SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-31 nr. 587

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Kūryba ir biografija
4

Muzika 
• Pakerėjęs Don Žuanas
• Halina Radvilaitė
Tarnaujanti savo mūzai
• Jurgita Skiotytė
Kūrybinės veiklos baruose
• "Jaunos muzikos" repertuare - Lietuvoje neskambėjęs Requiem
• Muzikos akademijos vardas "Infobalt" parodoje2
• Filharmonijos salėje
• Studentų kamerinio orkestro ir jaunų solistų koncertas
• Tarp dviejų mūzų3
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Dedikacija Hermanui Hesse’i
1
• Elena Černiauskaitė
Juoda ir balta
1
• Ignas Kazakevičius
Kūnų prigimtys
• Tarptautinis "Hansabank" meno apdovanojimas - Artūrui Railai2
• Ivo K. Petriko fotografijų paroda "Žmonės ir žemės"1
• PARODOS

Literatūra 
• Klaus Rifbjerg
Baseinas
1
• VAKARAI

Teatras 
 Alė Strik
Čiuožia čiuožikai
4
• Rasa Vasinauskaitė
Įstabioji ir graudžioji
21
• Lytis ir kinas: įvaizdžiai, rakursai, auditorijos
• Apie kino paveldo rodymą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žinoma, Hemingway’us!1
• Kas gali būti geriau už sveiką baimę?1
• Gyvenimas toks, koks yra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Sąjungos programa "Media Plus"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Čiuožia čiuožikai

"Liučė čiuožia" ir "Madam Bovari"

Alė Strik

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rasa Marazaitė (Liučė) ir Sergejus Ivanovas (Feliksas)
M. Abramavičiaus nuotr.

Turiu gi pasiginčyti, kai dauguma tvirtina, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės "Liučė čiuožia", Algirdo Latėno režisuota Jaunimo teatro scenoje, - dešimt metų lauktas ir pagaliau sulauktas tekstui adekvatus pastatymas. Ir bevelytų jam duoti penkias žvaigždutes su šūkiu: "Čiuožk, Liuče, čiuožk!"

Ir išties - dramaturgijos vaikams ir jaunimui forumą didžiojoje Jaunimo teatro salėje iškilmingai, su plojimais ir gėlėmis, užbaigusi "Liučė čiuožia" nieko kito, o tik sėkmę ir tegalėjo reikšti: teatras rado (sau?) dramaturgę, o dramaturgė buvo pakrikštyta teatru. Nesvarbu, kad po pirmojo spektaklio ji pati į sceną buvo pakviesta tik "atsilanksčius" spektaklio režisieriui ir aktoriams, svarbiau, kad krikštytas buvo kūrinys, ir visai teisėtai šventinius laurus pirmieji užsidėjo jo krikštytojai. O kaip kitaip - šiandien mūsų teatre sceninės interpretacijos galybė tokia neįveikiama, kad net jei kūrinys ir patiria jos prievartą, geriau apie tai niekam neužsiminti. Ir vis dėlto.

Spektaklio kūrėjai ir veikėjai neatsitiktinai primena čiuožikus: kitaip nei Černiauskaitės pjesės personažai Liučė ir Feliksas, čiuožti nekenčiantys, jie, regis, tik ir galvoja apie čiuožimą. Apie lengvumą, kurio nešami galėtų saugiai ir meistriškai slysti gruoblėto pjesės ledo paviršiumi, daryti efektingiausius sukinius ir nebijotų suklupti. Visi "Liučės" veikėjai atrodo kelis centimetrus kilstelėti nuo pjesės "žemės" iki teatro arenos: išpuošti, pajauninti ir iš gyvenimo kasdienybės perkelti į iliuzorišką sąlyginio kalbėjimo ir sąlyginio jautimo erdvę. Kodėl ne, jei manysime, kad Rasos Marazaitės Liučei, Sergejaus Ivanovo Feliksui, Aldonos Bendoriūtės Motinai, Vido Petkevičiaus Tėvui, net Nerijaus Gadliausko Vyrukui bei jo žmonai, Dalios Morozovaitės Taniai, visa ši žemė su jos prekybos centrais, vakarienėmis, televizoriais, lovomis ir prišlapintomis paklodėmis, atsitiktiniu seksu ir besispardančiais pilvuose vaikais įgriso iki gyvo kaulo ir dabar, teatro padedami, jie nevaržomi gali sklandyti savo svajonių ir troškimų pasaulyje. Įsivaizduojamos vyšnios jame - pačios saldžiausios, įsivaizduojamas pyktis - pats pikčiausias, įsivaizduojama meilė - pati tikriausia, o įsivaizduojamas ledas - pats slidžiausias. Net pokštai - patys pokščiausi. Tačiau kai viskas taip pakylėtai gražu ir įsivaizduojama, kai kiekvienas judesys primena dailųjį čiuožimą, o kiekviena replika - dailųjį skaitymą, nejučia pradedi ilgėtis žemės su jos myžalais, ligomis ir mirtimi. To vieno Liučės plauko, kuriuo Feliksas norėjo nusižudyti, nes apsivalęs vienatve visu kitu nebeturėjo su kuo dalytis.

Kas užginčys, kad "Liučė čiuožia" savo netikėtai žemiška ir kartu poetiška kalba, savo staigia laiko, personažų ir jų jausmų kaita, tarsi vaikystėje ar paauglystėje ieškodama suaugusiųjų vienatvės šaknų, siekia amžino ir to paties - sujungti išsibarsčiusius žmonės ir išmokyti juos gyventi ne sau, o, anot Tėvo, pamėginti įlįsti į kito kailį. Ir kas gali būti absurdiškiau, kai paklausius tokio patarimo įlendama į kailinius. Tada ne žmonės, o brandinta jautiena, kuria vilioja prekybos centrų balsas, ir prekinis ženklas, kurį kaip scenovaizdžio štrichą pateikia Gintaras Makarevičius, tampa tikraisiais spektaklio veikėjais. Jie atrodo tokie tikri ir taip tiksliai atlieka savo užduotis, kad savo realumu paneigia, iškreipia ir pajuokia bet kokią scenos iliuziją ir bet kokią patetišką lyriką. O iškreipdami ankstesniojo teatro priemones, kuriomis, beje, ir sukurtas visas spektaklis (visi aiškinimai, kad šįkart norėta atsiriboti nuo "gyvenimiškosios" dramaturgijos, nuo sceninio realizmo bei brutalumo ir pažvelgti, kas iš tikrųjų už jų slypi, skambėtų neįtikinamai), stebėtinai taikliai nužymi neatitikmenį tarp to, kas parašyta, ir to, kas vaidinama. Iš tikrųjų, kam įdomu, kaip ir kas parašyta. Svarbiau, kad realūs Černiauskaitės personažai virsta naiviais milžiniško prekybos centro ir milžiniškos ledo arenos čiuožikais. Tegul sau čiuožia.

Čiuožikus primena ir Gustave’o Flaubert’o "Madam Bovari" kūrėjai. Jie irgi lengvai čiuožia romano paviršiumi, įsivaizduodami, kad meistriškai susidoroja su jo kliūtimis, manevringai aplenkia aštresnes jo veikėjų charakterių briaunas ir pasiekia vėduoklės plevenimo lengvumą. Anaiptol. Prisiklausęs apie scenos grožį, nustembi, kad vėduoklės iš tikrųjų ne plevena, o yra vežiojamos kaip sunkūs metaliniai karkasai; prisiklausęs apie jausmus ir Emos Bovari gyvenimo geismą, nustembi matydamas, kad jausmų - nė kvapo, ką jau kalbėti apie geismus ar gyvenimo geismą. Jono Vaitkaus ir scenografės Medilės Šiaulytytės įsivaizduota Emos Bovari aplinka - butaforija, kurioje gyvena tokie patys butaforiniai veikėjai. Figūros, apie kurias raiškiai pasakoja Autorius (Saulius Balandis) ir kurios paįvairina pasakojimą vaidybiniais intarpais. Vienos - ryškiau šaržuodamos savo personažus, kitos mažiau, tačiau visos iš vieno ir to paties dirbtinio pasaulio, kur traškėdami (deja, teatras techniškai nepasiruošęs kūrėjų užgaidoms) plaukia debesų kamuoliukai ir virpa mėnulio lopinėlis.

Ir vėl - kodėl gi ne, jei kūrėjai "Madam Bovari" šiandien įsivaizduoja kaip geriausią teatro stagnacijos įrodymo medžiagą. O statydami spektaklį pagal anų laikų taisykles tik pabrėžia, kad žiūrovams visai nėra reikalo įsivaizduoti esant kitokiems ir gyvenant pagal naujųjų laikų ritmą. Kokie žiūrovai, toks ir spektaklis. Arba - kokio teatro pageidauja Nacionalinis dramos teatras ir jo žiūrovai, toks ir spektaklis. Gal čia ir slypi "Bovari" suvokimo paslaptis - parodijuojant veikėjus ironizuoti jo ir mūsų pastangas įsikurti šiuolaikinime pasaulyje?

O jei ne, jei kūrėjai išties norėjo grąžinti scenai vieną įdomiausių ir psichologiškai giliausių prozos kūrinių, tai kodėl pasirinko tokį ne tik žiūrovus, bet ir aktorius sekinantį sprendimą? Juk didžiausių pastangų prireikia aktorei Eglei Mikulionytei sulipdyti vientisą Emos paveikslą, kai šis trūkinėja nuo kiekvienos situacijos ar partnerio replikos. Nuo Autoriaus intarpų, per kuriuos slūgsta ne tik veiksmas, bet ir aktorės kaupta energija; nuo monologiškai dialogiškų apmąstymų, kurių tikrumą ir nuoširdumą ji tikrina po keletą kartų; pagaliau nuo Emos meilės, kurios bergždumą režisierius patvirtina paversdamas operetiškai komiškais statistais ne tik Šarlį Bovari, bet ir Emos partnerius. Iš tikrųjų Ema Bovari ne gyvena, o klaidžioja kreivų veidrodžių karalystėje, pati virsdama tokiu pačiu atspindžiu. Į šiuos atspindžius gali žiūrėti tik iš šalies ir tik praradęs laiko nuovoką. Norisi pasakyti: "Nusiimkite laikrodžius, čia užėjusieji". Ir išeiti.

 

Skaitytojų vertinimai


2168. teatrine :-) 2003-11-04 21:47
Tobula recenzija. ner ka pridurt.(turbut todel nieks ir neduria..)

2172. qQ2003-11-05 09:50
sunes loja... karavanas eina...

2178. baike2003-11-06 13:45
pridurt yra ka, tik nebesinori kariaut su tais, kurie vis tiek i vienus vartus... straipsnyje (kaip ir kituose panasiuose) visiskai nebeliko spektaklio, teatro esmes ir pan. vieni siuskliu pasipilstymai tarp kritiku ir teatru. gerai kad ziurovai neskaito situ nesamoniu, o eina, ziuri, ir patys masto...

2399. agata2003-12-05 15:28
Na taip, patys.Prezidenta irgi patys issirinko:))))Nors negrazu velti politika, bet palyginimas tiesiog pats persasi. Ir nematau cia jokio pasipilstymo nei tarp teatru, nei tarp kritikos. Greiciau atvirksciai. Dziugu matyti toki autores objektyvuma

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:11:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba