SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-17 nr. 819

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aplinkos gadinimas versus kita kokybė1

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Išausta muzika
• Lina Stankevičiūtė
Įvykis žiūrovams
• KONCERTAI

Dailė 
• Santa Lingevičiūtė
Garo mašinos papėdėje
19
• Rudens dvelksmas
 Eglė Jaškūnienė
Keturi mitai apie Kezimantą
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Kinas 
• Vertimo atradimai1
• Paprastumo mįslė
• Živilė Pipinytė
Kvailumas yra užkrečiamas
1
• Pašaukimas – fokusai ar politika?
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• „Tindirindis 2008“

Anonsai 
• Daiva Šabasevičienė
Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba
• „Ad Hoc: nepatogus kinas“
• „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

In Memoriam 
• Netekome Vlado Česo
• Mirė arfininkė Liudmila Chetagurova1

Dailė

Keturi mitai apie Kezimantą

Rengiant Algimanto Kezio 80-ajam jubiliejui skirtą parodą Nacionaliniame dailės muziejuje

Eglė Jaškūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Miestovaizdžiai II“. 1975 m.
Algimantas Kezys

Tikrai nepamenu, kas sugalvojo šią pravardę ir jos variacijas – Kezimantas, Kezimantauskas, Kezimantavičius. Gal fotografas Zinas Kazėnas, su kuriuo „simbiotinė“ draugystė prieš tris dešimtmečius prasidėjo Čikagoje, kartu kūrybiškai medituojant vakarienę ties vieninteliu pernykščiu kiaušiniu Algimanto dirbtuvės šaldytuve? Gal Džoja Barysaitė, su kuria taip pat Kezio Čikagos galerijoje skausmingai visą pusdienį laukta susitikimo su Valdu Adamkumi? Gal kas nors iš jaunų Lietuvos humanitarų, 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ieškojusių tiesos Čikagos archyvuose ir atradusių artimą sielą jo galerijos „robaksuose“. Tačiau būtent taip šiandien į Algimantą kreipiasi artimiausi draugai.

Lietuvoje jį žino visas mūsų kultūrinis elitas nuo 9-ojo dešimtmečio, kai tapo įmanomi bendri kultūriniai projektai abipus Atlanto – parodos, konkursai, leidyba. Nuo tada tęsiasi gandais ir nuogirdomis apipintas Algimanto Kezio mito šleifas, inspiruotas nepasitikėjimo, nežinojimo ar lėkšto noro pasipuikuoti pažintimi su žinomu žmogumi. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pasirodžiusio amerikono finansinės „operacijos“ – dailės kūrinių pirkimas, katalogų leidyba, premijos, nors ir minimalios, konkursų laimėtojams, asmeninių albumų leidyba ir t.t. – kėlė dideles abejones posovietiniam, vadybos ir komercinių operacijų neišmanančiam žmogui, kuriam sunku buvo suvokti fondų, labdaros, aukų, aukcionų ir pan. veiklos mechanizmą. Daugelis jį vadino milijonieriumi, pusvelčiui superkančiu dailės kūrinius Lietuvoje ir perparduodančiu juos Amerikoje. Užtenka prisiminti dailininko V. Petravičiaus palikimo įamžinimą (pirmosios knygos sudarytojas A. Kezys, antrosios – I. Korsakaitė), ką Algimantas prižadėjo draugui prieš mirtį. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo pirmasis aukas rinkti ėmėsi Algimantas Kezys – supirkęs lietuvių grafikų ir akvarelistų darbus, surengęs jų parodą-aukcioną Čikagoje, išleidęs jo katalogą. Beje, išeivių spaudoje paroda buvo puikiai įvertinta kaip pirmoji objektyviai ir įvairiapusiai atspindėjusi lietuvių grafikos ir akvarelės padėtį. Tokių buitinių „paramos akcijų“ Algimantas atliko daug, mūsų akys tuo metu buvo pilnos nerimo ir nepasitikėjimo, bet jis labai norėjo tiesti kultūrinius tiltus, o posovietinę mąstyseną suprato labai menkai. Taip gimė milijonieriaus, norinčio pasipelnyti iš lietuvaičių, mitas.

Po 1991-ųjų prasidėjusias Algimanto keliones į Lietuvą daugelis vertino kaip menininko grįžimą namo – menininko, norinčio gimtinei pristatyti savo užjūriuose subrendusią kūrybą. Tik vėliau, praėjus pirmųjų parodų Lietuvoje šurmuliui, bendrų Lietuvos ir Čikagos fotografijos ir dailės projektų euforijai, rimčiau susidomėta Algimanto gyvenimu „tarp dviejų Lietuvų“. Dar jaunas kartu su tėvais pasitraukęs į Vakarus, šiandien jis atstovauja kartai, atsidūrusiai tarp „dipukų“ („DP“ – displaced persons – taip vadinti antro emigrantų srauto iš Lietuvos atstovai) ir šiuolaikinės trečios ekonominių emigrantų kartos. Algimanto Kezio socialinė biografija – tai išeivijos adaptacijos Amerikoje, pastangų išlaikyti lietuvybę ir asimiliacijos niuansus pasakojanti istorija. Jo straipsniai ir publicistika Amerikos lietuvių spaudoje – ištisas bendruomenės metraštis, išmargintas įvykiais, turtingas personalijų, minčių recenzijose; dokumentiniai filmai – bekompromisė ir neretušuota tiesa apie siaubingą M. Katiliškio gyvenimo dramą, V. Petravičiaus adaptaciją ir daugelio kitų menininkų kūrybos vingius; parodos A. Kezio galerijoje ir leidybinė veikla – pastangos suvienyti ir įamžinti Australijoje, JAV, Kanadoje ir kitur išbarstytus išeivijos meno trupinius; Algimanto fotodokumentikos pagrindu įkurtas lietuvių fotoarchyvas, vėliau pervadintas V. Budrio vardu, – tai turtingi, dar mažai tyrinėti išeivijos kultūros ikonografijos klodai.

Įprasmindamas kultūrinę ir meninę veiklą konkrečiais darbais, Algimantas keistai mažai dėmesio skiria privatumui – tarsi kūryba egzistuotų kažkur šalia potyrių, išgyvenimų, viso to, ką vadiname asmeniniu gyvenimu arba biografija. Jo veiklos aiškinimas, paremtas tikėjimu, būtų banali mistifikacija, kuri sunkiai derėtų su didžiuoju Algimanto mitu – pasitraukimu iš kunigystės („Iki šiol nesu gavęs oficialaus rašto, pašalinančio mane iš kunigų, taigi, šiandien esu tiesiog nepraktikuojantis“, – A. K.). Jį išprovokavo prieštaravimas tarp maksimaliai Amerikos jėzuitų elito išlavinto iš prigimties imlaus proto, kuris 8-ajame dešimtmetyje godžiai siurbė modernias Bažnyčios revizionizmo idėjas (H. Kunga, G.R. Beasley-Murray, E. Schillebeeckx ir kt.), ir lietuvių parapijoje vyravusio moralinio-religinio konteksto, susiformavusio dar tarpukario Lietuvoje. Skilimą tarp ganytojo ir parapijos galutinai paskatino atviras poeto K. Bradūno laiškas A. Keziui, reikalaujantis „nustoti viešai skalbti savo baltinius“ (suprask, baigti filosofinius disputus sakykloje su tikinčiųjų bendruomene). Tačiau beveik po dvidešimties metų knygoje „Taisykime Viešpačiui kelius“ apibendrinamos revizionistinės įtakos, vėliau išleidžiamos „Kapinaitės“, o dar po dešimtmečio sukuriama vizualinė filosofija „Būties fragmentai “ – etapiniai Algimanto tikėjimo patvirtinimai, tiesa, bylojantys apie modernią jo kokybę.

iliustracija
„Marinos bokštai ir IBM pastatas“. 1992 m.
Algimantas Kezys

Netgi dabar, aštuoniasdešimtmečio išvakarėse, kai galiausiai šalia savęs turi rūpestingą moterį, kuri pasirūpina, kad šaldytuve būtų ne vien tik pernykštis kiaušinis, o kieme laigantis šunytis būtų ne mažiau patenkintas už šeimininką, Algimantas man vis dar primena „katiną, kuris mėgsta vaikščioti vienas“. Stebėtinai teigiamos savikritikos, padėjusios adaptuotis istorijos kataklizmuose, ir kritinių aplinkybių išugdyto pasitikėjimo savimi jis niekuomet nekonkretizuoja gyvenimo kontekste. 1928 m. Vištytyje gimusio, Kybartuose pradžios mokyklą lankiusio ir prieš karą iš lenkų grąžintame Vilniuje atsidūrusio vaikio jaunystė turėjo keistą karmą. Būtent Vilniuje jo kūrybos impulsus ugdė smuikininkė E. Strazdaitė-Bekerienė, o literato įgūdžius lavino lietuvių kalbos mokytoja poetė Alė Nakaitė-Albienė, įžvalgiai skatinusi mokinius vidinius potyrius fiksuoti dienoraščiuose. Po daugelio metų jie susitiko jau emigracijoje ir Alės Rūtos slapyvardžiu pasirašinėjusi Nakaitė vėl tapo gerąja fėja iš vaikystės: rašė parodų recenzijas, dalyvavo parodų atidarymuose ir aptarimuose.

Tačiau Vilnius „pusberniui“ tapo ir rimtų gyvenimo išbandymų pradžia: artėjantis rusų frontas, keturiasdešimčiai metų atsiskyręs nuo Lietuvoje likusios sesers Aldonos; liga ir dvejų metų atotrūkis nuo Vokietijon pasitraukusių tėvų; pastangos išgyventi pas Lenkijos ūkininkus. Ir ilga vos laisvės bei gyvybės nekainavusi kelionė pas šeimą, kurią vainikuoja pažintis su jau Vokietijoje, persikėlėlių stovykloje, gimusia sesute Danute. „PO visų tų įvykių, PO visų tų nuotykių, kurie įvyko man bėgant iš Lenkijos į Vokietiją, aš jau buvau apsisprendęs. Net savo mintyse buvau davęs sau tokį pažadą, kad jeigu man pavyks laimingai pasiekti tėvus, tapsiu kunigu. Aš tikrai labai norėjau juos surasti ir buvau labai patenkintas, kai tai galų gale pavyko...“ Vėlesni Algimanto prisiminimai ir ypač tuo laikotarpiu rašytas dienoraštis gana santūrūs, bet paperka nevaikiška įžvalga ir mąstymo branda. Nėra baimės, vidinės sumaišties, išankstinio nusistatymo – tik atidžiai racionalus aplinkos vertinimas, pro kurį prasismelkia ilgesys, nerimas ir neapibrėžti ateities planai. Pastangos grįžti į šeimą buvo ne vien paprastas noras atrasti šiltą prieglobstį ir jaukius namus, o veikiau pastangos „teisingai“ užbaigti vaikystę, po kurios „paukščiai palieka lizdus“. „Tėvai liko Brukline su broliu ir sesute Danute, gimusia jau Vokietijoje. Labai liūdnas buvo atsisveikinimas, nes tėtį pirmą kartą mačiau ašarojantį. Niekada jis neašarodavo. Šį kartą jis labai nenorėjo, kad aš išvažiuočiau, ir mama nenorėjo. Niekas nenorėjo. Po mano atvykimo į Ameriką praėjo tik dvi savaitės.“ Jėzuitų naujokynas Milforde tapo pradžia naujo savarankiško kelio, kuris per kunigystės studijas, klajones po Europą, visuomeninį darbą Čikagos lietuvių bendruomenėje ir kūrybą po keturiasdešimties metų vėl grąžino jį Lietuvon tam, kad prisimintų savo jaunystės mitus.

„Nesu prieš mitus. Mitai, kaip neseniai teko patirti, yra didelės išminties slapukai...“ – perskaitęs straipsnį pasišaipė Kezimantauskas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:11:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba