SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-17 nr. 819

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aplinkos gadinimas versus kita kokybė1

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Išausta muzika
• Lina Stankevičiūtė
Įvykis žiūrovams
• KONCERTAI

Dailė 
• Santa Lingevičiūtė
Garo mašinos papėdėje
19
• Rudens dvelksmas
• Eglė Jaškūnienė
Keturi mitai apie Kezimantą
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
 Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Kinas 
• Vertimo atradimai1
• Paprastumo mįslė
• Živilė Pipinytė
Kvailumas yra užkrečiamas
1
• Pašaukimas – fokusai ar politika?
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• „Tindirindis 2008“

Anonsai 
• Daiva Šabasevičienė
Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba
• „Ad Hoc: nepatogus kinas“
• „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

In Memoriam 
• Netekome Vlado Česo
• Mirė arfininkė Liudmila Chetagurova1

Šokis

Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Nauji šokio kultūros įvykiai

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Romeo ir Džuljeta“

Helmutas Šabasevičius

Spalio pradžia – intensyvus kultūrinių renginių metas. Dažnai tenka rinktis, kam paskirti po skubriai prabėgusios dienos atslinkusį vakarą. Trečiadienį, spalio 8-ąją, galvas suko tie, kurie mėgina aprėpti įvairią teatro ir šokio kultūros panoramą: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje viešėjo Baltarusijos valstybinis akademinis didysis baleto teatras, o „Menų spaustuvėje“ vyko Oskaro Koršunovo spektaklio „Tos akys“, šiemet pastatyto Stavangeryje, vaizdo įrašo peržiūra. Vos porą valandų prasilenkiantys renginiai labai norintiems leido paragauti ir vieno, ir kito.

Berods prieš dvidešimt metų Minske pastatytas Sergejaus Prokofjevo trijų veiksmų baletas „Romeo ir Džuljeta“ – paminklas sunkiasvorei ir ambicingai XX a. paskutinio ketvirčio sovietinei baleto kultūrai. Vienas garsiausių Baltarusijos choreografų Valentinas Jelizarjevas sukūrė monumentalų reginį, visuotinai žinomą nelaimingos meilės istoriją paversdamas sudėtinga, režisūrinių, choreografinių ir scenografinių metaforų prisodrinta konstrukcija.

Pirmas veiksmas įkurdintas tarp niūrių, plačiais mostais tapytų uždangų, primenančių įvairiausias Italijos architektūros detales. Spektaklio pradžia, kur prietemoje po sceną raivosi keistos juodabrūkšniais kostiumais apsitempusios būtybės, žadėjo sovietiniam baletui būdingą prasminę daugžodystę, norą pabrėžti šiame pasaulyje knibždančias piktąsias jėgas, kurias per pirmą veiksmą buvo galima pamatyti ne kartą – netgi šokančias stilizuotus dvaro šokius poromis su pseudoistoriškai apvilktais Kapulečių svečiais.

Tarp Montekių ir Kapulečių tvyrančią karingą neapykantą choreografas paryškino daugybe ginklų – špagų, kalavijų, kurių griebiasi kone visi šokėjai vyrai – ir miestiečiai, ir kilmingieji. Jų choreografinės charakteristikos, kaip ir dera, skirtingos – vieni groteskiški, kiti ceremoningi, bet apskritai masinėms spektaklio scenoms stigo aiškumo, jos atrodė gremėzdiškos ir nesugebėjo sudominti.

Atsisakius Auklės personažo, antrajame paveiksle po nemažiau rūsčią Kapulečių menę, kurioje prikabinėta šarvų, o galinėje uždangoje grumiasi kažkokios pragaro chimeros, baltarusiškoji Džuljeta skrajojo viena. Tyros, lyriškos, vaikiškos muzikinės temos, šuoliais, sukiniais paremta jos partijos choreografija su šia aplinka kontrastavo paviršutiniškai, schemiškai traktuoti ir kiti personažai, prisodrinant choreografiją techniškai sudėtingų judesių, kuriuos ne visi šokėjai sugebėjo tinkamai atlikti – o jei ir būtų sugebėję, kažin ar personažai dėl to būtų tapę įtaigesni.

Pirmojo veiksmo finalas sukurtas iš dviejų temų – tamsioje scenoje panaudojus baltus šviesos liežuvius Tebaldas persekiojo Romeo, kol šis galiausiai atsidūrė prie Džuljetos balkono. Poetiškas įsimylėjėlių susitikimas pastatytas efektingai – pradedant sudėtingais pakėlimais ir apsukimais ore ir baigiant netikėtai su visa Džuljeta į orą pakylančiu balkonu – iliustratyvia sparnuotos meilės metafora.

V. Jelizarjevo spektaklio fragmento įspūdžius apsunkino ir niūrus scenovaizdis, ir eklektiški kostiumai su keistomis detalėmis – turbanais ir „kokošnikais“.

Nors ir būtų buvę įdomu pamatyti, kaip surežisuota Merkucijaus mirtis, Romeo ir Tebaldo dvikova (jau pirmajame veiksme buvo pademonstruoti sinchroniško fechtavimosi įgūdžiai), liūdnasis spektaklio finalas, su šviesia į padanges kylančios Džuljetos vizija teko skubėti į tarptautinio festivalio „Sirenos“ klubą, kuriame vyko Oskaro Koršunovo spektaklio „Tos akys“ vaizdo įrašo peržiūra. Rugpjūčio 15 d. nufilmuota norvegiškame peizaže pastatyto muzikinio ir choreografinio kūrinio vieša repeticija atgaivino ir paryškino vasariškus įspūdžius. Nors filmuota be ypatingų techninių įmantrybių, poetinė Jono Fosse drama ir iš ekrano skleidė amžino gamtos ir žmogaus dialogo įtaigą.

Specialiai šiam spektakliui parašytas tekstas prasmę įgavo jau po spektaklio, skaitant į lietuvių kalbą išverstas nesudėtingas ir išmintingas frazes – peržiūros (kaip ir spektaklio) metu žodžiai skambėjo kaip muzika, papildanti magiškai paveikią Gintaro Sodeikos partitūrą. O. Koršunovo režisūrinė konstrukcija pasirodė ir logiška, ir intuityviai emocionali, suvienijanti gamtą ir iš jos ateinantį bei į ją nugrimztantį žmogų – impulsyvų, smalsų jaunystėje ir blaiviai išmintingą senatvėje. Jau žiūrint spektaklį Stavangeryje į atmintį įsirėžusios muzikinės temos ekrane panaudojus stambius planus įgavo išraiškingesnį choreografinį pavidalą. Spektaklio choreografiją kūrusios Edita Stundytė ir Vesta Grabštaitė epiškos muzikos pulsą perteikė organiškai, įsiklausydamos į garsų ir melodijų transformacijas, o iš arti matomi šokėjų kūnai leido pajusti šių sumanymų logiką ir juos įkūnijančių šokėjų artistines galimybes. Paprasta režisūrinių, muzikinių ir artistinių pastangų įtaiga „Tose akyse“ – ryškus kontrastas patetiškai ir įmantriai baleto priemonėmis papasakotai „Romeo ir Džuljetos“ melodramai, kurios tradicijomis vis dar maitinasi ir Baltarusijos, ir Lietuvos „didžiojo“ baleto menas.

Išlydėjęs svečius iš Minsko, Lietuvos baletas prieš kelias dienas pradėtą sezoną pratęsė dar viena melodrama – Ludwigo Minkaus „Bajadere“, parodyta spalio 9 dieną. Spalvinga pasaka su palmėmis, papūgomis, drambliu ir kobra baigiama abstrakčiu atgailą įprasminančiu šešėlių paveikslu, kuriame pasirodė ir nematytų veidų. Nedideles, bet atsakingas šešėlių partijas pirmą kartą šoko naujos trupės artistės. Pirmąją variaciją atliko Anastasija Čumakova, iš Krasnojarsko atvykusi solistė, prieš dešimtmetį baigusi Permės baleto kolegiją. Guvi šokėja grakščiai įveikė sunkios variacijos šuolių ir sukinių pynes, šoko su nuotaika, atspindinčia muzikoje eksponuojamą valiūkišką žaismę. Kiek nuvylė antrosios variacijos atlikėja Jekaterina Romankova, šių metų M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus absolventė: antrojo veiksmo grand pas šokusi ryškiai ir nuotaikingai, Šešėlių scenoje tarytum prarado lengvumą ir pozų išbaigtumą.

Nacionalinis operos ir baleto teatras šį sezoną lepins operos mėgėjus šiuolaikiškais muzikiniais kūriniais ir originaliomis senųjų veikalų interpretacijomis, o Lietuvos šokio meną puoselės reanimuodamas dar vieną šimtametę liūdnai pasibaigusią romantišką meilės istoriją – Augusto Bournonville’o „Silfidę“. Galbūt ją galėtų pastatyti Oskaras Koršunovas?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:11:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba