SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-31 nr. 587

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Kūryba ir biografija
4

Muzika 
• Pakerėjęs Don Žuanas
• Halina Radvilaitė
Tarnaujanti savo mūzai
• Jurgita Skiotytė
Kūrybinės veiklos baruose
• "Jaunos muzikos" repertuare - Lietuvoje neskambėjęs Requiem
• Muzikos akademijos vardas "Infobalt" parodoje2
• Filharmonijos salėje
• Studentų kamerinio orkestro ir jaunų solistų koncertas
• Tarp dviejų mūzų3
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Dedikacija Hermanui Hesse’i
1
• Elena Černiauskaitė
Juoda ir balta
1
• Ignas Kazakevičius
Kūnų prigimtys
• Tarptautinis "Hansabank" meno apdovanojimas - Artūrui Railai2
• Ivo K. Petriko fotografijų paroda "Žmonės ir žemės"1
• PARODOS

Literatūra 
• Klaus Rifbjerg
Baseinas
1
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Čiuožia čiuožikai
4
 Rasa Vasinauskaitė
Įstabioji ir graudžioji
21
• Lytis ir kinas: įvaizdžiai, rakursai, auditorijos
• Apie kino paveldo rodymą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žinoma, Hemingway’us!1
• Kas gali būti geriau už sveiką baimę?1
• Gyvenimas toks, koks yra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Sąjungos programa "Media Plus"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Įstabioji ir graudžioji

Oskaro Koršunovo "Romeo ir Džuljetos" premjera

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rasa Samuolytė (Džuljeta) ir Gytis Ivanauskas (Romeo)
D. Matvejevo nuotraukos

Kokią reikėtų rasti intonaciją kalbant apie naująjį Oskaro Koršunovo spektaklį pagal W. Shakespeare’ą "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija"? Ar pradėti nuo to, kad italų neorealistai galėtų tik pavydėti lietuviams jų itališkumo ir vitališkumo tą itališkumą ironizuojant? Ar kalbėti apie tai, kad spektaklyje gali rasti tokių romantinio lietuvių teatro užuominų, kurios iškart virpina širdis ir spaudžia ašaras? Ar apie tai, kad režisierius yra pasiekęs tokią meistrystę, tokį rankos lengvumą, jog beveik kiekvienos scenos sprendimas yra ir kokybės ženklo patvirtinimas? O gal apie tai, kad OKT komercinė sėkmė nėra iš piršto laužta, nes jo spektakliai ne tik skirti žiūrovams, bet ir aktoriams juose dirbti - vienas malonumas?

Kiek tas malonumas kainuoja, kaip gimsta vienas ar kitas spektaklis, kaip iš smulkmenų susidėlioja "Įstabiosios… istorijos" fragmentai - kitas dalykas, jau OKT virtuvės reikalas. O Romeo ir Džuljetos virtuvėje svarbiausia, kad jie susidėlioja, arba tiesiog pasmerkti susidėlioti tarsi miltai į tešlą. Per jų komponavimą, įsigyvenimą į erdvę, pagaliau įjungimą į daugybę linijų bei temų šįkart ir atsiveria šekspyriškojo pasaulio polifoniškumas bei teatrališkumas. Atrodytų, scenografės Jūratės Paulėkaitės pagalba drastiškai apribodamas veiksmo erdvę, sutelkdamas visus ir viską į dviejų susiliejusių picerijų prieigas, režisierius vienu metu taip šią erdvę išplečia, kad joje išnyksta visos ribos tarp esamo ar istorinio laiko, dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties. Išnyksta ribos tarp tikrovės ir išmonės, nes toks ritmas ir tokia jo pajauta, kurią režisierius jau pirmomis spektaklio akimirkomis užduoda aktoriams, gali būti tik iš savo gyvenimu kunkuliuojančio scenos pasaulio. O tokiame pasaulyje viskas vienodai svarbu - miltai ir tešla, peiliai ir šaukštai, rėčiai ir laikrodžiai, nešvankybės ir eilės, kaukės ir žmonės, svarbiausi ir antraeiliai veikėjai. Viskas vaidina, išnyksta ir atsiranda, kuria savo istorijas ir pasirenka mirties būdus, tarsi keturias su puse valandos šekspyriškojo veiksmo režisierius prilygintų akyse kylančios mielinės tešlos tempui. Gaišti nėra kada.

Turbūt pirmą kartą lietuvių scenoje čia patiri pulsuojančio laiko ir negaišuojančio gyvenimo ritmą. Jis toks sodrus, gausus įvykių, žmonių ir jų santykių, kad ta vienintelė, įvairovėje besiskleidžianti tikroji meilė neatsitiktinai atsiduria beveik nuošaly. Ir slepiasi nerealizuota tol, kol pagaliau visu savo riksmu - Romeo riksmu - išsiskleidžia per mirtį. Tik dabar tas pašėlęs laikas sustoja ir į avansceną išveda dviejų jaunuolių, jau nutolusių nuo visų, santuoką: palaidotą po šaukštų puokštėmis ir užkastą miltų debesimis. Vaikiška ir juokinga, kėlusi tiek rūpesčių savo ūmumu ir užgaidumu, beveik žaislinė ir nemokšiška Romeo ir Džuljetos meilė tik dabar, spektakliui baigiantis, tyla ir nebylumu įtvirtina savo vietą tarp gatvės šurmulio ir nesantaikos erzelio.

Režisierius išties nesikuklina ir Shakespeare’o teatrališkumą materializuoja pažodžiui. Tam prireikia istorinio laiko paklaidos - veiksmas perkeliamas į XX a. 6-7-ąjį dešimtmečius, kai ne tiek itališkoji Verona, kiek pats itališkumas su jo tikrais ir įsivaizduojamais klanų ir mafijozų, kazų ir stradų, papų ir mamų kultais išgyveno savąjį renesansą. Kaip tik jis su savo picerijų įrankių ir įrangų gausa, mikliais parankiniais ir milžiniškais kepiniais, kunkuliuojančiomis lenktyniavimo ir konkuravimo aistromis atsiduria spektaklio centre, kad prisimatuotų šekspyriškąjį teksto rūbą ir dabar per jo neišpasakytai tikslų derėjimą prie veikėjų elgesio, jausmų ir net drabužių įrodytų visą savo parodijinį ir metafizinį genialumą. Regis, šekspyrišką parodiją ir teatrališkumą režisierius jungia su postmoderniąja parodija, tuo ironiškuoju jos žvilgsniu, kuris reiškinį dvigubai užkoduoja: picų ir tešlos falų varžybomis parodijuojama Montekių ir Kapulečių šeimų nesantaika ir neapykanta virsta pačios tokias varžybas pagimdžiusios tradicijos parodija, o perkelta į kitą kontekstą ši tradicija ne tik nuvainikuojama, bet ir karnavalizuojama. Štai iš kur tie juoko pliūpsniai, matant atpažįstamus itališkus tipus, besimaskuojančius jau ne šekspyriškomis, o naujojo amžiaus kaukėmis, už kurių slypi tuštybė, egoizmas ir pasipūtimas. Jie skatina ne tik varžytis, bet ir kautis, ir tik mirties prisilietimas pajėgus kaukes nuplėšti. Bet net ir tada, kai, regis, tragedija jau ima rodyti savo pirmuosius ženklus, teatrinis karnavalas tęsiasi - mirusieji paženklinami savo pačių tradicijos miltais. Ne meilė yra Merkucijaus, Tebaldo, Pario, Romeo ir Džuljetos mirties priežastis, o miltai, tarsi tie pražūtingi Lorenco milteliai, kurie gali ir išgelbėti, ir pražudyti.

iliustracija
Scena iš spektaklio

Jau dabar, nesulaukęs antros spektaklio aktorių sudėties, gali įvardyti tuos, be kurių nebūtų susikūrusi jokia įstabi istorija. Ir šįkart jie nėra fonas, o ta sceninio gyvenimo pilnatvė, kurios aukomis tampa Gyčio Ivanausko Romeo ir Rasos Samuolytės Džuljeta: Sauliaus Mykolaičio Benvolijus ir Dainiaus Kazlausko Merkucijus, Dariaus Gumausko Tebaldas ir Dainiaus Gavenonio Paris, Vaidoto Martinaičio Kapuletis ir Eglės Mikulionytės Auklė, Remigijaus Vilkaičio vienuolis Lorencas ir Ryčio Saladžiaus tarnas Pjetras. Mykolaičio Benvolijus - nuoširdumo ir atvirumo, geranoriškumo ir bejėgiškumo įsikūnijimas, draugų trijulės dalis, įsipainiojusi tarp jų kaip ištikimas tarnas. Romeo jį išmokė smagių žygių, Merkucijus - lakių frazių; išmokė jaustis laisvą ir stiprų. Bet kai Benvolijus taip greit ir netikėtai vieną po kito praranda draugus, kas jam belieka atlikus paskutinę ir pačią kvailiausią išpažintį? Savo mirtimi jis net aplenkia kitas mirtis - kažin ar būtų ištvėręs jas matydamas. Kas prilygs Gavenonio Pariui - tuštybių tuštybei, Apolonui be stuburo, o tik su kočėlu, kaip būsimo Kapulečių žento įrodymu, kišenėje, kuris taip vilioja ponią Kapuleti (Dalia Michelevičiūtė)? Nebent panašaus stoto, bet užtat karščiuojantis dvikovomis ir pergalių orgazmais Gumausko Tebaldas. Tačiau vienintelis Tebaldui lygus partneris - Kazlausko Merkucijus, nepriklausomas nuo jokių tradicijų ir nepriklausantis jokioms giminėms, išskyrus savo paties nevaržomą gyvenimo būdą, aštrų liežuvį, taiklią akį ir miklią ranką. Ir - vyriškos draugystės bei garbės kodeksą. Į jo lūpas Shakespeare’as įdėjo turbūt pačius šmaikščiausius posakius ir lakiausias frazes, ir turbūt pačią absurdiškiausią, bet ir pačią vyriškiausią mirtį jam sukūrė režisierius. Tebaldo ir Merkucijaus dvikova - ne kumščių šokis, o nyčiškasis šokis kūnu tarsi plunksna popieriuje, po kurios išties būtų juokinga, jei nebūtų skaudu. Gal todėl, kad skaudu, režisierius žuvusiųjų neišveja iš scenos - Tebaldas ir Merkucijus, dabar patys atsidūrę tame sapnų pasaulyje, kuriame skrajoja karalienė Meb, nuolat pasirodys, kviesdamiesi ir sutikdami pas juos ateinančiuosius. Ir gal todėl, kad skaudu, kiekvieno, net Pario, staigi kaip kirčio smūgis mirtis čia prilygs prisilietimui prie nuodingųjų miltų. Ar nekelia pasigėrėjimo Mikulionytės Auklė? Ta mamma nostra, kuriai ir Džuljeta, ir visi vyrukai, net jos nuolatinis parankinis Pjetras - tik maži bambinos, reikalingi atidos ir pamokymo. Auklė čia stebėtinai nepriklausoma nuo besivaidijančių šeimų ir aplinkui šėlstančio gyvenimo ir stebėtinai priklausoma nuo Džuljetos - per kažkokį savos ironijos ir savos užuojautos atstumą. Jos lėtapėdiškumas, susijęs su orumu ir nepriklausomybe, - tarsi didžiausias intrigų stabdys, bet kartu ir komiškiausias tradicijos atspindys. Puiki pora būtų Auklė ir Vilkaičio Lorencas - santūrus ir kartu valiūkiškai jaunatviškas. Būtent šalia Lorenco Romeo pagaliau pasijunta tuo bejėgiu nuskriaustu vaiku, kurį Džuljeta buvo "pavertusi" santuokai subrendusiu jaunuoliu. Ir būti vaiku šalia Lorenco jam visai malonu. Ir neteko matyti tokio tėviškai tėviško Kapulečio, kokį sukūrė Martinaitis. Priešingai negu žmona, atsidavęs dukrai ir savo picerijai, jis vienas pakelia ir džiaugsmą Džuljeta, ir neviltį - bardamas ją Kapuletis, regis, išsako visą savo keturiolika metų nešiotą tylą, pats nesuvokdamas, kaip dabar staiga prabilo, kodėl kalba taip ilgai ir be atodūsio ir kodėl kalba apie tokius nereikšmingus dalykus kaip vedybos iš išskaičiavimo. Bet ką jis gali padaryti daugiau - būdamas toks, koks yra, ir priklausydamas vienai kariaujančių stovyklų.

Apie kiekvieną veikėjų būtų galima rašyti ilgai, dėlioti, kaip ir aktoriai, jų paveikslus iš smulkučių niuansų, iš to, kaip jie juda, kaip intonuoja Shakespeare’o tekstą, atrodytų, rašytą dabar, o ne prieš penkis šimtus metų. Kaip varstomos slaptos picerijų durelės, kas vyksta tarp virtuvės lentynų, kaip peiliai ir samčiai virsta kovos įrankiais, dunksėdamas rieda katilas, o miltai savo nuodais gožia sceną. Kaip pati tikriausia komedija, jos karnavališkumas staiga nurimsta pasibaigus šventei, ir po jos tarsi mūšio lauke randi žuvusiuosius. Dar ryškius savo apdarais, bet susmukusius, tarsi jų kūnai būtų iškeliavę kitur. Gal ir žiūrėti šią istoriją lengva todėl, kad visą laiką painiojasi stebuklingas žodelytis "tarsi"...

Tokie štai pirmieji įspūdžiai.

 

Skaitytojų vertinimai


2155. Trumpiau2003-11-01 17:39
Tris, o ne keturias su puse valandos - negasdinkit busimuju ziurovu... Fantastiskas spektaklis!

2159. Xxxs2003-11-02 20:18
Na, kiek naivus spektaklis ir ne toks jau fantastiškas, gana nuobodus.

2160. Kertukas2003-11-03 11:07
Netauškit nesąmoonių, Xxxs. Puikus spektaklis, Koršunoviško lygio...

2161. persiprasau2003-11-03 14:13
oho - koks gi tas lygis, kas cia ji ir nuo kadu nustate?

2164. Kertukas2003-11-04 08:48
Mačiau absoliučiai visus O.Koršunovo spektaklius Lietuvoje. Manau, galiu kažką teigti. Sako, pirmąjį spektaklį publika priėmė silpnai. Buvau ketvirtajame - salės džiugus nusiteikimas ir pritarimas reginiui, nekėlė abejonių...

2165. cha2003-11-04 09:54
man iskarto kelia abejones toks neskaniai kvepiantis entuziazmas ir net sakyciau optimizmas

2166. Optimiste2003-11-04 17:56
Tikrai... zmones, kaip jums negeda buti tokiais entuziastingais optimistais?!... Na ir nusisnekejai tu, "cha"... Buvau tam spektakly. Teatro siaip jau pakesti negaliu (gal bent tokia "pesimizmo" doze kazkam pakvips skaniau?), bet sitas pastatymas ziauriai patiko. Taigi perpasakojant Kertuka, priklausiau tai dziugiai nusiteikusiai ir reginiui pritarianciai sales daliai.

2167. teatrine :-) 2003-11-04 21:41
spektaklis lengvas ir grazus, bet gal kiek per saldus... man bent jau.labai gera recenzija, bet pridurciau, kad ta pradzioje minima "korsunovo kokybe" jau atsiduoda pataikavimui publikai. bet kuriuo atveju - paziureti verta. ir ne viena karta. (rimuojasi??)

2169. pudelis artemonas2003-11-04 23:40
Spektaklis tobulas. Komentarai ir rec.- vargani.

2170. Drauge2003-11-05 07:39
pats geriausias spektaklis is mano matytu !!!!!

2171. Kertukas2003-11-05 08:20
Teatrinei: mano susigalvotas terminas "korsunovo kokybė" gali būti tik kaip rodiklis pataikauti Koršunovui, betgi - ne publikai :)

2174. anti2003-11-05 14:42
deja, lenda vis daugiau kico, matau panasumu su "siuveju dienomis kazkokioj fignioj", kvepia pataikavimu masinei kulturai, deja...

2175. hmm2003-11-05 19:24
is kur tokie `anti` tik lenda? matosi, kad masine kultura ju neismoke net palyginimu daryti, deja. beje, koks kico kvapas siame Korsunovo spektaklyje? nejau - tai bus juokas?..

2176. Mcedonas :-( 2003-11-06 00:29
Straipsnis - apsiseilejusios mergaites asaros. Ispudis - tai ne recenzija. Yra daug teisingu nuomoniu: ir kicas, ir puikus spektaklis, ir pataikavimas publikai etc. Nejaugi Korsunovas nebekritikuotinas? Pirmos dalies nuobodumas ir nesustygavimas yra kaip priespriesa dinamiskai ir aktorini darba pabrezianciai antrai daliai. Balaganas ir teksto malimas -- dirbtinis tempo demonstravimas 1mojoje, antroji - daugiau pastebima rezisuros ir kolektyvinio darbo. Apsvietimo "specui" duot velniu - paauglisko intymumo issiilges. Pabaiga - ispudinga, bet Korsunovas sensta, arba taip liepe prodiuseriai - daugiau romantikos, kad paaugliams patiktu... O paziureti reikia, kad pajustum atotruki nuo akademinio, pasenusio ir supelijusio Lietuvos teatro.

2177. Zorba2003-11-06 12:10
Pikta kazkam, nuomones ir ispudzius rankiojanciam. Gaunas Makedonieciui netinkantis kratinys: seiletos mergaites, pataikavimas publikai, romantiskiems prodiuseriams, intymumo issiiulgusiems paaugliams, ir visa tai nutole nuo kito Lietuvos teatro. Atsipeikekit. Spektaklis turi grynai teatrines vertes, kaip ir sis geras straipsnis - kritikos politikams tai turbut ne motais.

2179. siaip2003-11-06 13:54
visas korsunovizmas jau tampa masine kultura. kaip pasake ju vadybininke donskio laidoj - jei sukurtume bent viena "nepelninga" spektakli, mes zlugtume. taip gaunasi, kad jis skrupulingai kuria vien pelningus, kartoja viska po truputi kas publikai patiko kituose jo spektakliuose, kad tik, neduok die, nepraeitu korsunovizmo kultas... ech, gaila to reiskinio ir propagandos, nes patys spektakliai is tiesu visai nieko. aisku pirmieji buvo geresni, dabar jau ta pati vienoda stilistika uzkniso.

2180. xi xi2003-11-06 13:55
o cia autore ne ta pati, kuri auksciau rasytam straipsnyje apdirbo kitus teatrus?

2181. ura2003-11-06 17:45
sprendziant is kai kuriu komentaru - meno vadyboje ir kritikoje pas mus vyrauja primityvus marksizmas, o priešas jo popkultūra (ji pelnosi). pagal apibrezima, korsunovo kapitalas tarnauja tik pats sau ir isnaudoja vargse nesusipratusia publika. tai erzina bent kiek mastancius revoliucionierius. korsunovizmas - tai propoganda.

2182. teatrine2003-11-06 20:21
kertukui: reagavau ne į tavo "koršunovišką lygį", o į straipsnyje minimą "koršunovo kokybę" ;) man tai džiugiausia, kad žmones diskutuoja apie spektaklį, recenziją ir apskritai, kad kažkam teatras - gyvenimo dalis (nors ir apsiribojanti tik koršunovu). betgi po džiugumo eina juokingumas, kad mes visi čia tokie profesionalūs kritikai su laipsniais ir garbėm...:p jėė

2183. Foma2003-11-07 18:23
kazkam dziugu narsyt po meno kurinio vidurius (kuo sviezesni, tuo maloniau), o po to apsimetineti teatriniu šlangu. bet daugiau gasdina ne abejingumas ir tingejimas gilintis i spektaklio prasmes ir meistriskas metaforas, o nuolat rodomas familiarumas. nuo to nepagydis net vasinauskaites stilius

4358. Ieviukas2005-02-14 23:29
Straipsnio, tiesa sakant, neskaiciau, bet spektaklis tikrai neblogas. Linksmas toks :) Nors ir `paposlintas` gerokai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:12:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba