SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-26 nr. 710

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aldona Dapkutė
Ženklai erdvėje
2

Muzika 
• Jolanta Čiurilaitė
Profesionaliai ir nuoširdžiai
3
• Helmutas Šabasevičius
Nauja šokėjų karta
1
• Vaclovas Paukštė
Ledai pralaužti
• Vienuoliktas Pažaislio muzikos festivalis
• Merginų choras "Vaidilutės" švenčia jubiliejų1
• Elena Saulevičiūtė (1927–2006)2
• "Viva Kotryna"
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Smarkiau už dopingą?
3
• Vitalija Jasaitė
Egzotikos ir spalvų sala
13
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
2.30 val. idėjų bado?
• OKT Oidipas keliauja į Graikiją
• Mažasis teatras – mažiesiems žiūrovams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Visi matuojamės Živago likimą1
• Linas Vildžiūnas
Penelope’s Cruz ašaros
2
• Živilė Pipinytė
Tikslas pasiektas
3
• Laivas plaukia
• Suskaičiuokime
• Dar vienas Arūno Matelio prizas2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Kodas
6

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Visi matuojamės Živago likimą

Aleksandras Proškinas apie naują "Daktaro Živago" ekranizaciją

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandras Proškinas ir Olegas Menšikovas

Rusų režisierius Aleksandras Proškinas ekranizavo Boriso Pasternako romaną "Daktaras Živago". Televizijai skirtos 8 filmo serijos oficialiai išleistos ir DVD formatu. Apie pirmąją rusišką geriausio XX a. rusų romano ekranizaciją savaitraščio "Moskovskije novosti" puslapiuose su režisieriumi kalbėjosi kritikas Dmitrijus Saveljevas. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Mačiau Jus "Daktaro Živago" filmavimo aikštelėje. Buvote panašus į žmogų, kuris nemiegojo porą mėnesių. O gal ir tris. Juk taip ir buvo, tiesa?

Taip, labai panašu į tiesą. Filmavome po dvylika valandų beveik be išeiginių. Sunki istorija.

Sunkesnė už Jūsų dvidešimties metų senumo televizijos sagą "Michaila Lomonosovas"?

Sunku lyginti: viskas pasikeitė. Tada nebuvo tos prakaitą varančios sistemos, gyvenome netiksint skaitikliui. Per tą laiką, kol nedirbau televizijoje, joje daug kas įvyko. Iš pradžių buvo visiškai sunaikintas televizijos kinas. Paskui ant jo griuvėsių užaugino keistą medį – "muilo" ir "pif-paf" hibridą. Kaip suprantate, "Daktaras Živago" neturi nieko bendra nei su vienu, nei su kitu. Todėl aš kūriau kiną, normalų kiną senoviniu būdu. Su ilgais kadrais, su giluminėmis mizanscenomis, filmavau daug vidutinių ir bendrų planų, kuriuose tik ir gali gyventi atmosfera. Ne taip, kaip priimta dabar, kai filmuojami ir montuojami vien tik stambūs planai. Tik tam, kad būtų sutilpta į prodiuserių nustatytus grafikus ir pinigus.

Jūs nelabai panašus į žmogų, nusprendusį sudalyvauti naujame madingame žaidime "Rusų klasika vėl su mumis". Manau, kad turėjote savų priežasčių imtis šios, Jūsų žodžiais, sunkios istorijos.

Madingas ar nemadingas žaidimas, – tai manęs nejaudina. Aš juk ir televizoriaus nežiūriu. Nebent sportą. Jei atvirai, aš ir apie žiūrovus negalvoju.

Apie madą negalvojate, apie žiūrovus – taip pat. Kas gi Jums rūpi?

Asmeninis interesas. Paprastas egoistinis interesas. Bet koks kreipimasis į klasiką yra tokio intereso pasireiškimas: tai noras išreikšti savo ir tik savo jausmus didžiai knygai, pasikalbėti su ja. Kad ir ką aš filmuočiau ("Šaltą 1953-iųjų vasarą" ar "Lomonosovą", "Pamatyti Paryžių ir mirti" ar "Trio"), tai visados buvo ta pati istorija: amžinas bandymas išsiaiškinti santykius su mylima Tėvyne. Su ta nuostabia, kankinančia, liūdna, neįmanoma, vienintele erdve. Ir su tauta, kuri joje gyvena ir turi visas jos savybes. Pasternako romanas – idealus laukas tokiam pasisakymui, pasiaiškinimui. Tad ko stebėtis, kad seniai norėjau jį perkelti į ekraną?

Aš ir nesistebiu. Tačiau patikslinkite, kokiam ekranui? Vis dėlto tarp kino ir televizijos yra skirtumas.

Atvirai sakant, norėjau ir vieno, ir kito iškart. Ne, žinoma, aš galvojau apie kiną. Bet supratau, kad tai neįmanoma – būsi pasmerktas arba nukirsti romano šakas, palikti tik kamieną, arba pritarti santrumpai, lenktynėms likimų viršūnėmis: pamilo, vedė, išsiskyrė, mirė. Tačiau šio romano, kaip ir bet kurios kitos didžios knygos, nėra prasmės sklaidyti – jį reikia skaityti. O paskui ieškoti tikslios formos savo jausmams išreikšti. Pasternakas vargu ar galvojo apie būsimus ekranizuotojus. Jo tekstas remiasi principais, kuriems svetimi dramaturginiai kanonai. Mano prašymu kurdamas scenarijų Jurijus Arabovas turėjo atsižvelgti į kanono reikalavimus, todėl jo versija – autorinė, asmeniška. Ten sava logika: kai kurios Pasternako kruopščiai išrutuliotos linijos pateiktos trumpais štrichais, o kai kurie personažai išėjo iš šešėlio į pirmą planą, ir atvirkščiai. Tai pateisinama drąsa. Kuo drąsiau, tuo daugiau teisių egzistuoti. Vergiška iliustracija tokių teisių apskritai neturi.

Ar Jūs ir Arabovas drąsiai stengėtės išlaisvinti rusų inteligentą nuo to ironiško, o kartais net niekinančio požiūrio, kuris dabar populiarus "mylimoje Tėvynėje"?

Mes ieškojome atsakymo į klausimą, kas jis, tas inteligentas. Trumpai tariant, tai – sąžinės žmogus. Pabandykite įjungti televizorių ir neišjungti jo parą – jūs nė karto neišgirsite žodžio "sąžinė". Išgirsite "dvasingumą", dar kokius nors spekuliatyviai neapibrėžtus žodžius. Bet tik ne "sąžinę".

Iš kur žinote? Jūs juk televizoriaus nežiūrite.

Žinau. Tas žodis nebevartojamas. Maždaug šešerius metus, ne mažiau.

Grigorijus Kozincevas yra sakęs, kad "sąžinė – tai amžiaus tema". Seniai tai buvo.

Praėjusiame amžiuje. Bet sąvoka liko, kad ir ką apie tai manytų dabartinė riebi Maskva. Pasternako romanas – apie tai, kas mes esame skirtingomis gyvenimo sąlygomis ir aplinkybėmis, ką leidžiame su savimi daryti ir ko neleidžiame. Ar girdime sąžinės balsą, ar jį slopiname. Romane nėra visiškų niekšų. Nenuodėmingų – taip pat. Pats Živago – labai gyvas žmogus, labai pažeidžiamas. Taip, dabar jo nuodėmės atrodo juokingos: pamanykite, buvo neištikimas žmonai, na ir kas? Bet rusų inteligentui nuodėmė – visada nuodėmė. Žmogus, kuris gyvena suvokdamas, kad peržengė ribą, jau yra kitoks. Esu įsitikinęs, kad Živago yra ištirpęs kiekviename mūsų. Išskyrus pačius įžūliausius, kurie nepripažįsta jokių kliūčių, nors ir anie kartais nori apie save galvoti geriau… Kad ir kaip būtų, mes visi matuojamės Živago likimą, likimą žmogaus, kuris atsisakė jam duoto grandiozinio talento dėl kitų žmonių, kurie jį supo gyvenime ir kuriuos jis mylėjo.

Kodėl atsisakė? Savo didžiųjų eilių sąsiuvinį jis parašė.

Turiu omenyje viešumo, karjeros atsisakymą. Visa ta sumaištis jo visai nedomino. Panašiai jautė ir Pasternakas – jis drovėjosi, kad yra įžymus, todėl ir parašė garsųjį eilėraštį. Todėl jis ir sukūrė savo alternatyvią biografiją – romaną apie Živago. Juk tikras rusų inteligentas nėra sėkmės žmogus.

Turite galvoje socialinę sėkmę?

Taip. Jis nelaižys valdžiai kojų, negriebs iš jos rankų ordinų, neprašys ir nereikalaus sau pareigų ir dovanų. Pinigai jam – ne tikslas. Jis – sąžinės ir apmąstymų žmogus. Sąžiningai viską apgalvojęs, jis renkasi, kur dalyvauti, o kur – ne. Juolab jei jis toks poetas kaip Živago ir taip artimai bendrauja su Dievu. Jis viską jaučia nepalyginti subtiliau už mus. Mes skiriame tonus, o jis – pusę, ketvirtį tono. Poeto klausa tokia, kad ketvirtis tono kažkuriuo momentu gali jam užgožti garsiausius varpus.

Ar galima suvaidinti poetą? Apskritai, ar tai reikia vaidinti?

Šito suvaidinti negalima, todėl ir vaidinti beprasmiška. Poetas nuo nepoeto fiziškai niekuo nesiskiria. Aš daug metų draugavau su Davidu Samoilovu. Buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad tas žmogus storais akinių stiklais, linksmuolis, plepys…

…girtuoklis, keikūnas…

…taip, ir girtuoklis, ir keikūnas – yra poetas, ir grandiozinis poetas! Kai jis rašė, kaip jam tai vyko, aš nemačiau, manau, kad niekas nematė. Mįslė. Deja, kinas toks dalykas, kad kartais reikia ką nors rodyti, įvaizdinti. Tai suprasdami, mes stengėmės kuo labiau nutolti nuo vulgarumo, nuo visų tų mąslių žvilgsnių, nukreiptų į žydruosius tolius. Rodėme tai lyg tarp kitko. Pavyzdžiui, per jokio patoso neturintį fizinį veiksmą – tarkime, Živago sėdi, kažką užsirašo. Arba rodydami nedalyvavimą, susvetimėjimą, kai jis tarsi ir yra tarp žmonių, šie į jį kreipiasi, o jis tą akimirką yra ir su jais, ir ne su jais.

O garsusis Jurijaus Živago eilėraščių sąsiuvinis?

Filme nėra šio dramatiško mazgo – klajojančio sąsiuvinio, patenkančio tai į vienas, tai į kitas rankas… Mano galva, tai ne pati stipriausia romano vieta. Yra tekę vartyti daug scenarijų apie mokslininkus novatorius, ten visada būdavo ypatingas sąsiuvinis, kurį nuo visų slėpdavo ir kuris turėjo apversti pasaulį aukštyn kojom. Tegu jį, tą sąsiuvinį… Geriau tegu būna išmėtyti lapai, receptų nuoplaišos, juk jis – gydytojas…

Iš tikrųjų aš klausiau ne apie sąsiuvinį, o apie romaną užbaigiančius eilėraščius. Juk negalėjote apsimesti, kad jų nėra.

Žinoma, ne. Jie yra filmo audinyje. Ne visi – tik pagrindiniai, jų fragmentai. Juos skaito skirtingi žmonės – Tonia Gromeko, Šura Šlezingeris, kartais jie skamba už kadro. Živago jų neskaito viešai, tik vienintelį kartą, ir tik prievarta: buvusius jo namus dabar valdo kiemsargis Markelas, komunaliniame bute jį priverčia ką nors perskaityti – pradžiuginti besilinksminančią publiką. Jis paskelbia: "Demjanas Bednas. "Hamletas". Pasakėčia". Ir skaito: "Gul zatich. Ja vyšel na podmostki…"

Sąmoningas "sumenkinimas"?

Taip. Iš tikrųjų tą akimirką jis jau nujaučia artėjančią pabaigą. Tokia nuojauta būdinga itin talentingoms natūroms. Esu su tuo ne kartą susidūręs.

Tragedijos įtampa ir "komfortiškas" rodymas per vakarienę, pasibaigus darbo dienai – manau, kad tai prieštarauja vienas kitam. Neišvengsi kompromiso. Bijau, kad kompromisas bus komfortiškumo naudai. Pataisykite, jei aš neteisus.

Galiu kalbėti tik apie save. Kūriau taip, kaip man atrodė būtina ir kaip jaučiau. Ar žmonės tai žiūrės? Kiekvienąkart mes manome, kad jei nešaudys į kairę ir dešinę, nežudys šimtų, neprievartaus dešimčių arba jei visko aplinkui nepavers milžinišku grožio salonu, niekas to nežiūrės. Taip mūsų televizijų viršininkai modeliuoja savo naudai "žiūrovo snukį". Bet žiūrovas – ne snukis, ne kretinas, jis nenori maitintis vien kramtomąja guma. Vieni atsilieps į vieną, kiti – į kitą, juk "Daktare Živago" visko tiek daug. Tokios rusų gyvenimo platybės. Man sako: įžengiame į stagnacijos periodą. O Pasternako knygoje – ir stagnacija, ir revoliucinis pakilimas, ir viena, ir kita… Mes tai jau dvidešimt kartų patyrėme įvairiais būdais, ir mūsų vaikai dar ne kartą tai patirs, ir anūkai… Istorija amžina ir kaskart… šiandieninė. Kam ji artima ir įdomi, tie suvoks. Kas nesuvoks – ir kas? Pavyzdžiui, "Vėjo nublokšti" – tai melodramatiškas siužetas, gražios aistros, tiesa? Tačiau ten yra ir antras planas, ir trečias. Yra amerikiečių mentaliteto bėdos, yra tos šalies erdvės jausmas, jos kvėpavimas… Taip ir "Daktaras Živago".

Žinau, kad pagrindiniam vaidmeniui Jūs nuoširdžiai išbandėte daug jaunų aktorių ir įrodėte sau ir kitiems, kad vienintelis šiandien įmanomas Jurijus Živago – tai Olegas Menšikovas.

Kiekvienas laikas turi savo herojų, savo veidą. Mūsų laikas – Menšikovo veidą. Tiesa, kartais laikai būna turtingesni – sovietų kine kadaise koegzistavo Smoktunovskis, Dalis, jaunas Jankovskis. Beje, mūsų filme Olegas Jankovskis vaidina Komarovskį. Mes pabandėme atsisakyti vienprasmiškumo: jo yra ir romane, o ekrane Komarovskis abu kartus parodytas visai kaip operetinis piktadarys. Tačiau jo prigimtis sudėtingesnė: Komarovskis – tai rusiškas visados laiminčio žmogaus tipas. Beje, rusiškas su tam tikra išlyga: šie žmonės visada yra atėję iš mūsų gyvenimo, bet jie turi tam tikrą genetišką "svetimumą". Pavyzdžiui, Komarovskis – lenkų kilmės, ir tai svarbu. "Svetimumas" tokiems žmonėms išugdė ypatingą pojūtį: aš viską apie rusus žinau, visada būsiu viršesnis, visada laimėsiu. Kartu Komarovskis – neabejotinai didelė asmenybė ir stiprią aistrą galintis jausti žmogus, juk jo santykių su Lara istorija – tai tikros stiprios aistros istorija. Jis – savotiškas Sidabrinio amžiaus Rogožino ir Humberto Humberto mišinys.

Tačiau Lara – visai ne Nastasja Filipovna su Lolitos priemaišomis.

Tikiuosi, kad Laros vaidmenyje netikėtai atsivers Čiulpan Chamatova. Iš pirmo žvilgsnio Lara – visai ne jos vaidmuo. Bet tai neįdėmus žvilgsnis – ir į Čiulpan talentą, ir į Pasternako heroję, kurią įprasta (po amerikiečių filmo) rodyti "tikrų tikriausia" blondine. O juk ji – Lara Gišar, belgo ir prancūzės dukra. Jis užaugo Rusijoje, visi jos įgyti instinktai – rusiški, bet kraujas – kitas, kilmė kita. Čiulpan tai vaidina labai subtiliai. Apskritai mes surinkome nuostabią aktorių kompaniją, dėl nieko neapsirikome, su kiekvienu ir su visais kartu man buvo beprotiškai įdomu dirbti – tegu ir dvylika valandų per dieną, tegu ir beveik be išeiginių. Todėl, kad per tas retas išeigines aš jų ilgėjausi ir kankinausi.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


7875. Gaspa2006-06-25 16:47
nenusakomas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:12:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba