SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-19 nr. 709

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Nežmogiška, pernelyg žmogiška
4

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Ar reikia vaikams meno?
5
• Eugenija Žakienė
Beveik operos festivalis
• Rūta Šalnaitė
Jei jau mirti – tai su muzika!
• Nuo Berliozo iki flamenko
• "Muzikos barai" su rusų romansų CD
• "Liepaičių" choro festivalis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Dvigubas žaidimas
50
 Dalia Urbonaitė
Tarp meno ir mokslo
• Spaudos konferencijos manifestas7
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
"Zeitgeist" – laiko dvasios korifėjus
1
• "Belaukiant Godo" grįžta
• Naujosios dramos akcijoje – lietuvių ir suomių teatro projektas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Milda Laužikaitė
Tradicija – kalbėti apie sudėtingus reiškinius
• Linas Vildžiūnas
Kuklus buržuazijos žavesys
• Pakeliui į mįslę1
• Išsimiegosime kitąkart1
• Ispanų kino festivalio aidai "Skalvijoje"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Dar viena blondinė18

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia konkursą1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tarp meno ir mokslo

Paroda "Melancholija. Meno genijus ir beprotybė" Berlyne

Dalia Urbonaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Albrecht Dürer. "Melancholija I". 1514 m.

Pagal antikinį (Hipokrato) temperamentų skirstymą, besiremiantį sąsajomis tarp kai kurių kūno skysčių su žmonių charakteriais, melancholija – ne tik juodosios tulžies skatinamas liūdesys ir depresija, bet ir kūrybinės dvejonės; Aristotelis manė, kad melancholikai yra linkę į filosofiją, politiką, poeziją ir meną. XV a. Marsiglio Ficino atgaivinta senoji alcheminė graikų ir arabų pasaulio hierarchijos tradicija sieti planetas su klimatų juostomis ir jų gyventojų ypatybėmis melancholikų "globėju" skyrė Saturną. XVII a. ištyrus žmogaus kraujo apytakos ratus, keturių antikos skysčių (ir charakterių) teorija staiga nebeteko prasmės.

Melancholija, nuo XIX a. pradžios vadinama depresija, – stambaus ir tvirto kūno moteris su lyg angelo sparnais, vien žvilgsniu liudijanti nesusijusi su šiuo pasauliu, rankoje – skriestuvas, šalia – kvadratų lentelės, klepsidra (Dürerio raižiny). Berlyno Naujojoje nacionalinėje galerijoje, kurią projektavo Miesas van der Rohes, vykstančioje parodoje "Melancholija. Meno genijus ir beprotybė" sukaupti beveik trys šimtai eksponatų, ne visada tiesiogiai susijusių su vaizduojamaisiais menais (parodos vadovas, prancūzų meno istorikas ir kritikas Jeanas Clairas, kuris prieš kelerius metus Grasių rūmuose (Palazzo Grassi) Venecijoje parodoje "Kosmosas" suderino Goyos baliono skrydžio raižinį su Gagarino skafandru, dabar į parodos sales įtraukė muziką – nustatytoje vietoje girdimą Beethoveno styginių kvartetą "Melancholija"). Net jei Dürerio graviūra "Melencolia I", 1514, įkvėpė tokį keistoką parodos objektų (ir subjektų) siejimo būdą, kai antikinės vazos derinamos su skriestuvais, šikšnosparnių iškamšomis ir romantikų tapyba, taip painiodami erdvės ir laiko kriterijus, kuratoriai – prancūzai ir vokiečiai, regis, siektų ne tik galų gale suvesti sąskaitas su romantizmu, bet ir įrodyti, kad puikiai veikiantis šiuolaikinės valstybės aparatas nulemia net muzeografiją. Muziejais rašyta meno istorija kūrinius sieja keliais istoriškai nustatytais būdais. Pradinė (fetišistinė, kai trokštamas kūrinys gali atstoti "tikrąjį" aistros objektą) kolekcionavimo manija su XIX a. atsirandančiomis tautinėmis valstybėmis (tokiais šiek tiek dirbtiniais grynataučiais Nojaus laivais) virsta empiriniu mokslu su griežtais estetinio objektyvumo reikalavimais. Įsivaizduotiną meno istorijos vienalytiškumą remia įsivaizduotinas pačios istorijos tolygumas fizikine šio žodžio prasme.

Pagal laiko kriterijų išrikiuoti meno objektai veda žiūrovus nuo antikos iki socrealizmo melancholijos. Įsivaizduotinas laikas ir uždara, saugoma galerijos salių erdvė – du būdai sieti meno objektus. Laiko atžvilgiu jie surikiuoti vienas po kito, erdvėje užima vietą vienas šalia kito. Parodos kuratoriams, regis, labiau rūpi pastarasis būdas. Greta sudėti, antikos melancholiją reiškiantys, baltafonis lekythos (aliejaus indas) su karžygio laidotuvėmis ir paskutiniu atsisveikinimu, Penelopės galva – romėnų kopija, ir raudonfigūris skyphos (dviausė gili vyno taurė) su Telemachu ir Penelope dar netrikdo laiko tolygumo pojūčio. O viduramžių acedia Martino Schonhauerio "Šventojo Antano gundymais", Peterio Brueghelio vyresniojo "Desidia" (abejingumu – moters, snaudžiančios ant asilo, pavidalu), Deodato di Orlandi "Liūdinčiu šv. Jonu" ir anonimine Waltherio von der Vogelweide (žymiausio vokiečių minezingerio) miniatiūra iš "Codex Manesse" jau audrina estetinę vaizduotę. Renesansui atstovauja Saturno vaikai, alchemija ir karalienės Elžbietos laikų žmogžudžiai, visos įmanomos Dürerio graviūros, Luco Cranacho vyresniojo "Melancholija" ir medžio raižinys "Vilkolakis" (menkas lietuviškas akcentas – nors jau Ovidijus aprašė, kaip Dzeusas Arkadijos karalių Likaoną pavertė vilku, būtent Jurgio Baltrušaičio teiginys, kad kliniški melancholijos aprašymai ilgokai sietini su likantropija, verčia išeksponuoti Giambattistos della Porta veikalą apie fizionomiją ar Charleso le Bruno vyrų galvų, panašių į vilkus, lapes ir meškas, piešinius). Toliau (ar tai, kas sueksponuota po to) – visiškas šėlsmas: kalnų krištolo rutuliai (atvėsinti rankas ar numalšinti kūno temperatūrą), skriestuvai ir sulankstomos liniuotės, kampainiai iš XVI a., smėlio laikrodžiai, astroliabijos, pinigų keitėjo svarstyklės, raganosio ragas (kurį motina padovanojo Prahos Rudolfui II Habsburgui – neaišku, kaip jis ragu gydėsi nuo melancholijos, bet surinko nemenką keistenybių kolekciją) ir jų paveikslai, sinavado (Aquilegia, vėdryninių šeimos gėlė) akvarelė, bezoaro akmenys, XVII a. dekoratyviai karstukai su kaukolėmis ar net laikrodis kaukolėje; muzika ir melancholija – Guerchino "Karalius Dovydas"; saldi melancholija – Jeano-Antoine’o Watteau "Peizažas su fleitininku" ir "Dvi pusseserės"; melancholija furiosa – Francisco de Goya i Lucientes autoportretai; dievų mirtys – vokiečių ir prancūzų romantikai, Charleso Baudelaire autoportretai ir kelios banalios (tai yra, ypač mąstyti neverčiančios) temos – sielos kraštovaizdis ar kraštovaizdis kaip siela (ilgai nepaspoksosi į Friedrichą ar Böckliną, jie nuobodūs tapybine prasme), melancholiška dvasios ligų ir antropomorfinių matavimų istorija (bet Basanavičius nepaminėtas), Artaud piešiniai, Rodino "Pragaro vartai", Muncho "Melancholija" (iš Berlyno valstybinio muziejaus, todėl nepavogta) ir t.t. iki pat Kieferio "Melancholijos" ir Rono Muecko "Be pavadinimo (storo vyro)".

Toks keistas meno ir nemeno objektų kratinys, nors tam tikra prasme išrikiuotas laiko atžvilgiu, verčia abejoti moksliniais meno istorijos pagrindais. Kai nebelieka objektyvių (atrankos ir aprašymo, vertinimo) kriterijų, vientisa istorija tampa atskiromis istorijomis, priverčiančiomis, kita vertus, priartėti prie pačių meno kūrinių, pamirštant jų vietas istorijos lentynose. Meno istorija melancholėja – nes žodžiai visada prasilenkia su vaizdais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:08:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba