SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-31 nr. 587

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Kūryba ir biografija
4

Muzika 
• Pakerėjęs Don Žuanas
• Halina Radvilaitė
Tarnaujanti savo mūzai
• Jurgita Skiotytė
Kūrybinės veiklos baruose
• "Jaunos muzikos" repertuare - Lietuvoje neskambėjęs Requiem
• Muzikos akademijos vardas "Infobalt" parodoje2
• Filharmonijos salėje
• Studentų kamerinio orkestro ir jaunų solistų koncertas
• Tarp dviejų mūzų3
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Dedikacija Hermanui Hesse’i
1
• Elena Černiauskaitė
Juoda ir balta
1
• Ignas Kazakevičius
Kūnų prigimtys
• Tarptautinis "Hansabank" meno apdovanojimas - Artūrui Railai2
• Ivo K. Petriko fotografijų paroda "Žmonės ir žemės"1
• PARODOS

Literatūra 
• Klaus Rifbjerg
Baseinas
1
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Čiuožia čiuožikai
4
• Rasa Vasinauskaitė
Įstabioji ir graudžioji
21
• Lytis ir kinas: įvaizdžiai, rakursai, auditorijos
• Apie kino paveldo rodymą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Žinoma, Hemingway’us!1
• Kas gali būti geriau už sveiką baimę?1
• Gyvenimas toks, koks yra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Sąjungos programa "Media Plus"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Žinoma, Hemingway’us!

Kino legendos Marlene Dietrich festivalis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lapkritį Goethe’s instituto Vilniuje dėka galėsime susipažinti su Marlene Dietrich kūryba. Lapkričio 7-12 d. "Skalvijos" kino centre bus parodyti keturi aktorės filmai. Taip pat bus surengta fotografijų paroda "Marlene Dietrich - nuotraukose įamžinta legenda" Teatro, muzikos ir kino muziejuje (atidarymas lapkričio 6 d.), "Neringos" kavinėje įvyks esto šansonjė Erkki Otsmano atliekamų Marlene Dietrich dainų vakaras (lapkričio 14 d.), bus parodytas Anželikos Cholinos šokio spektaklis pagal Marlene Dietrich dainas (lapkričio 10 d.). Pateikiame skaitytojų dėmesiui Marlene Dietrich prisiminimų "Ačiū Dievui, esu berlynietė" fragmentus, pasakojančius apie vieną garsių aktorės draugų.

Natūralu, kad mūsų draugystė davė daugybę pretekstų paskaloms. Atėjo laikas parašyti tiesą. Buvau laivo, vykstančio iš Europos į Ameriką, denyje. Kada? Pamiršau. Tačiau esu įsitikinusi, kad tai vyko jau pasibaigus pilietiniam karui Ispanijoje. Visagalio Jacko Warnerio žmona Ann Warner vakare rengė priėmimą ir pakvietė mane. Kai atėjau, iškart pastebėjau, kad prie stalo jau sėdi dvylika svečių.

Pasakiau: "Atsiprašau, bet negaliu sėstis, nes tada prie stalo mūsų bus jau trylika, o aš esu prietaringa". (Tada dar buvau.) Niekas prie stalo nesirengė pakilti, tad aš vis stovėjau.

Staiga virš manęs pasilenkė kažkoks milžinas. Jis pasakė: "Prašom sėstis. Aš būsiu keturioliktas."

Pažvelgiau į tą milžiną, atpažinau Hemingway’ų ir paklausiau: "Kas jūs toks?" Toks tad įrodymas, kokia buvau kvaila.

Vėl viskas buvo gerai: dabar aplink stalą laive, plukdančiame mus į Niujorką, sėdėjo keturiolika žmonių. Prasidėjo vakarienė - visai kaip pas "Maximą", o mano kaimynas milžinas kiekvienąkart, kai tai buvo būtina, ėmė mane už parankės. Galiausiai jis mane palydėjo į mano kajutę.

Pamilau jį nuo pat pirmos akimirkos.

Niekad nesilioviau jo mylėti.

Tai buvo platoniška meilė.

Sakau tai, nes meilė, kurią mes jautėme vienas kitam, buvo visai neįprastas jausmas pasaulyje, kuriame mes gyvename. Ji buvo švari, absoliuti. Tai meilė, kuri pakildavo virš bet kokios abejonės, begalinė meilė, kuri nepripažįsta mirties, nors gerai žinau, kad tokia neegzistuoja. Kad ir kaip būtų, mūsų "meilės jausmai" truko ilgai, net ir tada, kai jau nebebuvo vilties, ilgesio, pageidavimų, kuriuos galima išpildyti, kai Hemingway’us jautė tik gilią neviltį, tokią pat, kokią jaučiau aš, galvodama apie jį. Niekad negyvenome kartu, tačiau gal tai būtų buvę į naudą. Gerbiau Mary - vienintelę jo žmoną, su kuria teko susipažinti. Taip pat kaip ir ji, pavydėjau jo ankstesnių moterų, tačiau likau tik jo draugė. Tokia buvau ir visus likusius metus. Saugau visus jo laiškus ir neturiu nė menkiausių ketinimų atiduoti juos kokiam nors muziejui ar kolekcionieriui. Ne todėl, kad ketinčiau juos pasiimti su savimi anapilin, o todėl, kad kas nors svetimas jų neišniekintų. Jie priklauso man. Jis juos parašė man ir niekas neturi teisės iš jų uždirbti nė grašio. Padarysiu viską, kad tam sukliudyčiau.(...)

Kai jis gyveno Kuboje, mes reguliariai rašydavome vienas kitam. Jis sakydavo, kad atsakau jam "atvirkščiu paštu". Mes valandų valandas kalbėdavomės telefonu, jis nesileisdavo ilgai prašomas ir duodavo man gerų patarimų, ir niekad nėra pasakęs, kad padėčiau ragelį ir nesukčiau jam galvos. Jis atsiųsdavo man savo rankraščius, o kartą apie mane pasakė: "Ji myli literatūrą, yra protinga ir sąžininga kritikė. Jei parašau ką nors, kas man atrodo gerai, o ji perskaito ir pasako, kad jai patinka, esu laimingiausias žmogus. Kadangi ji išmano dalykus, apie kuriuos rašau, - žmones, šalis, gyvenimą ir mirtį, garbės ir elgesio problemas, - labiau pasitikiu jos, o ne kai kurių kritikų nuomone. Ji išmano apie meilę ir žino, kad meilė arba yra, arba jos nėra, jos nuomonę vertinu aukščiau nei profesorių. Tikiu, kad ji supranta meilę geriau nei kiekvienas kitas žmogus." Kaip visada, nepaprastai kilniaširdiškas vertinimas.

Niekad nesupratau, kodėl jis mylėjo mane taip "stipriai", kaip kad sakydavo. Faktas tas, kad mūsų meilė ištvėrė net karą. Tuomet jį sutikdavau, jis visada spindėdavo pasididžiavimu, turėdavo daugybę planų, o aš būdavau išblyškusi ir nesveika, tačiau mobilizuodavau visas jėgas, kad atrodyčiau gerai. Kadaise jis parašė eilėraštį apie karą, kurį liepė perskaityti man garsiai: "Elkis su ta pasileidėle mirtimi kaip su teisėta žmona…" Jis sakydavo: "Toliau", vos tik aš užstrigdavau. Mane jis vadino "kopūstais", tuo žodžiu, kuriuo amerikiečių kareiviai apibūdindavo vokiečius.

Vadinti jį "tėtušiu", kaip tai darydavo daugybė jo draugų, man atrodė idiotiška. Ko gero, sakydavau jam "tu". "Tu pasakyk man", - kreipdavausi, nes tai būdavo vienintelis man į galvą atėjęs kreipinys. "Pasakyk man, pasakyk man…" - tarsi maža pasimetusi mergaitė, kokia buvau savo ir jo akyse.

Jis buvo atspara, išminčius, buvo tas, kuris spręsdavo, buvo geriausias patarėjas, mano asmeninės bažnyčios nuodėmklausys. Kaip išgyvenau jo mirtį? Nemoku atsakyti į šį klausimą. Tas, kuris prarado tėvą arba brolį, mane supras. (…)

Norėčiau pacituoti kelis laiškų fragmentus, kelis sakinius, kad būtų galima geriau suprasti, kokie intensyvūs jausmai jungė mane su tuo didžiu žmogumi, taip pat jo humoro jausmą, kurį labai mėgau.

"Atsargumas yra labai blogas dalykas neatsargiesiems - tau ir man."

"Tas laiškas bus liūdnesnis nei Šveicarija ir Lichtenšteinas kartu paėmus."

"Kartais pamirštu tave, kaip pamirštu apie savo širdies plakimą."

"Skausmas neatslūgsta, tik tampa įpročiu."

Mano nuomone, įprotis - geras dalykas. Dauguma žmonių mano, kad tai blogai, tačiau kalbant apie skausmą tai tikrai gerai. Hemingway’us manė taip pat. Jis man tai paaiškino tokiu momentu, kai, palyginti su jo, mano problemos buvo menkutės. Jis mokė mane apie gyvenimą visko. Žinojau tik motinos meilę, (jis nusišypsojo, kai tai išgirdo, ta savo karčiai saldžia šypsena, kuria apdovanodavo visus) ir normalią, kasdienišką meilę. Nesužinojau nieko, ko būčiau nežinojusi anksčiau, tačiau jo pritarimas patvirtindavo mano slapčiausias mintis, jos tapdavo konkretesnės ir pagrįstesnės, jose atsirasdavo šis tas nauja.

Hemingway’us išmokė mane rašyti, jis perspėdavo, kad nepadauginčiau būdvardžių. Tada rašinėdavau straipsnius į "Ladies Home Journal", o jis skambindavo man du kartus per dieną ir klausdavo: "Ar atšildei šaldytuvą?" Jis žinojo visas silpnąsias pradedančiųjų rašytojų savybes, taip pat ir klasikinį pasiteisinimą: "Gal turėčiau daryti kažką kita?"

Man jo baisiai stinga. Jei egzistuotų gyvenimas po mirties, mes kalbėtumėme mano ilgomis, bemiegėmis naktimis. Tačiau gyvenimo po mirties nėra. Jis išėjo iš mūsų visam laikui ir joks skausmas jo nesugrąžins, tačiau ir mano ilgesio niekas nenumaldys.

Laikui bėgant, žmogus mokosi "gyventi toliau", vaizduoti, kad viskas klostosi gerai, susitaiko su tuo, ko anksčiau nebūtų galėjęs pakęsti. Tokio "redukuoto gyvenimo" Hemingway’us nekentė (aš, beje, taip pat), kol dar buvo su mumis ir galėjo apie tai kalbėti. (…)

Niekad nevaikštau į laidotuves, tad nenuvykau ir į Hemingway’aus. Laikraščiai rašė: "Jos nebuvo". Po mano motinos laidotuvių nedalyvauju tokiose iškilmėse. Tos dienos man visiškai pakako, ir nejaučiu jokios būtinybės išgyventi dar kartą ką nors panašaus. Myliu gyvuosius ir darau viską, ką galiu, kad palengvinčiau jų kančias, tačiau jų laidotuvės manęs neliečia. Jaučiuosi bejėgė priešais tą juodą, naikinančią jėgą, kuri paverčia mus pelenais, kuri triumfuoja pasiimdama su savimi palaikus tų, kuriuos mylėjome.

Atimdamas sau gyvybę, Hemingway’us nenorėjo sužeisti nieko iš mūsų.

Jis mylėjo Mary. Mylėjo savo sūnus. Ir mylėjo mane, stipriai, labai stipriai. Jis mylėjo mane visa savo baisia jėga, o aš nesugebėjau jam tuo prilygti. Ar apskritai į tokią meilę galima atsakyti?

Bandžiau, kiek pajėgiau. Jis apie tai žinojo. Mus skyrė atstumai, vienintelis kontaktas buvo pokalbiai telefonu ir laiškai. Kiekvieną dieną jis pranešdavo apie savo kraujospūdį, tarsi tai būtų turėję lemiamos reikšmės. Tačiau jis tuo tikėjo, tad kruopščiai užsirašinėdavau visus skaičius, kuriuos jis man diktuodavo. Vieną rytą jis pasakė atsidūręs "fantastiškiausioje pasaulio vietoje", Mayo klinikoje. Jis pasitikėjo savo gydytojų nustatyta diagnoze. Aš - ne. Tačiau kas aš buvau, kad galėčiau jiems paprieštarauti? (...)

Dabar mielai papasakosiu apie savo susitikimą su paskutiniąja Hemingway’aus žmona Mary Welsh. Kaip buvo sakoma kare, "dekompensuotis" mane išsiuntė į Paryžių. Apsigyvenau Paryžiaus priemiestyje Šatu. Kai sužinojau, kad Paryžiuje, "Ritzo" viešbutyje, yra apsistojęs Hemingway’us, džipu nuvažiavau su juo pasimatyti. Jis pasakė, kad galiu lįsti po dušu, o paskui "pradėti raportuoti". Jis taip pat papasakojo, kad susipažino su viena "kišenine Venera", kurią norėjo suvedžioti bet kokia kaina.

Jis prisipažino, kad ši jį atstūmė, kad laiko jį "nevykusiu meilužiu", ir pridūrė, kad tik aš galiu jį ištraukti iš nemalonumų, pasikalbėjusi su mergina.

Sunku paaiškinti, kodėl vyras geidžia būtent tos vienintelės moters. Mary Welsh buvo susikausčiusi ir nelabai patraukli. Greičiausiai, kaip ir daugelis jos tipo moterų, ji būtų gyvenusi nykiai ir be džiaugsmo, jei atsitiktinai nebūtų pasitaikiusi Hemingway’aus, kuris jau ilgokai neturėjo jokių meilės nuotykių ir seksualinių išgyvenimų, kelyje. Žinau, kad tą dieną nepadariau Hemingway’ui jokios paslaugos. Tačiau įvykdžiau jo nurodymą. Mary Welsh nemylėjo Hemingway’aus, esu tuo įsitikinusi, tačiau ši kukli, neefektinga karo korespondentė neturėjo ko prarasti.

Taigi prieš savo valią misiją įvykdžiau. Susitikau su Mary Welsh ir su ja pasikalbėjau. Ta būtybė man prisipažino: "Aš jo nenoriu". Užsispyrusi kovojau už Hemingway’aus interesus, tačiau ji apie nieką nenorėjo girdėti. Galiausiai išsakiau visus Hemingway’aus privalumus ir patariau palyginti savo ligšiolinį gyvenimą su tuo, kuris jos laukia šalia Hemingway’aus, nes turėjau iš jos išplėšti "pažadą tekėti". Mano pastangos nenuėjo veltui: per pietus jos pasipriešinimas ėmė silpti.

Pietūs "Ritze" - visada lūžio momentas. Tuo metu moterys pasirengusios nusileisti ir yra linkusios permąstyti savo planus. "Kišeninė Venera" Mary Welsh nebuvo išimtis, galiausiai ji man pareiškė, kad "turės galvoje šį pasiūlymą".

Turėjau pateikti Hemingway’ui ataskaitą ir drebėdama laukiau vakaro. Tačiau pasirodė saulėtai besišypsanti Mary Welsh ir priėmė jo piršlybas dalyvaujant vieninteliam liudininkui, t.y. man.

Niekad nesutikau laimingesnio už Hemingway’ų žmogaus.

Jis sugebėdavo būti laimingesnis už mus visus.

Dar svarbiau, kad jis sugebėdavo tai parodyti. Atrodė, kad iš jo galingo kūno byra kibirkštys, o jų šviesa krenta ant mūsų ir atsispindi mūsų akyse.

Netrukus vėl išvažiavau į frontą ir iki karo pabaigos nebemačiau Hemingway’aus nei Mary. (…)

Matyt, nelengva suprasti santykius, kurie siejo mane su įvairiais garsiais vyriškiais. Aš taip pat neturiu tikslo juos aiškinti. Jums nepasisekė, jei to nesupratote. Jei jus domina tik fizinė meilė, galite iškart užversti knygą, nes apie tai nerašysiu. Ir dėl pačios paprasčiausios priežasties: nežinau apie tai beveik nieko.

Visą mano gyvenimą fizinė meilė buvo meilės apskritai dalis. Ir tik meilės, todėl niekad nepažinau "svaiginančios laimės". Mano meilė Hemingway’ui nebuvo vien tik žodžiai. Paprasčiausiai niekad nebuvome kartu pakankamai ilgai toje pačioje vietoje ir niekad nieko neįvyko. Arba jis būdavo kartu su kokia nors gražia mergina, arba aš būdavau užimta kur nors kitur, kai jis buvo laisvas, o kai aš turėdavau laiko, jis būdavo užimtas.

Nekenčiu neaiškių situacijų ir visada lieku ištikima savo taisyklei gerbti "kitą moterį". Trumpam sutikau daug nuostabių vyriškių, kaip laivas, kurio kelias naktį susikryžiuoja su kito laivo keliu. Tačiau manau, kad tų žmonių meilė būtų pastovesnė, jei jų uoste būčiau nuleidusi inkarą.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


3770. Danutė :-) 2004-09-01 00:03
Labai įdomu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:11:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba