzikos festivalis
• Merginų choras "Vaidilutės" švenčia jubiliejų1
• Elena Saulevičiūtė (1927–2006)2
• "Viva Kotryna"
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Smarkiau už dopingą?
3
• Vitalija Jasaitė
Egzotikos ir spalvų sala
13
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
2.30 val. idėjų bado?
• OKT Oidipas keliauja į Graikiją
• Mažasis teatras – mažiesiems žiūrovams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Visi matuojamės Živago likimą1
• Linas Vildžiūnas
Penelope’s Cruz ašaros
2
• Živilė Pipinytė
Tikslas pasiektas
3
• Laivas plaukia
• Suskaičiuokime
• Dar vienas Arūno Matelio prizas2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kodas
6

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

2.30 val. idėjų bado?

Iš teatrologo užrašų

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Lietuvos dienos" eskizas
D. Matvejevo nuotr.

Natūraliausia mūsų laikais "plačiaformačio" spektaklio trukmė – 2.30 val. Žinoma, su pertrauka.

Nesvarbu, kaip režisierius išdėlios įvykius, kaip atsirinks vaizdinius. Jei spektaklis artės prie 3 val. – nesėkmės neišvengs.

Tiesą pasakius, anksčiau teatre išsėdėdavome ir ilgiau – po 3, 4 ir daugiau valandų. Ar tuomet režisieriai ir aktoriai turėjo daugiau ką pasakyti? Ar mes neturėjome kur pasidėti? Galbūt ir viena, ir antra. Dabar susikalbame sms "formatu" ir iš scenos laukiame ne daugžodžiavimo, o trumpos ir tikslios informacijos. Tiksliau – tokį teatro modelį savaip teigia naujosios dramaturgijos autoriai, klijuodami ir montuodami pasakojimo fragmentus su aiškiai išreikšta emocine būsena ir idėjine pozicija. Paskui autorius skuba ir režisieriai – keli ryškesni veikėjo charakterio štrichai, pabrėžtas išorinis tipingumas (atpažįstamumas?) ir būsenos diagnozė. Viskas kartu scenoje – štai ir idėjinė režisieriaus, aktorių pozicija.

Iš tikrųjų – be idėjinės kūrėjų nuostatos šiandien spektaklis tarsi neįsivaizduojamas. Ypač jei kalbama apie sceninę šiandienos refleksiją. Bėda tik ta, kad tokia (neretai ir sufalsifikuota) pozicija lengvai suimituoja ir pačią kūrybinę idėją. O kad mūsų teatras ar net scenos menas išgyvena idėjų, o ne idėjiškumo stygių – faktas. Tai puikiausiai įrodė ne tik ganėtinai skurdus besibaigiąs sezonas, bet ir jo metu vykę dramaturgijos skaitymai, ir pavasarinis Baltijos šokio festivalis, ir praėjusią bei šią savaitę savo renginius pristačiusi Naujosios dramos akcija. Net iš "Menų spaustuvės" globojamo projekto "Ateinantys" darbų negalėčiau išskirti nė vieno, kuris idėjos originalumu teigtų kažkokio naujo teatro nuojautą. Gal mus varžo tradicijos? Gal keistą įtaką daro atvažiuojančios užsienio trupės? Retsykiais jos pažeria tiek idėjų, kad jų užtektų bene visiems Lietuvos režisieriams, tačiau ar savaip adaptuota idėja tebėra originali? Jau net banalu kartoti, bet šiandienis mūsų teatras labiau primena tuos Eurovizijos standartus, kuriuos šįmet savo prisistatymo idėja ėmė ir sugriovė suomiai, o pasipriešinę standartui lietuviai bent jau buvo daugelio pastebėti. Tačiau kai pernykštėse "Sirenose" savo "Juodą šalį" parodę vengrai priminė, kad tautos paveikslą galima sudėlioti iš etiudų ir sms žinučių, ar panašus mūsų teatralų "ėjimas" nesukels nusivylimo? Arba kas būtų, jei mūsų režisieriai sumanytų pakartoti vokietį René Polleschą, išgarsėjusį originaliomis poststruktūralistų tekstų kompiliacijomis vietoj dramaturginio kūrinio?

Teatro idėjų platforma šįmet pasivadinusi Naujosios dramos akcija supažindino su autorinėmis pozicijomis. Ir galėjo atrodyti, kad užsienio svečiai (vengras Įrpįdas Schillingas, britas Markas Ravenhillas, suomis Kristianas Smedsas) nori dirbti ne publikai, bet užsiimti laboratoriniais ieškojimais. Smagu, kad į šiuos ieškojimus buvo įtraukti ir lietuvių aktoriai. Tačiau kad ir koks vertingas būtų vienkartinis susitikimas, jis, deja, pasmerktas (pavyzdžiui, Schillingo atveju) tik gražiam prisiminimui. Markas Ravenhillas, suvaidinęs savąjį "Produktą", ne tik dar kartą įrodė, kad yra puikus autorius, bet ir tai, kad publikos akivaizdoje nerealizuota idėja nieko neverta. Šįkart dramaturgui savotiškai pasisekė – "vaidindamas" "Menų spaustuvės" remontuojamoje salėje jis iš tikrųjų priminė neformalą, savuoju "Produktu" griaunantį bet kokias tradicinio teatro konvencijas. Bet jei, pavyzdžiui, jam būtų tekę vaidinti kad ir Vilniaus mažojo teatro salėje – ar jis nebūtų tapęs šių konvencijų auka? Ar pats prieš spektaklio publiką vaidinantis Ravenhillas nebūtų atrodęs kaip jos "produktas"? Paradoksalu, kaip kartais gali transformuotis įdomiausia idėja, ir visai neparadoksalu, kad nesant galimybės idėjas ne tik generuoti, bet ir išbandyti, išrutulioti, jomis gyventi ir jas realizuoti, jos yra pasmerktos.

Dar vienas pavyzdys – "cezario grupės" pristatyta "Lietuvos diena". Iš tolo tarsi susisiejanti su "Juodos šalies" sumanymu, skiriasi nuo jo tuo, kad tekstus kaip savotiškas noveles (režisieriaus Cezario Graužinio siūlytomis temomis), situacijas ar dialogus kūrė patys aktoriai ir kad šie tekstai apibūdina ne esamą, bet įsivaizduojamą, fiktyvią Lietuvą. Idėja graži, net šiek tiek jaudinanti, prisimenant vieną įspūdingiausių aktorės Vilmos Raubaitės monologų, spektaklio kūrėjų santykis su Lietuva gana lyriškas, emocingas, tačiau kirba mintis, kad kol kas toks sprendimas įdomus tik būsimo spektaklio koprodiuseriams. Kūrėjai pasiliko laisvę neforsuoti, "gimdyti" idėją iki žiemos, tik ar neatsitiks taip, kad paties režisieriaus darbai – suplanuoti pilnakraujai spektakliai – užgesins blykstelėjusią kibirkštį? Juk kai negali sumanymo tuoj pat įgyvendinti, kai esi priverstas blaškytis nuo vieno darbo prie kito ir kiekvieną tarsi apdalyti vis nauja idėja, ar beliks jėgų vienintelei, išsvajotajai?

Vokiečių dramaturgė Dea Loher, apsilankiusi Vilniuje ir pasižiūrėjusi Gintaro Varno statytus jos "Nekaltus", pasidžiaugė, kad semtis idėjų važiuoja į Braziliją. Gyvendama ten ir matydama "aną" pasaulį, ji turi galimybę iš tolo ir iš naujo pažvelgti į Vokietijos, apskritai Europos situaciją. Pjesei parašyti prireikia nemažai laiko: stebėti, kaupti medžiagą, sumanyti struktūrą ir situaciją, istorijos nuotrupą, kad jos inspiruota idėja pagaliau išsiskleistų žodžiais ir veikėjų pavidalais. Svarbiausia ne tik turėti idėją, bet ir žinoti, kokioms dramaturgijos ir teatro taisyklėms, konvencijoms ir sustabarėjusioms formoms sumanymas turėtų oponuoti. Štai iš kur idėjinė autorės pozicija – oponuoti ne tiek gyvenimo, kiek teatro realybei.

Prisiminęs sezono spektaklius, gali drąsiai sakyti, kad mūsų teatrai gyvena inertiškai ir... idėjiškai. Naujoji, aktualioji dramaturgija buvo neskausmingai adaptuota teatro, net publikos reikmėms ir tapo ne priešprieša pačiai sustabarėjusiai teatro formai, o vienu iš pageidautinų jos ramsčių. Kai bene visi teatrai griebiasi provokuojančių tekstų, kai įvelka juos į kuo įmantresnius, spalvingesnius "socialinių tipų" drabužius, kai karštligiškai ieško vis naujesnių ir jaunesnių autorių, kad surastų bent vieną originalią mintį ir parduotų ją kaip idėją, kokia tuomet gali būti, pavyzdžiui, Naujosios dramos akcijos paskirtis? Ir ar gali ji šiandien, po septynerių metų patirties, po pažintinių ir edukacinių projektų, laboratorinių ieškojimų ir kūrybinių injekcijų, dar ką nors pasiūlyti tiems, kurie ne tik užsikrėtė, bet ir iki koktumo išpopuliarino jos idėjas? Sakytum dabar jai, iš pradžių viliojusiai alternatyva blogam, negyvam, nekūrybingam teatrui ir turėjusiai būrį gerbėjų, belieka tapti alternatyva apskritai teatrui. Ir palikti tuščiomis tuos ištikimuosius NDA lankytojus, kurie išaugo iš eksperimentinių iššūkių vaikystės.

Svarstau – gal įpusėjusiai NDA koją pakišo nelemtieji suomiai? Helsinkio priemiesčio "Realybės tyrimų centro" atlikėjų pasirodymas "Svajojimas" per kelias minutes nubraukė viską, ką, pavyzdžiui, bandė sukurti "cezario grupės" aktoriai. Suomiai ne tik drąsiai peržengė bet kokias šiuolaikinio teatro ribas – jie įžengė į tokią "pilkąją teritoriją", kuriai apskritai nieko nebereikia. Tiesa, Lietuvoje su Aldona Bendoriūte dirbęs suomių režisierius Kristianas Smedsas savo "Liūdnomis dainomis iš Europos širdies" arba atvežtuoju "Klajūnu", tikiuosi, sugrąžins autentiško teatro ilgesį, tačiau dvejonių dėl kasmet bandomų įžiebti ir tik retsykiais sėkmingai realizuojamų idėjų bent man neišsklaidys. Ir juk kas šiandien gali būti vertingiau, brangiau už netikėtą ir, svarbiausia, iki galo realizuotą idėją, arba net už tiesiog gerą spektaklį, kai aplinkui tiek pradėtų ir nebaigtų, mėgėjiškai skubotų ir paviršutinių, gausių išorinio dekoratyvumo ir tuščiai rėksmingų repertuarinių teatrų produktų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:12:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba