SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-17 nr. 819

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aplinkos gadinimas versus kita kokybė1

Muzika 
 Goda Rupeikaitė
Išausta muzika
• Lina Stankevičiūtė
Įvykis žiūrovams
• KONCERTAI

Dailė 
• Santa Lingevičiūtė
Garo mašinos papėdėje
19
• Rudens dvelksmas
• Eglė Jaškūnienė
Keturi mitai apie Kezimantą
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Kinas 
• Vertimo atradimai1
• Paprastumo mįslė
• Živilė Pipinytė
Kvailumas yra užkrečiamas
1
• Pašaukimas – fokusai ar politika?
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• „Tindirindis 2008“

Anonsai 
• Daiva Šabasevičienė
Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba
• „Ad Hoc: nepatogus kinas“
• „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

In Memoriam 
• Netekome Vlado Česo
• Mirė arfininkė Liudmila Chetagurova1

Muzika

Išausta muzika

Trečiasis tarptautinis Jono Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivalis

Goda Rupeikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šiuolaikinės muzikos kūriniai, atliekami kanklėmis, cimbolais ar guslėmis su simfoniniu orkestru – kiek neįprastas reiškinys koncertų salėse. Tačiau būtent kanklių ir simfoninio orkestro deriniu prasidėjo Trečiasis tarptautinis Jono Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivalis, tiesa, subūręs ne itin daug klausytojų ankstyvą spalio 7 dienos vakarą Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Toli gražu ne tradiciškai liaudišku skambesiu publika galėjo mėgautis gerą valandą, klausydama įvairių specialiai šiems patobulintiems liaudies instrumentams parašytų ar aranžuotų Algirdo Bružo, Eduardo Balsio ir kitų kompozitorių kūrinių.

Tiesa, kiek pertvarkytų ir prie stiprintuvų prijungtų kanklių skambesys leido nutolti nuo asociacijų, kurios paprastai kyla klausantis šio meditatyvaus, giliausius lietuvių tautos sąmonės slėpinius perteikiančio instrumento, šįkart praverdamas erdvę į naują, neasociatyvų garsinių spalvų pasaulį. Vakaro metu buvo gera proga išgirsti ir tradicinius kaimyninių šalių instrumentus (gusles, cimbolus). Koncerto programą sudarė ne vien liaudies styginių instrumentų pasirodymai, skambėjo ir E. Balsio Koncerto smuikui transkripcija birbynei (solo grojo Egidijus Ališauskas).

Penkias dienas vykęs tarptautinis Jono Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivalis, skirtas kompozitoriaus 100-osioms gimimo metinėms paminėti, koncertus sujungė su moksline konferencija bei tarptautiniu atlikėjų konkursu. Be koncertų Šv. Kotrynos bažnyčioje, buvo galima apsilankyti kamerinės muzikos koncertuose Vilniaus rotušėje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, sudalyvauti mišiose, skirtose kompozitoriaus atminimui.

Kompozitorius, pedagogas ir dirigentas Jonas Švedas (1908–1971) buvo naujo muzikos žanro – profesionaliosios liaudies instrumentinės muzikos pradininkas, liaudies instrumentinės muzikos mokyklos, kuri virto liaudies instrumentų katedra to meto Vilniaus konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), steigėjas. Tikėdamas, kad kelias į tautos širdį veda per liaudies muzikos ir jos instrumentų puoselėjimą, kompozitorius ne tik harmonizavo ir kūrė dainas, tobulino liaudies muzikos instrumentus, bet taip pat įkūrė valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, kurio pagrindinė misija – nenutolti nuo savo šaknų – išliko iki šių dienų. Dabartinis ansamblio vadovas Giedrius Svilainis yra įsitikinęs, kad J. Švedo sukurtas ir plėtotas žanras turi aiškų patriotinį atspalvį, jis turi būti palaikomas ir puoselėjimas.

J. Švedas paliko gilų pėdsaką XX a. Lietuvos muzikinėje kultūroje, jo dėka sukurta kvalifikuotų atlikėjų rengimo sistema – liaudies muzika pakylėta į aukštą profesionalų lygmenį. Nepaisant nuopelnų Lietuvai, J. Švedas iki šiol vertinamas gana prieštaringai. Gyvenęs ir kūręs sudėtingomis okupacijos sąlygomis, kompozitorius neišvengė sąlyčio su to meto realybe – kurti sovietine tema. Menininko išpažįstamas tautiškumas ir savos kultūros puoselėjimas prieštaravo kūrybiniams užsakymams, kuriuos turėdavo vykdyti, taigi jo asmenybė atsidūrė savotiškoje kryžminėje ugnyje. Tokia padėtis buvo per sunki, neatlaikęs spaudimo J. Švedas pasitraukė iš ansamblio ir kūrybinės veiklos.

iliustracija

Spalio 3 d. LMTA surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavęs buvęs J. Švedo studentas kompozitorius Jurgis Juozapaitis pripažino, kad tik dabar gali suprasti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis tuo metu gyveno ir dirbo jo mokytojas. J. Juozapaitis teigė, kad kompozitorius paskatino jį kurti liaudies instrumentams. Festivalio metu girdėjome šio kompozitoriaus specialiai J. Švedo jubiliejui sukurto vokalinio ciklo „Išaustos gaidos“ premjerą, kurią atliko liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ (vadovė Lina Naikelienė) ir solistė Joana Gedmintaitė (sopranas).

To paties koncerto metu spalio 8 d. Vilniaus Rotušėje įvyko ir kompozitoriaus J. Tamulionio kūrinio „Keturios nuotaikos“ premjera. Liaudies instrumentų ansambliui ir skrabalams parašyta kompozicija meditatyviai užbaigė kamerinės liaudies instrumentų muzikos koncertą.

Tą patį vakarą atlikti ir kaimyninių šalių šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, aranžuotos liaudies dainos ir net A. Vivaldi „Pavasaris“ iš koncertų ciklo „Metų laikai“; tiesa, Rusijos liaudies ansamblio „Kupina“ interpretuojamas guslėmis jis nuskambėjo keistokai. Girdėjome ir paties J. Švedo kompoziciją „Šešiaragis“, atliekamą Vilniaus birbynių kvinteto (vadovas Kęstutis Lipeika). Tas pats kvintetas įsimintinai sugrojo ir N. Čepaitės kūrinį „Ant Palemono piliakalnio“, sužavėjusį struktūros lengvumu, sąskambių žaisme. Dar norisi paminėti pirmąjį festivalio vakarą (spalio 7 d.) girdėtą D. Smolskio Koncertą cimbolams, jo pirmą dalį solo atliko Elena Voroncova, o antrąją – Oksana Kuznecova. Skambus, vaizdingas kūrinys puikiai tiko sodrokam cimbolų garsui, akivaizdžiai žongliravo ant liaudiškumo ir minimalizmo ribos.

Kalbėdama apie trečiąjį tarptautinį Jono Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivalį, festivalio meno vadovė, LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja prof. L. Naikelienė teigė, kad vienas pagrindinių šio festivalio uždavinių yra puoselėti etnines vertybes, šiuo atveju liaudies instrumentus ir jais atliekamą muziką.

Iš tiesų, siekis palaikyti savo kultūrą ir autentiškumą yra gyvybiškai svarbus mažoms tautoms, kurių unikalumo žavesys dažnai paskęsta bendroje kultūrų samplaikoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:11:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba