SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-17 nr. 819

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aplinkos gadinimas versus kita kokybė1

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Išausta muzika
• Lina Stankevičiūtė
Įvykis žiūrovams
• KONCERTAI

Dailė 
• Santa Lingevičiūtė
Garo mašinos papėdėje
19
• Rudens dvelksmas
• Eglė Jaškūnienė
Keturi mitai apie Kezimantą
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Kinas 
• Vertimo atradimai1
 Paprastumo mįslė
• Živilė Pipinytė
Kvailumas yra užkrečiamas
1
• Pašaukimas – fokusai ar politika?
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• „Tindirindis 2008“

Anonsai 
• Daiva Šabasevičienė
Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba
• „Ad Hoc: nepatogus kinas“
• „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

In Memoriam 
• Netekome Vlado Česo
• Mirė arfininkė Liudmila Chetagurova1

Kinas

Paprastumo mįslė

„Japoniškas ruduo“ tęsiasi

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Sutemų samurajus“

Šiandien „Forum Cinemas Vingis“ prasideda 8-asis japonų kino festivalis. Tarp festivalio filmų autorių – Lietuvoje gerai žinomas ir mėgstamas Takeshi Kitano, pasaulyje itin vertinami Nobuhiro Suwa ir Kiyoshi Kurosawa, vienas japonų kino veteranų Yoji Yamada. Bene didžiausias šio festivalio netikėtumas bus du japonų kino klasiko Kon Ichikawos filmai.

Japonų kinas masina savo įvairove. Samurajų filmai, mokslinės fantastikos juostos apie pabaisą Godzilą, įstabūs Yasuhiro Ozu pasakojimai apie kasdienybę, pastaraisiais metais pasaulyje itin išpopuliarėję japonų siaubo filmai ir nuostabios anime, kuriose atgyja japonų komiksų manga pasaulis, jau apsigyveno sinefilų atmintyje. Japonų kino raida nuo pat pradžių vyko tarsi paraleliai su Vakarų kinematografijomis. Tačiau jis išgyveno panašius etapus: pirmieji nebylieji filmai, garsinio kino lūžis, karinės propagandos kinas, 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių autorinio kino suklestėjimas, Naujoji banga, kino komercializavimas ir naujas meninių ambicijų atgimimas 10-ajame dešimtmetyje. Didžiausių japonų kino kūrėjų Kenji Mizoguchi, Yasujiro Ozu, Akiros Kurosawos, Kon Ichikawos, Masaki Kobayashi, Nagisos Oshimos, Shohei Imamuros, Hayao Miyazaki, Takeshi „Beat“ Kitano ir Takashi Miike vardai vis geriau žinomi ir pas mus. Tačiau japonų kinas vis dar išlieka egzotiškas ir, matyt, iki galo nesuprastas. Nors būtent kinas gali tapti savotišku langu į tradicinę, rafinuotą ir hermetišką japonų kultūrą. Pastarieji japonų kino dešimtmečiai liudija šios kinematografijos atgimimą. Aštuntojo festivalio programoje bus daug tradicinio japonų žanro gendai-geki filmų. Tai papročių, melodramatiški, kartais kontroversiški filmai. Jie įrodo, kad Japonijoje vis dar įmanoma sukurti už širdies griebiančius filmus. Nepristigs ir kino fantastikos bei siaubo filmų. Tačiau net ir juose atsiveria žmogaus egzistencijos paslaptys. Šių dienų japonų kinas pasižymi ne tik preciziška, tobula kino forma, išraiškinga muzika ir ekspresyvia aktorių vaidyba. Jam būdingas moralinis lygmuo, apie kurį vis dažniau pamiršta Vakarų kinematografijos.

„Kai susitinka žvaigždės“ („The Stars Converge“, „Chirusoku no Natsu“, rež. Kiyoshi Sasabe, 2003, 114 min.). Japonų kūrėjai visada rimtai žiūrėjo į melodramą. Dažnai į pasakojimus apie meilę jie sudėdavo ne tik amžiną žmogaus kovą su jausmais ir prigimtimi, bet ir istorines, politines problemas. „Kai susitinka žvaigždės“ personažų meilės fonas yra sudėtingi japonų ir korėjiečių santykiai. Konfliktų priežastis yra tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Tačiau režisierius teigia, kad nepaisant žaizdų yra įmanomas supratimas ar net meilė. Filmo veiksmas prasideda 1977 metais. Ikuko dalyvauja kasmet vykstančioje susibičiuliavusio miesto iš Pietų Korėjos šventėje. Sporto varžybose ji susipažįsta su korėjiečiu Tei Hou. Jie įsimyli vienas kitą. Po metų jaunuoliai vėl susitinka, norėdami įsitikinti, kad tikrai yra skirti vienas kitam. Deja, likimas juos išskiria. Po dvidešimt šešerių metų Ikuko ir Tei Hou susitiks vėl. Abu nepamiršo jaunystės romano. Dabar jausmai vėl įsiplieskia. Ar šįkart herojams pavyks likti kartu? Šis populiarių Japonijoje psichologinių dramų kūrėjo Kiyoshi Sasabe filmas – tai nostalgiška meilės istorija, kurioje kultūra, meilė ir istorija tarpusavyje susijusios. (18 d. 19 val.)

„Charizma“ („Charisma“, „Karisuma“, rež. Kiyoshi Kurosawa, 2006, 103 min.). Šį trilerį sukūręs Kiyoshi Kurosawa iki paskutinės minutės įtampą išsaugančiuose filmuose visada rūpinasi, kad siužetas niekad neatsiliktų nuo psichologinio personažų realizmo. „Charizma“ tai patvirtino dar kartą. Filmo herojus – policijos detektyvas. Jis yra atsakingas už įkaito mirtį. Policininkas nori pamiršti išgyvenimus ir įsikuria kalnuose stovinčiame name. Vaikštinėdamas jis aptinka retos rūšies charizmos medį. Medis turi ypatingos galios – jis užmuša viską, prie ko prisiliečia jo šaknys. Augalą žudiką nori sunaikinti jaunas botanikas. Jis mato medžio keliamą grėsmę. Botaniko sprendimui pasipriešina miške gyvenantis atsiskyrėlis. Jis įtikina policininką, kad charizma – ne pabaisa, bet būtybė, nuo kurios priklausys ir jo gyvybė... Pasinaudodamas japonų šintoizmo religija, kuri kiekvieną augalą laiko dievybe, Kurosawa sukūrė intensyvios, nerimą žadinančios atmosferos filmą. (20 d. 19 val.)

„Dienos drauge“ („Turn Over – An angel is coming on a bicycle“, „Futarihiyori“, rež. Keiichi Nomura, 2004, 113 min.). Šis filmas – pagarbos duoklė Yasuhiro Ozu kinui, pirmiausia tiems jo filmams, kurie rodė meno, kūrybos įtaką gyvenimui, sugebėjimą sutaikyti žmogų su tuo, kas neišvengiama. Filmo herojus Genas yra garsus Kioto amatininkas. Jis jau keturiasdešimt metų siuva drabužius karaliaus šeimai. Mylima Geno žmona suserga neišgydoma liga. Kai moters būklė dar pablogėja, Genas nusprendžia uždaryti verslą ir visą laiką skirti mirštančiai žmonai. Tvarkydamas parduotuvę jis aptinka dienoraštį, kurį visą gyvenimą rašė jo žmona. Genas pradeda skaityti jų pirmojo susitikimo aprašymą... Šis filmas – pasakojimas ne tik apie meilę, bet ir apie legendinį miestą Kiotą, kuriame praeitis susipynė su dabartimi. Tai ir apmąstymai apie gyvenimo trapumą, apie tai, kad reikia garbinti ne tik didžiausio džiaugsmo, bet ir didžiausios kančios minutę. Svarbus vaidmuo filme tenka siuvimo menui. (22 d. 19 val.)

„Sutemų samurajus“ („The Twilight Samurai“, „Tasogore Seibei“, rež. Yoji Yamada, 2002, 129 min.). Filmo herojus yra samurajus Iguči. Jis našlys. Iš savo menkos algos vyras turi išlaikyti seną motiną ir dvi dukras. Kai kiti samurajai vakarais eina pasilinksminti, Iguči turi grįžti namo ir užsiimti namų ruoša. Vienintelis jo džiaugsmas yra mylimoji Tomoe, bet jis negali jos vesti, nes mergina yra aukštesnės kilmės. Iguči puikiai kaunasi, todėl jam patikimos vis pavojingesnės misijos. Viena tokių – likviduoti maištingą samurajų, kadaise gerą draugą... Pirmas samurajiškas japonų kino meistro Yoji Yamados filmas primena humanistinių Akiros Kurosawos filmų tradiciją. Tačiau Yamada atnešė į filmą ir naują, labiau psichologinį skambesį. Milžiniška filmo sėkmė – net dvylika nacionalinių kino premijų ir „Oskaro“ nominacija – paskatino samurajų kino atgimimą. (17 d. 19 val.)

iliustracija
„Birmos arfa“

„Duetas“ („Duo 2“, rež. Nobuhiro Suwa, 1996, 90 min.). Šis filmas – garsaus japonų dokumentininko debiutas vaidybiniame kine. Tai melodrama, o kartu ir bandymas perkelti dokumentinio kino elementus į tradicinį papročių kiną. Filmo herojė Ju dirba elegantiškoje parduotuvėlėje. Ji myli pradedantį aktorių Kejų. Mergina aiškiai duoda jam suprasti: arba jis rimtai vertins jų santykius, arba jie išsiskirs. Netikėtai vaikinas pasiperša. Tada Ju supranta nieko nežinanti apie mylimąjį. Šis filmas buvo didžiulis jaunimui skirto kino hitas, jo reikšmė šiuolaikiniam japonų kinematografui prilyginama 7-ojo dešimtmečio apie jaunimo gyvenimą pasakojusių skandalingųjų Nagishos Oshimos filmų reikšmei. (19 d. 19 val.)

„Bilikenas“ („Billiken“, „Biriken“, rež. Sakamoto Junji, 1996, 100 min.). Simpatišką nykštuką Bilikeną 1908 m. sugalvojo amerikiečių menininkė Florence Pretz. Bilikenas itin populiarus Japonijoje, kur tapo šintoizmo gerųjų dvasių yokaia įsikūnijimu. Bilikenas puošia daugelio japonų namų stogus, jis tapo Osakos, kurioje vyksta filmo veiksmas, simboliu. Filmo pradžioje Bilikeno figūrėlė atsitiktinai sudūžta, o jo dvasia įsikūnija į jauną vyriškį, kuris stengiasi padėti visiems – ir nevykusiam gangsteriui, ir benamiui, ir godžiam verslininkui. Ši fantastinė komedija supažindina su japonų miesto folkloru – pasakojimais apie dvasias ir kitokias antgamtiškas jėgas. Bilikenas labai populiarus japonų kine – nuo 1910 m. apie jį sukurta per 15 filmų. (21 d. 19 val.)

„Saulėlydis trečiame kvartale“ („Always“, „Sanchome no Yuhi“, rež. Yamazaki Takashi, 2005, 133 min.). Šis filmas pelnė 12 japonų kino akademijos apdovanojimų ir nukonkuravo amerikiečių hitus. Tai komiksų serijos apie vienos gatvės bendruomenės gyvenimą 6-ojo dešimtmečio Tokijuje ekranizacija. Tai šiltas, jaudinantis filmas, kuriame komizmas eina šalia tragizmo. Filme susipina kelių žmonių – provincialės Macuko, žmonos užguito automobilių dirbtuvės savininko, šokėjos, rašytojo, jauno vaikino, po motinos mirties ieškančio vietos gyvenime, likimai. Jie kuria neįprastą mozaiką, kurios fone – iš karo griuvėsių prisikeliantis Tokijas. (23 d. 19 val.)

„Vaikių sugrįžimas“ („Kids return“, „Kidzu Ritan“, rež. Takeshi Kitano, 1996, 108 min.) – tai pasakojimas apie du vaikystės draugus Šindži ir Masaru, kurie nusprendė mesti mokyklą ir tapti boksininkais. Ne viskas pavyko taip, kaip jie buvo sumanę. Apie tai draugai kalbasi vieną dieną susitikę mokyklos kieme. (17 d. 21 val.)

„Kikudžiras“ („Kikujiro“, rež. Takeshi Kitano, 1999, 121 min.). Tai pasakojimas apie mažą berniuką Masao, kuris vasarą nuobodžiauja Tokijuje. Jo senelė visą dieną dirba, o berniukas ilgisi mamos. Kartu su keistuoliu – senstančiu gangsteriu Kikudžiru, kurį suvaidino pats režisierius, – jie leidžiasi į ilgą kelionę. Berniukas žino tik viena – mama gyvena prie jūros. Šis kelio filmas atskleidžia nepakartojamą, dažnai burleskišką Kitano humoro jausmą. Filmo grožis kyla iš paprasto vaiko ir suaugusio vyro palyginimo. Kikudžiras prisimena save tokį, koks jis buvo, ir nori, kad Masao matytų jį tokį, kokiu tapti svajojo būdamas vaikas. (21 d. 21 val.)

„Birmos arfa“ („The Burmese Harp“, „Birumano no Tatagoto“, rež. Kon Ichikawa, 1985, 117 min.). Šis filmas laikomas geriausia budizmo filosofijos kino paskaita. ...Mizušimą mėgo draugai kareiviai. Jis grojo arfa. Muzika ne tik praskaidrindavo kareivių dienas, bet ir pranešdavo apie pavojų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonų imperatoriaus armijos būrys atsiduria Birmos džiunglėse. Pas juos siunčia Mizušimą – jis turi įtikinti būrį pasiduoti. Tačiau po britų atakos tik jis vienas lieka gyvas. Išgelbėtas vienuolio budisto, Mizušima keliauja į belaisvių stovyklą. Kelionėje jis pasikeičia: nusprendžia tapti vienuoliu ir saugoti Birmoje likusias kareivių sielas. 1956 m. sukurta „Birmos arfa“ tapo pacifizmo manifestu, o plastinis filmo grožis ir filosofinė ištarmė atnešė režisieriui ne vieną prizą ir pripažinimą pasaulyje. 1985 m. Ichikawa sukūrė „Birmos arfos“ perdirbinį, kuris ir bus parodytas Vilniuje. (22 d. 21 val.)

„Gelbėtojas Tora“ („Tora-san to the Rescue“, „Tora-san“, rež. Yoji Yamada, 1995, 110 min.). Šis filmas – 48-a ir paskutinė ilgiausios filmų serijos kino istorijoje dalis. Filmo herojus Tora padeda visiems – ir nepažįstamoms žemės drebėjimo aukoms, ir savo sūnėnui. (18 d. 21 val.)

„Kada nors, kur nors“ („Someday, Somewhere“, rež. Koichi Saito, 1975, 93 min.). Jaunuolis Kenas vaikystėje prarado savo tėvus, bet niekada nesijautė vienišas, nes gyveno kartu su seserimi. Tačiau ji netikėtai išvažiuoja į Braziliją, kad galėtų būti su mylimuoju. Kenas žino, kad turėtų džiaugtis naujo sesers gyvenimo pradžia, bet jo širdyje – visai kiti jausmai... (20 d. 21 val.)

„Kino aukso amžius“ („Final Take: The Golden Age of Movies“, „Kinema no Tenchi“, rež. Yoji Yamada, 1986, 117 min.). Filmas sugrąžina į kino gamybos Japonijoje pradžią. Mažo kino teatro bilietų pardavėja Koharu pakviečiama vaidinti kine. Tačiau aktorės darbas merginai pasirodo per sunkus ir ji grįžta pas tėvą. Vėliau režisieriaus padėjėjas Šimada vėl atveža ją į filmavimo aikštelę. Meilė padės merginai tapti aktore. (19 d. 21 val.)

„Skersgatvių katė, arba „Pleibojus“ („Dora-heita“, rež. Kon Ichikawa, 2000, 111 min.). Samurajus Koheita Močidzuki, pravarde Dora Heita, reiškiančia „skersgatvių katė“ arba „pleibojus“, apsimeta esąs girtuoklis teisėjas. Iš tikrųjų jis yra žemvaldžio pasiuntinys, siųstas apvalyti korumpuoto ir įstatymų nesilaikančio miesto. Jo misija pasibaigia netikėtu jo mylimosios Kosei vizitu. (23 d. 21 val.).

„7MD“ inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:11:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba