SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-31 nr. 587

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Kūryba ir biografija
4

Muzika 
• Pakerėjęs Don Žuanas
• Halina Radvilaitė
Tarnaujanti savo mūzai
• Jurgita Skiotytė
Kūrybinės veiklos baruose
• "Jaunos muzikos" repertuare - Lietuvoje neskambėjęs Requiem
• Muzikos akademijos vardas "Infobalt" parodoje2
• Filharmonijos salėje
• Studentų kamerinio orkestro ir jaunų solistų koncertas
• Tarp dviejų mūzų3
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Dedikacija Hermanui Hesse’i
1
• Elena Černiauskaitė
Juoda ir balta
1
• Ignas Kazakevičius
Kūnų prigimtys
• Tarptautinis "Hansabank" meno apdovanojimas - Artūrui Railai2
• Ivo K. Petriko fotografijų paroda "Žmonės ir žemės"1
• PARODOS

Literatūra 
 Klaus Rifbjerg
Baseinas
1
• VAKARAI

Teatras 
• Alė Strik
Čiuožia čiuožikai
4
• Rasa Vasinauskaitė
Įstabioji ir graudžioji
21
• Lytis ir kinas: įvaizdžiai, rakursai, auditorijos
• Apie kino paveldo rodymą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žinoma, Hemingway’us!1
• Kas gali būti geriau už sveiką baimę?1
• Gyvenimas toks, koks yra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Sąjungos programa "Media Plus"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Baseinas

vertimai

Klaus Rifbjerg

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kitą savaitę į Vilnių atvyksta danų rašytojas Klausas Rifbjergas (g. 1931 m.). Čia jis dalyvaus Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedros rengiamame seminare "Kitoniškumo samprata modernistinėje Šiaurės šalių literatūroje". Ši Klauso Rifbjergo viešnagė Lietuvoje - tai proga susipažinti su vienu žymiausių šio meto Skandinavijos rašytojų.

Danijoje Klausas Rifbjergas dar vadinamas "didžiuoju Klausu" (pagal Anderseno pasaką "Didysis Klausas ir mažasis Klausas"). Šio vardo Rifbjergas nusipelno savo kūrybos apimtimi ir menine jos verte. Nuo autoriaus debiuto 1956 m. pasirodė daugiau nei šimtas jo kūrinių, o rašytojo talentas pagerbtas ne vienu apdovanojimu: tarp jų yra ir Švedijos akademijos Šiaurės šalių premija, dar vadinama mažąja Nobelio premija, Rifbjergui įteikta 1999-aisiais. "Didžiojo Klauso" vardas apibūdina autorių ir kaip kultūros asmenybę, užimančią svarbią vietą savo tėvynės dvasiniame kontekste. Rašytojas garsėja kaip itin aktyvus debatų dalyvis, nepraleidžiantis nė vieno poleminio ginčo, jei tik pažiūrų laisvės ir proto idėjas reikia ginti nuo moralinių normų bukumo ir religinės netolerancijos.

Pasikartojanti K. Rifbjergo kūrybos tema - dvilypė berniukų ir paauglių pirmųjų seksualinių potyrių prigimtis, pasireiškianti ir žavėjimusi, ir bjaurėjimusi. Vienas iš tokių kūrybos pavyzdžių - novelė "Baseinas", kur pasakotojas berniukas tik užuolankomis ir po daugelio nukrypimų nuo pagrindinės temos sugeba prabilti apie tai, ką iš tiesų norėjo išreikšti: homoseksualų susižavėjimą vienu iš suaugusių vyrų baseine. Rašytojas nuolat užsimena, kad seksualumas - tai iracionalusis pradas, su juo harmoniją pasiekti galima tik kovojant.

Danų kritikai vadina Rifbjergą "šviesiojo natūralizmo" atstovu. Natūralistas jis todėl, kad žmogus, jo požiūriu, yra biologinė būtybė, o "šviesusis" - nes optimistiškai žvelgia į žmogaus galimybes tapti savo gyvenimo šeimininku ir savo ateities kūrėju - tereikia tik išmokti susitaikyti su biologiniu būties sąlygotumu.

Kita vertus, optimistinis požiūris į ateitį, anot Rifbjergo, gali susiformuoti tik išdrįsus akis į akį susidurti su praeitimi ir uždavus sau lemingą klausimą: "Kaip tapau tuo, kuo esu?". Rašytojo kūrybos ypatingumas pasireiškia tuo, kad Rifbjergas, rodos, išlaiko tvirtą tiesioginį ryšį su savo paties praeitimi, todėl gali iš vidaus sukurti įtikinančiu psichologiniu tikslumu pasižymintį berniuko potyrių pasaulį. Novelė "Baseinas" - tai puikus vieno iš autoriaus sukurtų berniuko paveikslų pavyzdys, kur pasaulis, ypač seksualinių pojūčių sritis, atsiskleidžia berniuko akimis.

Seminaras "Kitoniškumo samprata modernistinėje Šiaurės šalių literatūroje" vyks lapkričio 6 d., ketvirtadienį, viešbučio "Naujasis Vilnius" Gintaro salėje. Čia Klausas Rifbjergas pasirodys 9 val., o vėliau, 19.30, su juo rengiamas susitikimas Aktorių namuose.

Baseinas, įrengtas vandenyje ant sudėtingos medinių sijų ir polių konstrukcijos, yra žalias, o iki jo veda ilgas tiltas. Prie pat kranto ir šiek tiek toliau vanduo seklus, bet tolydžio gilėja, o prie baseino yra vietų, kur vandenin žemyn galva galima nerti nuo penkių metrų aukščio. Pažvelgęs į vandenį ten, kur prasideda tiltas, pamatysi, kad jūros dugnas glitokas ir tarytum raudonas. Įsivaizdavęs save einantį juo, pėdomis patiri nemalonų jausmą. Vandeniui gilėjant, prasideda jūros dumbliai ir žolės, o jei pasiseka, tarp šešėlių, ten, kur niekas neauga, gali pamatyti judant krabą ar dyglę. Krabas, tarsi susigėdęs dėl to, ką pamatė, šonu nubėga tolyn, o dyglės žaibiškai neria šalin ir sustingusios judina pelekus kitoje vietoje. Jei eidamas nesiklausai nieko kito, girdi tik pėdų dunksėjimą į medines lentas, kuris ilgainiui, po tiltu baigiantis smėliui, vis labiau duslėja; nustojęs klausytis pėdų bilsnojimo, išgirsti nuo geležies liejyklos sklindantį triukšmą ir tarp polių teliūskuojančio vandens garsą. Garsai iš liejyklos ir kitų aplinkinių gamyklų dera prie jūros dugno pakrantėje ir kvapo, labiau primenančio šlapio kartono ar apelsinų žievelių nei jūros gaivos, nes visai čia pat - sąvartynas. Vanduo nešvarus, bet karštą dieną vis tiek gali atsigaivinti, o jei diena pasitaiko itin karšta, į baseiną susirenka daugybė žmonių, ne itin sukančių galvas dėl vandens švarumo ar visai prie pat esančios liejyklos ir sąvartyno.

Užrašas "Baseinas" didelėmis juodomis raidėmis nutepliotas ant visų išorinių sienų, ir pasibaigus tiltui esi įleidžiamas pro duris kairėje pusėje. Kaina suaugusiesiems ir vaikams skirtinga; galima įsigyti ir nuolaidų kortelę su nustatytu maudynių skaičiumi ar užsirašyti į plaukimo ar vandensvydžio kursus. Rytais baseine dažnai lankosi moksleivių grupės, jos čia suskirstomos į dvi dalis. Mergaitės eina į moterų, berniukai - į vyrų skyrių, nes baseinas, nors iš išorės to ir nematyti (na, bent jau nuo kranto), padalytas į keletą skyrių, iš kurių geriausias - vidurinysis; jame privaloma dėvėti maudymosi kostiumėlį, nes čia įleidžiami ir vyrai, ir moterys. Viduje yra aukšti tramplinai ir vandens čiuožyklos, bet čia dažniausiai lankosi suaugusieji ar greitai jais tapsiantys, t.y. tie, kurie jau patys užsidirba. Retkarčiais kai kurie berniukai iš vyrų skyriaus praneria pro medines sijas ir polius ir aplink baseiną nuplaukia prie "Sporto" - taip vadinamas vidurinysis brangiai kainuojantis baseino skyrius, atsiveriantis į jūrą, - bet jei juos pastebi kontrolierius, jis gali uždrausti jiems lankytis baseine, ir tada jiems mažiausiai savaitę neleidžiama įžengti į vyrų skyrių. Nors ir retai, bet kartais prasižengėliai sučiumpami, ir tada negali atsistebėti, matydamas, kaip ilgai kontrolieriai juos atsimena.

Porą kartų per vasarą sveikuolių klube rengiami vakarėliai, arba vandensvydžio komanda žaidžia prieš kitą klubą, bet tai dažniausiai būna sekmadieniais, taigi žiūrovų nebūna daug; nebent, norėdami prieš renginį viską galutinai suderinti, dalyviai susirenka penktadieniais ir šeštadieniais. Tada pro plyšius lentose gali pamatyti vyrą su fraku, skrybėle ir, tarkime, saksofonu ar ilga pypke rankoje nuo aukštojo tramplino dviračiu įlekiantį į sporto baseiną.

Jei būna karšta, ypač daug žmonių į baseiną susirenka šeštadieniais; manyčiau, sekmadieniais jų būna dar daugiau, bet aš ten lankausi tik šiokiadieniais, nes sekmadieniais visad būnu su šeima. Tada mes arba leidžiame laiką sode, prie namų, arba išsiruošiame į žygį dviračiais. Tačiau eilinėmis šiokiadienių popietėmis baseine, mano manymu, dar įdomiau ir smagiau: tam tikrais laiko tarpais, pavyzdžiui, nuo pusės dviejų iki po keturių penkiolika, baseinas daugmaž pustuštis, bet vos spėjame išgirsti geležies liejyklos sireną, ir iš darbo čion suplūsta žmonės, kurie, prieš eidami namo valgyti, nori nusiplauti nuo savęs dulkes. Tada jau būna atsibodę sėdėti vienam, o kūnas jau spėjęs įšilti po paskutinio atsigaivinimo, taigi gali vėl šokti vandenin su naująja grupe.

Pradžia dažniausiai būna tokia: mokykloje keliese susitariame, kad po pietų eisime į baseiną, ir tada susitinkame, jau palikę namie kuprines ir pasiėmę rankšluosčius, kad visi kartu dviračiais numintume į vietą. Pati kelionė irgi įdomi, bet apie ją daug nepasakosiu, nes mane labiausiai domina baseinas. Šiaip ar taip, pakeliui pravažiuojame pro keletą gamyklų, nuo kurių sklinda baisus dvokas, mes jas praminėme "pirdalėmis" - manau, verta tai paminėti. Dviračius pastatome į gan varganai atrodančius medinius stovus. Iš tiesų tai tik kelios pailgos dėžės su viduje įtvirtintais medgaliais, ant kurių reikia užkelti priekinį ar galinį ratą, ir jie atseit turėtų šį prilaikyti. Tačiau iš tiesų dviračiai stovuose laikosi prastai, jie nuolat virsta, ratlankiai susilanksto, o pedalai kartais susikabina su šalimais stovėjusiu dviračiu, todėl susirengus važiuoti namo savąjį dviratį pasiimti būna sunku.

Į vandenį žiūrime retai, nes ir taip žinome, kaip atrodo dugnas iki pat baseino, o štai garsas, kurį sukelia į medines tilto lentas dunksinčios pėdos, paprastai paskatina mus paspartinti žingsnį. Tas garsas tarytum priverčia kojas švysčioti greičiau nei einant žeme ar asfaltu. Tuo metu kone visi eina laukan, o dauguma jų - mūsų amžiaus ar šiek tiek vyresni moksleiviai iš visų artimiausių apylinkės mokyklų. Kartais pamatysi ir vieną kitą moterį, kuri, metusi įprastinius darbus, rytą praleido maudydamasi ir degindamasi. Pavasarį ar, tiksliau, pirmąją vasaros pusę, naudojuosi nuolaidų kortele, nes tai apsimoka; pabrėžtinai sakau "pirmąją vasaros pusę", nes rudenį čia niekada nesilankome. Grįžus namo po atostogų, maudynės jau būna tarsi įkyrėjusios, nes keletą mėnesių be jų nieko kito ir neveikei.

Į baseiną aš, žinoma, einu maudytis, taigi mes visada pasidomime vandens temperatūra, kurią baseino prižiūrėtojas kartu su oro temperatūra kiekvieną dieną kreida užrašo ant lentos. Dažniausiai vanduo būna įšilęs iki 14-16, o oras - iki 16-17 laipsnių, bet kartą maudžiausi ir kai vandens temperatūra neviršijo vienuolikos, o oro - keturiolikos laipsnių. Buvo žiauru.

Mūsų mokykloje nėra plaukimo pamokų, bet į baseiną kartu su plaukimo mokytojais suvažiuoja daug moksleivių iš kitų mokyklų, ir vaikai čia mokomi plaukti nugara ir krūtine, gelbėti skęstančiuosius ir nardyti. Todėl bent jau vyrų skyriuje stovi didelės dėžės su gelbėjimosi diržais, o vandenyje - stulpai su rankenomis, į kurias nemokantys plaukti stipriai įsikimba tada, kai plaukimo mokytojas eina aplink baseiną ir aiškina, kaip plaukiant judinti kojas ir kvėpuoti. Tarp plaukimo pamokų reikmenų yra ir baltų medinių kryželių, kurie siūlais pririšti prie švininių svambalų. Jie naudojami mokant vaikus nardyti. Mokytojas, paėmęs kryželį, meta jį į gilųjį baseino galą, ir tada turi šokti nuo tramplino ar nuo baseino krašto, panerti ir iškilti į paviršių su mediniu kryželiu ir švininiu svambalu. Nardymas manęs per daug netraukia, o ir mano šeimai nepatinka, kai per ilgai būnu po vandeniu, nes kartą sirgau ausies uždegimu. Ir apskritai nepatogu kiekvieną kartą lendant į vandenį užsikišti ausis vata, bet to niekaip neišvengsi. Vėliau būna sunku nuspręsti, ką daryti su šlapia vata - negali būti ramus, net jei įkiši ją į kokį nors plyšį medinėse lentose už baseino, nes esant palankiai srovei ji vis tiek išplaukia tarp besimaudančiųjų. Nors niekas ir neatspės, kieno ši vata, vis tiek imi jaustis nepatogiai. Niekada taip ir neišmokau gerai plaukti, bet plaukimas krūtine man sekasi visai neblogai, nors gana greitai ima trūkti oro. Plaukdamas dažniausiai sulaikau kvapą, nes nemalonu gurkštelėti per daug baseino vandens. Nugara plaukioju retai, nes nepatogu ilgai po vandeniu laikyti vata užkištas ausis. Žinoma, taip vidun nepribėga vandens, bet ausims vis tiek būna bjauriai šlapia ir šalta.

Į baseiną aš, žinoma, einu maudytis, bet yra ir dar šis tas. Kaip minėjau prieš tai, baseinas padalytas į tris skyrius: vienas jų - vyrams, kitas - moterims, o trečiasis - "Sportas". Mes dažniausiai lankomės vyrų skyriuje, nes čia pigiausia, ir įžengimas pro žaliąsias duris man visada būna nedidelis jaudinantis įvykis. Namie retai būname nuogi; na, taip, žinoma, tada, kai mama maudo mane vonioje, aš būnu nuogas, o ir maudymosi kelnaites gavau vos prieš porą metų, bet aš niekada nemačiau savo tėvų be drabužių. Tai nereiškia, kad jie kažką nuo manęs slepia, vonioje dažnai matau savo mamą, vilkinčią apatinuku, bet nei mamos, nei tėčio visiškai nuogų niekada nemačiau. Šiaip jau niekada to pernelyg ir netroškau, man net nešovė mintis, kad turiu tai pamatyti, bet būtent dėl to ir pirmąjį kartą įėjęs į vyrų skyrių, ir dabar jaučiuosi taip keistai, matydamas visus tuos suaugusius vyrus visai nuogus. Savaime suprantama, daugiausiai žiūriu į jų pimpalus ar, kaip mes juos vadiname, birkas, ir turiu pripažinti, kad niekad nemaniau, jog jie gali būti tokie skirtingi. Juk mūsiškiai beveik visi vienodi ir tokios pačios spalvos kaip ir visas kūnas, tuo tarpu jų pasididžiavimai visi iki vieno skirtingi ir įvairiausių spalvų: pradedant ruda ir baigiant raudona ir mėlyna. Galima pastebėti ir tai, kad daugumos vyrų pimpalai ant galvutės neturi odos - ji arba atsivertusi atgal lyg apykaklė, arba jos visai nėra. Vieni kotai fantastiškai dideli, o kiti - ypač senų vyrų - atrodo lyg susitraukę ir susirietę. Nuo jų tiesiog neįmanoma atitraukti akių, nors ir kaip stengiesi apsimesti, kad tai tau nė motais. Neįprasta matyti ir plaukus aplink pimpalus, jie garbiniuoti ir juodi tarsi paukščio plunksnos arba šviesūs, taip, kai kurių vyrų plaukai ten, apačioje, netgi raudoni. Kiaušiniai taip pat nepanašūs į mūsiškius, nes dauguma jų nevienodai nutįsę į abi puses. Kairysis - žvelgiant iš jų savininko pusės - kapšas dažniausiai kabo žemiau.

Visa tai atsiveria prieš akis vos įėjus į vyrų skyrių, taigi pirmą kartą tai iš tiesų gali priblokšti. Ilgainiui su tuo apsiprantama, ir jau gali bandyti vaikščioti tokia pat natūralia ir kupina pasitikėjimo savimi eigastimi, kaip kad ir visi vyrai šiame skyriuje. Šiaip ar taip, būna sunku nevėpsoti ir nekrizenti, kai, tarkime, trys keturi vyrai vandenyje žaidžia kamuoliu ir nardo, o iš vandens kartkartėmis netikėtai išnyra jų užpakaliai, ir matai plaukuotus plyšius, birkas ir kiaušinius, švysčiojančius ir siūbuojančius į visas šalis.

Po keturių, nuskambėjus sirenai, baseinas plūste užplūstamas. Maudytis ateina ne tik geležies liejyklos ir kitų aplinkinių gamyklų darbininkai - šiek tiek vėliau pasirodo ir kontorų darbuotojai ar bent jau žmonės, nevilkintys darbiniais drabužiais. Jie atidaro duris ir vora sueina vidun, vilkėdami švarkus, ryšėdami kaklaraiščius ar po pažastimi spausdami aplankus, o darbininkai ateina su kombinezonais ir kepuraitėmis su snapeliais. Jie pranyksta kabinose, išrikiuotose išilgai baseino krašto ir atskirtose medinėmis pertvaromis, ir po kurio laiko pasirodo be drabužių. Dabar jų eisena kitokia nei prieš tai, jie eina išpūtę krūtines, kartais trindamiesi rankas ties pečiais, lyg norėtų sušilti. Balsai skamba garsiau nei prieš tai, jie kalbasi apie vandenį, apie tai, kad jis, ko gero, velniškai šaltas, bet kad vis tiek būsią malonu nusiplauti nuo savęs visą tą purvą.

Nežinau, ar aš teisus, bet man atrodo, kad darbininkus nuo kontorų darbuotojų ir likusiųjų galiu atskirti net tada, kai jie nuogi. Apskritai tarp jų, rodos, nėra jokio skirtumo, jų visų vyriškumai vienodi, t. y. skirtingi, kaip ir visų suaugusiųjų, bet jie skirtingai su jais elgiasi. Kontorų darbuotojai ir kiti likusieji atrodo tarsi susitelkę į savo pimpalą, ir jis, sakytum, lemia visą jų elgseną, tarytum jie juo ir didžiuotųsi, ir šiek tiek jo bijotų, tuo tarpu tie, kurie, mano manymu, yra darbininkai, šnekėdami apie jį ir atvirai, ir užuominomis, vis tiek yra nuogi visu kūnu. Kontorų darbuotojų ir likusių vyrų nuogas tik kotas.

Ypač ryškiai atsimenu vyrą, apsilankiusį baseine prieš porą savaičių. Nebuvo jis nei kontoros darbuotojas, o juo labiau darbininkas, nes pasirodė prieš nuskambant ketvirtos valandos sirenai, bet kažkuo išsiskyrė savo pilkais paprastais drabužiais siaurais juodais dryželiais ir dvieiliu švarku plačiais atlapais. Ant galvos buvo užsidėjęs minkštą skrybėlę - tokią retai tepamatysi baseine, - o jo batai taip pat buvo paprasti ir juodi. Nežinau, kur tuo metu buvo kiti - galbūt nuplaukę į "Sportą", bet aš turėjau pakankamai laiko stebėti būtent jį ir pamatyti, kas bus, kai jis nusirengs. Jis dingo už lentinės pertvaros tolimesniame kampe, ir kai kurie saulėkaitoje džiūstantys vyrai taip pat palydėjo jį žvilgsniu, bet tik akimirkai. Nusirenginėdamas jis užgaišo šiek tiek ilgiau nei kiti, bet galiausiai išėjo ir atrodė išties įspūdingai. Pečiai buvo siauresni, nei galėjo atrodyti prieš tai, bet, ko gero, švarke būta vatos, o jis visas buvo išblyškęs, tarsi niekada anksčiau nebūtų buvęs nuogas saulėje. Gal tai ir nebūtų kritę į akis, jei ne jo pimpalas - jis buvo neįtikėtinas, ilgas ir liepsnos raudonumo, tarsi jį kas būtų nuplakęs; laukan su juo, žinoma, išėjo vyriškis, bet vis tiek atrodė, kad tai jo pasididžiavimas išvedė vyrą iš persirengimo kabinos į saulę.

Nors ilgainiui aš jau buvau pripratęs matyti nuogus vyrus, nežiūrėti į šį vyriškį buvo neįmanoma. Aš, aišku, žinau, iš kur atsiranda vaikai, ir akivaizdu, kad daugelis vyrų, kuriuos matome baseine, naudoja savo kotus tam reikalui, bet net jei nebūčiau buvęs dėl to užtikrintas, nebuvo jokių abejonių, kad šis vyras ką tik panaudojo saviškį kažkam panašaus.

Jis praėjo pro pat mane ir patraukė link tųdviejų vyrų saulėkaitoje, o šie spoksojo į jo birką tol, kol tas atsisėdo ir ji įsitaisė tarp jo išžergtų kojų. Tiedu vyrai buvo senesni nei pilkasis, ir iš pradžių netarė nė žodžio, bet vėliau vyras iš už didžiojo pimpalo kažką pasakė, ir aš neatsispyriau norui jų pasiklausyti.

- Prieš maudantis turbūt reikia truputį apšilti.

- Jo.

- Vanduo šaltas?

- Nelabai.

- Septyniolikos laipsnių.

- Su tokiu instrumento gerai ir neatšaldysi.

- Jo.

- Taigi.

- Reikia atsargiai. Niekada negali žinoti, ką pasigausi.

- Taip, che, che.

- Bet vis tiek jėga.

- Jo jo.

- Šįkart, velnias, vos nesudraskė.

- Aha, visokių pasitaiko.

Jie šnekėjo gan lėtai, o kartais visai nutildavo, bet visą laiką krizeno saulėje, galbūt šiek tiek pavargę. Neišmanau tiek daug, bet galvodamas apie tam tikrus dalykus galiu pajusti, kaip maniškį tarsi kas kutentų. Nežinau, gal tiesiai į mane švietė saulė, bet man buvo labai karšta, ir staiga pamačiau, kad vyras pilkais drabužiais žiūri į mane tardamas: "Į ką taip spoksai?", ir tuo pat metu pastebėjau, kad manasis pasidarė didelis ir šiltas. Sukryžiavau kojas ir nusisukau, lyg nebūčiau nieko girdėjęs, tik dar pamačiau, kad vyras atsistojo ir žengė prie baseino krašto. Įšokęs vandenin, nugara nuplaukė baseino viduriu tolyn, o jo pasididžiavimas plaukė tarp kojų, panašus į kažką, ko net nemoku aprašyti.

Retkarčiais pažvilgčiojam ir į moterų skyrių, bet visos jos arba per senos, stambios ir dideliais pilvais, arba paprasčiausios moksleivės, be to, labai greitai nuveja šalin. "Sporto" skyriuje, kuriame buvau tik vieną vienintelį kartą, nes tada ten ėjo ir mano sesuo, mergaitės dailesnės - vien jau dėl to, kad dėvi drabužius arba maudymosi kostiumėlius, bet, nežinau, man vis dėlto labiausiai patinka vyrų skyrius.

Namo išsiruošiu apie pusę šešių, ir visada smagu pajusti, kad, nepaisant visko, žemėje daug jaukiau nei baseine, nors šis ir nėra taip toli nuo kranto, vos ne pačioje sąvartyno pašonėje. Kelionė namo nelabai įdomi, nes reikia skubintis vakarienės - kitaip, žiūrėk, pradės be tavęs.

Iš danų k. vertė Rasa Gražulytė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:11:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba