SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-09-13 nr. 534

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Erdvės gamyba
3

Muzika 
• Berlyno publikos pripažinimas
• Operos ir baleto teatras pradėjo sezoną
• Mokslo metų pradžios šventė
• KONCERTAI

Dailė 
• Milda Valentaitė
Miesto meditacijos
• Živilė Ambrasaitė
Šančių istorijos
• Elena Černiauskaitė
Šmaikštusis veltinis 2002
• Traukos centras
• Nauja šiuolaikinio meno erdvė
• PARODOS

Literatūra 
• Herkus Kunčius11
• Universaliausia Vilniaus kalba1
• VAKARAI

Teatras 
• Pasisemti iš šulinio3
• Mitas kaip spektaklis15
• NDT premjera - "Bamba"
• Lietuvos vardas Pasaulinio šokio aljanso festivalyje bei Tarptautinėje šokio mugėje
• Prasideda "Sostinės dienos"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Raimondas Vabalas - skrydis per kiną
• Košmarai prasideda penktadienį2
• Vasaros videostudija Juodkrantėje
• Filmai iš Suomijos vėl Vilniuje
• "Angelas Krokuvoje"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
 Vytautas Damaševičius
Mūsų Žvėryno pabaiga?
5

Anonsai 
• Lietuvos šokio informacijos centras...
• J. Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykla...1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Diskusijos

Mūsų Žvėryno pabaiga?

vilniečių tribūna

Vytautas Damaševičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Neries linkis Žvėryne prieš šimtą metų ir dabar

"Aš nesutinku su jūsų nuomone, bet padarysiu viską, kad galėtumėte viešai ją ginti." Daugiau nei prieš du šimtmečius ištarta sentencija visada primenama kalbant apie demokratiją ir visuomenės pažangą. O tokie laikai atėjo. Dar visai neseniai už viešai pareikštą kitokią nuomonę kišdavo į beprotnamį, geriausiu atveju - išmesdavo iš darbo. Dabar leidžiama kalbėti ir rašyti viską. Iš tikro, kam drausti, jei kur kas patogiau negirdėti. Koks patogus išradimas - demokratija: šiandien vieni dauguma, kiti - opozicija arba atvirkščiai. Ir vyksta lenktynės - kas kiek suspės per savo kadenciją.

To politinių svarstyklių svyravimo padariniai, kai sprendimus lemia įtakingos grupuotės, o ne visuomenės poreikiai ir specialistų nuomonė, dažniausiai negrįžtamai žalingi. Nesinori priminti skaudžių privatizavimo ar pardavimo, vadinamojo "investavimo", pavyzdžių, imkime kad ir statybų verslą, pastaruoju metu tapusį vienu pelningiausių, valdantį didžiulius pinigus, išplečiantį darbo rinką, įsukantį daugelį aptarnaujančių statybos pramonės ir verslo šakų - jo įtakos sferos ypač plačios. Todėl žemės paskirtis iš rekreacinės, parkinės ar dirbamosios ir keičiama į statybinę, koreguojamas bendrasis miesto planas, keičiami statybos reglamentai, o šie "augimo" mastai, ko gero, lenkia XIX a. pabaigos - XX a. pradžios statybos bumą, kai nutiesus per Vilnių geležinkelį pradėjo plėstis pramonė.

Ano meto statybos dar išsaugojo nepakartojamą landšaftinį Vilniaus slėnių ir kalvų grožį, nuostabų gamtos ir architektūros ansamblį. Bet diskusijos tarp "romantikų" ir verslininkų užvirė jau tada (kad ir polemika dėl didžiulio geležinkelių valdybos pastato Didžiojoje Pohuliankoje, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje). Vieni apeliavo į unikalią miesto dvasią, piktinosi, kad oponentai jos nesupranta, kiti tokius argumentus vadino provincialų ribotumu.

Po šimtmečio vėl ginčijamės dėl to paties, tik šįkart padėtis skaudesnė, nes ir slėniai, ir kalvos jau atsidūrė miesto gniaužtuose, o statybų mastas kur kas didesnis ir spartesnis. Anie Vilniaus unikalumo gynėjai vadinti "paskutiniais romantikais", šiandienius jų sekėjus galėtume vadinti "paskutiniais bepročiais". Vien tik jie atžagareiviškai nesižavi dabartinio "modernaus" miesto vizija ir vis labiau ryškėjančiais jos kontūrais kad ir šimtametę ramybę praradusiame Žvėryne.

Sudarydami Vilniaus bendrąjį planą, autoriai atsižvelgė į Žvėryno sodybinio užstatymo struktūrą, unikalią medinę architektūrą, upės ir Karoliniškių kalvų vaizdingumą ir numatė čia nedidelius pokyčius - mažaaukštę statybą, žaliąsias zonas. Bendrąjį planą pasirašo šalies ministras pirmininkas - gal todėl ir planas kinta taip pat sparčiai, kaip ir valstybės premjerai. Saugoma sodybinio pobūdžio užstatymo zona dabar liko tik tarp Latvių ir A. Mickevičiaus gatvių. Apie šiaurinę Žvėryno dalį, barbariškai atpjautą miesto transportui neginčijamai naudingos T. Narbuto gatvės, kalbėti jau beprasmiška - tarp medinių bakūžių ten pridygo gyvenamųjų devynaukščių ir dar aukštesnių mūro ir stiklo statinių. Žemės kainos Žvėryne tokios didelės, kad bakūžių savininkai nebeilgai išsilaikys. Žemės kainos ir noras susigrąžinti už ją paklotus pinigus - tai viena iš sodybinio Žvėryno žuvimo priežasčių: kuo aukštesnis namas, kuo daugiau butų, tuo didesnis pelnas. "Pirkite butą prestižiniame žaliame Žvėryno rajone", - skelbia reklamos. Nors po kelerių metų nebeliks žaliojo Žvėryno - tik prestižas.

Žaliosios zonos reglamente yra išlyga, kad zonos paskirtis gali būti pakeista, jeigu tai neišvengiamai reikalinga miesto plėtrai. Kokios neišvengiamos reikmės privertė Neries pakrantėje prie senosios Kino studijos parduoti sklypą Kazachstano ambasadai? Ir dar tokį netaisyklingos trapecijos formos sklypą, viena kraštine ribojamą iš Birutės gatvės įstrižai sukančiu asfaltuotu pėsčiųjų taku, kita - upės skardžiu, ties pat kuriuo išaugo ambasados tvora. Pasivaikščioti Neries pakrante ateina ne vien žvėryniečiai, paupyje vyksta ir masiniai renginiai, - nesutikau nė vieno žmogaus, pritarusio tokiai statybai. Daugiau nei keistas urbanistinis sprendimas, tuo labiau kad Kazachstano ambasados darbuotojai teigia tokios formos sklypo neprašę - jiems buvę pasiūlyta. Bet kai žinai žemės kainą Žvėryne... Tuomet nesistebi, kad seniūnijų architektai tiesiogiai pavaldūs miesto plėtros departamentui, kad seniūno postas tėra tik politinis, kad jo finansinis ir juridinis savarankiškumas labai ribotas. Padvelkia senosios centralizacijos kvapeliu su aitriu pinigų prieskoniu... "Jei miestui prireiks, bus užstatytas ir Vingio parkas", - pasakė man kartą miesto plėtros departamento direktorius A. Lukšas. Ir nebesupranti, kas tas miestas: ar jis skirtas gyventi žmonėms, ir žmonės jaučiasi jame šeimininkai, ar tai save tenkinantis monstras?

Kas paaiškins man ir kitiems žvėryniečiams, kokios neišvengiamos reikmės paskatino perkirsti Panerio promenadą Kazachstano ambasados sklypu? Brisime vandeniu ar apeisime Birutės gatve? Kažin ar vilios pasivaikščiojimas tokia pakrante. Amžinatilsį tapytojas A. Švėgžda kadaise siūlė šią Žvėryno pakrantę paversti vilniečių poilsio zona - sutvarkyta Žvėryno krantinė dešiniajame krante, kairiajame - Vingio pušys: koks dar Europos miestas turi tokią gamtos dovaną? Šiais metais Paryžiuje, kurio naujos statybos vis primenamos kaip kontrargumentas mūsų konservatyviems paminklosaugininkams, Senos pakrantė buvo grąžinta paryžiečiams - įrengti paplūdimiai, žmonės kaitinasi saulėje, renkasi vakarais. Ketinama paversti šią Paryžiaus centro dalį pėsčiųjų zona.

O mes toliau kuriame "modernų" miestą. Miesto plėtros departamento teigimu Žvėryne teliko trys laisvi žemės sklypai (jei neatsiras, kaip paprastai, "netyčia" pamirštų tikrųjų savininkų). Ką gi, liko paupiai ir Karoliniškių kalvos, liko parduodami privatūs sklypai, statybų kuriuose savivaldybės valdininkai tvirtina nepajėgią reglamentuoti. Noriu paklausti, ar peizažas - upė, miškas, kalvos - nėra mums visiems priklausančio paveldo dalis? Ar miestiečiai, rinkdami valdžią, suteikė jai įgaliojimus išparduoti tą bendrą paveldą?

Mano kartos žvėryniečiai su nostalgija prisimena vaikystę, prabėgusią paupiuose ir Karoliniškių kalvose. Aštuntajame dešimtmetyje Karoliniškių kalvos dar buvo slidininkų priebėga (čia išaugo pirmieji Lietuvos slalomo čempionai), vasarą čia žaisdavo vaikai, iškylaudavo šeimos. Aštuntajame dešimtmetyje landšaftiniame draustinyje įrengti svečių namai perkirto Žvėryną su Karoliniškėmis jungusį kelią, o masyvi tvora, apjuosusi visą priekalnę,- pasivaikščiojimų ir slidinėjimo takus. Dar vėliau pašlaitėje išaugę nomenklatūrai skirti gyvenamieji namai Blindžių gatvėje paliko tik siaurą praėjimą tarp svečių namų ir šio kvartalo į Karoliniškių kalvas. Šį pavasarį kaimynas man pasiskundė, kad eidamas šiuo keliuku pro naują B. Gudelio namą, iškilusį beveik pačioje kalvos viršūnėje, buvęs griežtai subartas,- ko jūs čia vaikštote! Iš tikro, ko mes čia vaikštome... ir kam aš apie visa tai rašau...

Prieš kelerius metus vienas paveldo specialistas mane įspėjo: galas tavo Žvėrynui, bandoma gauti leidimus penkiaaukščio namo statybai kampiniame Sakalų ir Bebrų gatvių sklype. Ar gali normalus žmogus patikėti, kad ką tik patvirtintas detalus Bendrasis miesto planas, specialistų ilgai svarstytas ir rengtas, numatantis toje vietoje tik mažaaukštę statybą, būtų akimoju pasenęs ir iš pat pradžių klaidingas? Dabar, kai čia jau išaugo septynaukštis pastatas, bandoma tvirtinti, kad tai - visais privalomais parašais sankcionuotas trijų aukštų namas su cokoliniu parteriu ir trijų lygių mansarda. Tuo ir graži privati iniciatyva ir statybos verslas - įmanoma viskas, o pelnas pateisina priemones.

Šis namas išaugo ten, kur sunkiasi šaltiniai, sutekantys į buvusį Bebrų gatvės upelį ir Žvėryno malūno tvenkinius. Į aplinkinių gyventojų nuogąstavimus, kad statyba pakels gruntinio vandens lygį ir taip semiamuose jų namų rūsiuose, Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento direktorius P. Sakalauskas 1999 08 26 atsakė, kad "turėjo būti parengtas statybos projektas, įvertinant poveikį aplinkai. Toks projektas nepateiktas." Projekto nebuvo, o pamatų duobės jau buvo kasamos. Kai jos prisipildė vandens, pareikšta, kad vanduo sunkiasi iš pažeisto vandentiekio, o jį sutvarkius "pastatas bus statomas ant įgręžtinių g/b polių, įrengus rostverką po visu pastato perimetru". Namas išaugo, aplinkinių namų rūsiai pilni pakilusio gruntinio vandens, matyt, dėl to, kad sutvarkius kanalizacijos vamzdį šaltiniai nebeturi kur subėgti.

Atrodo, visi turėjo suprasti, kad šioje lengvai pažeidžiamoje teritorijoje privalu ypač griežtai laikytis leistinų statybos reglamentų. Bet ne, vėl teikiamas projektas gretimame sklype statyti panašaus dydžio pastatą, turintį, anot projektuotojų, paslėpti prieš tai pastatyto namo aukštį ir monstrišką tūrį: palei Kęstučio gatvę pastatas žemės iki Žvėrynui būdingo triaukščio. Vieni aiškina, kad septyniaukštis yra triaukštis, kiti bando paslėpti šį pažeidimą-nepažeidimą. Dar nebuvo atvejo, kad statybos reglamentų neatitinkantis pastatas būtų nugriautas. Projektuotojų siūlomas perimetrinis užstatymas kardinaliai kertasi su Bendrajame plane numatytu sodybiniu užstatymo pobūdžiu. Taip Žvėryne atsirastų pirmasis perimetrinio užstatymo kvartalas, po to sektų kitas, apeliuojant į jau esantį, ir t.t.

Daugiaukštis Kęstučio ir Bebrų gatvių sankryžoje išaugtų žemiausioje ir dar opesnėje Žvėryno vietoje. Anot prof. Č. Kudabos, kadaise čia būta Neries senvagės, ši vieta pilna šaltinių ir šaltinėlių. Vieni pildė Ukmergės gatvės, kiti - Žvėryno malūno tvenkinius. Neries šlaite nuo pėsčiųjų tilto į Vingio parką iki malūno sunkiasi šaltiniai. Prieš tris dešimtmečius šlaite prie buvusios generalgubernatoriaus rezidencijos dumblas dar buvo neužnešęs betoninių baseinėlių, kur čiurleno upeliai. Grafas K. Tiškevičius, plaukęs Nerimi 1857 m., mini šią vietą kaip pačią šlapiausią. Jis aprašė ir vandens malūną, stovėjusį prie vieno upelio. Malūnas minimas jau XVI a.

Šeštajame dešimtmetyje statytų Bebrų gatvės namų rūsius nuolat sėmė pavasariniai polaidžiai, tad dešimtmečio pabaigoje upelis buvo suleistas į betono vamzdį, o pelkėta žemuma numelioruota. Aštuntajame dešimtmetyje žemės plote, kur tryško šaltinis, visų nuostabai prasidėjo statyba. Virš versmės ręsti didžiuliai betono pamatai, lyginta dauba ir išaugo namas. Net upelio versmė pasislėpė betoniniame tunelyje - privatus šaltinis. Galėtų būti pelningas verslas!

Žemės plotas tarp Birutės ir Latgalių gatvių, kur tekėjo upelis, ir toliau esantys tvenkiniai priklausė žaliajai zonai. Kadaise paklausiau amžinatilsį architektą Gytį Ramunį, seną žvėrynietį, kas leido ant šaltinio statyti namą? Jis labai nustebo, bet atsivertę planus pamatėme, kad brėžinyje šaltinis liko už sklypo ir gatvės ribų, tik, deja, Latgalių gatvė buvo nauja, nutiesta virš betoninio vamzdžio, senuose planuose dar nepažymėta, o skiriant sklypą patingėta pasitikslinti vietoje. Taip nuo žemės paviršiaus dingo upelis. Bet jis teka betono vamzdyje, kaip ir kitas upelis dvynys, sruvenęs iš šaltinio virš buvusio Žemės ūkio technikumo, taip pat suleistas į kanalizacijos vamzdį. Neturime lėšų aprūpinti vandeniu kelių miesto fontanų ir slepiame po žeme gamtos duotus atviro vandens telkinius... O gal taip ruošiami statybų plotai? Antai Kęstučio ir Bebrų gatvių sankirtai suprojektuotas pastatas įsirėš į tuos šaltinėlius dar ir požeminio garažo masyvu.

Kas pajėgs sustabdyti šį barbarišką gamtos, kraštovaizdžio, miesto niokojimą? Kokia vieta ir funkcija numatyta Vilniaus plėtros plane Karoliniškių landšaftiniam draustiniui? O gal patogiau "nežinoti" apie tą draustinį, jo statusą ir ribas - lengviau skverbtis į kalvas statybomis. "Lietuvos ryto" straipsnyje " Nugyventi svečių namai atgraso svečius" (2000 11 14) rašoma: "Nugyventą ir vagių nuolat siaubiamą pastatą su nemažu žemės sklypu draustinio teritorijoje siūloma įsigyti JAV ir Kinijos diplomatinėms atstovybėms". Ir čia pat: "Seimo vicepirmininkas Artūras Skardžius teigė, kad vietoje jų būtų galima pastatyti daugiaaukščius namus..." Draustinyje! Ir pastatys, nes svarbiausia čia - žemė. Atsirastų ir Aplinkos apsaugos ministerijos leidimas, ir gamtosaugininkų pateisinimai. Juk kuriame "modernų" miestą...

 

Skaitytojų vertinimai


532. Mykolas OK :-) 2002-09-13 13:13
Liūdna, bet kažkaip taip mūsų valstybėje išeina... Manau, didžiausia problema, kad žmonės neatsako už savo veiksmus. Jei, valdininkas, pasirašęs tai, ko neturėjo pasirašyti, lėktų iš darbo ir dar mokėtų pusės metų atlyginimo dydžio baudą, tada greitai viskas susitvarkytų. Nors ne, to negana, dar turi būti aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtos tiek piliečių, tiek ir valdininkų teisės ir pareigos.

533. susijaudinęs žvėrynietis :-) 2002-09-13 14:17
Jau beveik keturiasdešimt metų gyvenu prie pėsčiųjų tilto. Ir aš jaunystę praleidau, ir vaikai jautriais menininkais užaugo, ir anūkai grožį suvokto sigeba... Tai vis Žvėryno unikalaus grožio dėka. Tuo įsitikinau, stebėdamas tarp betoninių keturkampių užaugusius bičiulių vaikus. O juk laisvalaikio valandomis suvažiuoja žmonės ir iš tų "kubiukų" pasigrožėti, pailsėti. Su širdgėla stebime netikusį Kazachijos ambasados pastatą - nei prestižas, nei grožis - tiesiog stalinistinės architektūros monstras išdygo sujaukdamas ir reginį, ir jausmus. O šmaikštesni juokauja - ir mus iš mūsų "bakužių" greitai "išpirks": galėsime natūralia gamta grožėtis kur nors Vilniaus pakraštyje.

535. Vienas toks2002-09-13 17:21
Panasu, kad ispirks, bet priesintis reikia, kaukis, Poma!

538. Vienas toks2002-09-13 17:29
Panasu, kad ispirks, bet priesintis reikia, kaukis, Poma!

558. Baudžiauninkas2002-09-16 17:18
Kazachus iš savo kaimynystės išgrūdo JAV ambasada, jai ne honoras tokie kaimynai Akmenų gatvėj. Jie,matyt, ir darė įtakos visam tam dzotui atsirasti upės pievoje. O dabar išgraušk - statinys amžiams. Viena išeitis - kad kazachiečiai privežtų narkotikų ir visi užmerks į architektūrą sentimentalias, romantiškas lietuviškas akeles. Amen.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:09:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba