SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-19 nr. 709

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Nežmogiška, pernelyg žmogiška
4

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Ar reikia vaikams meno?
5
• Eugenija Žakienė
Beveik operos festivalis
 Rūta Šalnaitė
Jei jau mirti – tai su muzika!
• Nuo Berliozo iki flamenko
• "Muzikos barai" su rusų romansų CD
• "Liepaičių" choro festivalis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Dvigubas žaidimas
50
• Dalia Urbonaitė
Tarp meno ir mokslo
• Spaudos konferencijos manifestas7
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
"Zeitgeist" – laiko dvasios korifėjus
1
• "Belaukiant Godo" grįžta
• Naujosios dramos akcijoje – lietuvių ir suomių teatro projektas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Milda Laužikaitė
Tradicija – kalbėti apie sudėtingus reiškinius
• Linas Vildžiūnas
Kuklus buržuazijos žavesys
• Pakeliui į mįslę1
• Išsimiegosime kitąkart1
• Ispanų kino festivalio aidai "Skalvijoje"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Dar viena blondinė18

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia konkursą1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Jei jau mirti – tai su muzika!

Dešimtasis "Naujojo Baltijos šokio" festivalis

Rūta Šalnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Loreta Juodkaitė. "Čia ir dabar"
D. Matvejevo nuotr.

Tarptautinis festivalis "Naujasis Baltijos šokis ’06" turėjo būti labai įvairiapusis, spalvingas ir provokuojantis. Vis dėlto – jau dešimtasis! Ne kiekvienam renginiui, pretenduojančiam tapti reguliariu Lietuvoje, pavyksta išsilaikyti tiek metų. Jam net koncepcija buvo sugalvota – "Šokis-ne-šokis". Norėta geriau, o išėjo kaip visada... Finansinė sausra šįsyk iš Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso atėmė tiek jėgų ir kantrybės, kad kur ir kada galėdamas jis ėmė tvirtinti, jog šis festivalis – paskutinis. Nesvarbu, kad jis vienas geriausių Rytų ir Centrinėje Europoje, niekuo nenusileidžiantis Vakarų Europoje rengiamiems tokio tipo festivaliams, nesvarbu, kad garsūs užsienio ir Lietuvos choreografai būtent jam planuoja premjeras, kad į jį kasmet atvyksta vis daugiau užsienio žurnalistų ir festivalių prodiuserių. Jei negali nuolat žingsniuoti į priekį, tai trypčioti vietoje (o juo labiau – žengti atgal) neverta.

Tad festivalį, kuris vyko gegužės 2–9 d., visas aštuonias dienas lydėjo laikinumo aura. Tiesa, ji netrukdė stebėti spektaklių, džiaugtis originaliais atradimais, tačiau pikta mintis, kad gal ateityje neturėsime galimybių pamatyti tokios šokio įvairovės, gerokai temdė džiugesį, kad tai matome dabar.

O šis festivalis, kaip ir visi iki šiol buvusieji, nestokojo nei garsių vardų, nei atradimų. Maloniausiu iš jų laikyčiau Lietuvos choreografų darbus, kurių stebėti nuolat susirinkdavo pilnutėlės Nacionalinio dramos teatro salės. Tiek daug kaip šiemet (iš šešiolikos festivalyje parodytų spektaklių ir kompozicijų septynių autoriai – Lietuvos choreografai) dar nebuvo nė viename "Naujajame Baltijos šokyje". Iš septynių spektaklių trys – premjeros.

O tarp jų ryškiausia, labiausiai netikėta pavadinčiau neseniai Zalcburge eksperimentinę šokio mokyklą baigusios Loretos Juodkaitės improvizacinį projektą "Čia ir dabar". Be pačios choreografės ir atlikėjos L. Juodkaitės, jame dalyvavo jauna talentinga vokalistė, pianistė ir kompozitorė Andrė Pabarčiūtė, džiazo kontrabosininkas Vytis Nivinskas ir būgnininkas Marijus Aleksa. Šaunioji ketveriukė tarp plikų "Menų spaustuvės" sienų sukėlė tikrą muzikos ir šokio laviną. Nepaprastai plastiška ir lanksti šokėja kartais buvo panaši čia į gyvatę, besineriančią iš odos, čia į laukinę šuoliuojančią katę, čia į jūrą – tiek ji turėjo gaivališkos jėgos. Ji buvo muzikos dalis ir, regis, kartais muzikantai patys manipuliavo paklusniu jos kūnu, o kartais ji traukė juos paskui save. Įspūdį sustiprino ir originali šokėjos išvaizda, ir pati "Menų spaustuvės" aplinka, ir tai, kad tas vakaras buvo skirtas festivalio dešimtmečiui pažymėti. "Čia ir dabar", nors buvo ne paskutinis festivalio spektaklis, tapo viso renginio kulminacija.

Nemažiau nustebino ir kitos jaunos choreografės – klaipėdietės Agnijos Šeiko spektaklis "In Signum", taip pat vykęs kol kas dar labai nykiose, tačiau kartu ir provokuojančiose "Menų spaustuvės" patalpose. A. Šeiko pernai baigė Roterdamo šokio akademiją, ir jau pernykščiame festivalyje parodyta jos sukurta kompozicija šokėjui ir kontrabosininkui rodė originalų choreografės požiūrį į šokėjo ir erdvės santykį. Naujajame kūrinyje A. Šeiko didelę tuščią erdvę valdė taip, kaip iki šiol nepavyko nė vienam Lietuvos choreografui. Suskaidyta į nedidelius plotus ji neprarado vientisumo, o kiekviename plote vykstantis veiksmas traukė akį kaip atskiras spektaklis. Kompozitoriaus Danielo Hamburgerio muziką retkarčiais pertraukiančios, savo darbus apie ženklus ir konstruktus cituojančios psichoanalitikų Jungo ir Freudo galvos, projektuojamos ant didžiulių putplasčio meškučių pilvų, suteikė spektakliui ironišką atspalvį. Tiesa, jaunoms Klaipėdos universiteto studentėms dar reikėtų gerokai patobulinti savo šokio gebėjimus, bet kartais užtekdavo vien tik žvilgtelėti į spektaklyje šokančią KU dėstytoją Dovilę Binkauskaitę, kad nebepastebėtum kitų atlikėjų riktų. Jos šokis buvo itin išraiškingas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursių Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus nedidelė, bet labai vientisa kompozicija "Sankryža", kurią emocingai atliko P. Lisauskas, bylojo apie atkaklius LMTA studentų ieškojimus ir gan originalius atradimus. Nedidelė kompozicija (T. Gurevičiaus muzika ir Gintarės Lučiūnaitės videoprojekcija) pasirodė itin talpi, kupina minčių ir jų raiškos galimybių.

Kitos jaunos choreografės Brigitos Urbietytės šokio spektaklis "Panacėja" įklimpo siužetiškume. Įdomi, šokio pasaulyje neliesta moterų liesinimosi problema atskleista gan originaliai, tačiau kartu pernelyg tiesmukai. Tarsi Alisa paskui triušį (tik ne baltą, o žalią) pro dureles į "kūno linijų taisymo" kliniką įsprukusi mergina praeina visas įmanomas liesinimosi stadijas, ir vos jai pasiekus podiumo mis lygį (vykęs Marilyn Monroe įvaizdžio ironizavimas) žalia širdies veiklos kreivė ekrane virsta tiese, pypsintis signalas – ištisiniu. Išsvajotasis rojus pasiektas. Į abstraktų šokio audinį įsiterpusios vėmimo, operacijos, vaistų rijimo scenos atrodė kiek dirbtinokas režisūrinis sprendimas, ir padėtį gelbėjo tik dviejų šokėjų – pačios B.Urbietytės ir Agnės Ramanauskaitės – išraiškingumas.

Antiteze "Panacėjos" tiesmukumui tapo tarp Lietuvos ir Suomijos besiblaškančių Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi spektaklis "The Last Beauty of the Day", jau įgavęs savo tikrąsias formas. Švelniu humoru apipintas pakankamai rimtas apmąstymas apie kūrybą ir jos pateikimą pragmatiškai visuomenei, perkančiai meną tarsi dienos prekę, buvo pateiktas kaip nesibaigiantis taip ir nesusitinkančių dviejų žmonių dialogas, kuriame kiekvienas tą patį kalba tais pačiais žodžiais-judesiais, tačiau abiem atvejais rezultatas skirtingas. Būtent šį kūrinį jau devynis NBŠ festivalius rėmusios UAB "Philip Morris Lietuva" suburta komisija pripažino geriausiu 2005 m. šiuolaikinio šokio spektakliu, ir mecenatai festivalio dešimtmečio fiestos metu A. Katinui įteikė naujai įkurtą "Eskizo" apdovanojimą.

Nuotaikingi Gyčio Ivanausko teatro ir Birutės Mar projektai smarkiai skyrėsi nuo kitų lietuvių choreografų darbų. Abiejų pagrindinė idėja pasirodė skystoka, abiejų choreografija buvo ganėtinai silpna, nors abu nestokojo ir humoro kibirkštėlių. Tik GI teatro "Vyrai baltais sijonais" (chor. G. Ivanauskas), nors ir sudurstytas iš atskirų epizodų, buvo labiau apgalvotas, vientisesnis. O B. Mar "Prie jūros" pasirodė greitosiomis suręstu produktu, kuriame smulkmeniškai apgalvotos kostiumų (autorė – Indrė Pačėsaitė) ir scenografijos (Artūras Šimonis) detalės, bet ne choreografija (Sigita Mikalauskaitė bei I. Pačėsaitė) ir režisūra. Filosofinis, kartais sentimentalus Alessandro Baricco tekstas, kurį emocingai skaitė pati B. Mar, šiame spektaklyje buvo pernelyg atitrūkęs nuo gan primityvių, vaikiška pantomima "paskanintos" choreografijos scenelių, kurias atliko kažkokie beveidžiai veikėjai.

Tarp lietuvių, aišku, būtina paminėti ir Kauno šokio teatro "Aura" pasirodymą. Tačiau nieko ypatinga trupė šįsyk neparodė. JAV choreografo Johanneso Wielando kompozicija "Užrištomis akimis" buvo tipinis amerikietiškas dinamiškas grynojo šokio kūrinys, kurį trupė, kaip dažniausiai esti, atliko vienu atokvėpiu, nors šįsyk jauniausių šokėjų judėjimui būtų galima pareikšti ne vieną priekaištą.

Festivalyje dalyvavusių dar septynių šalių atstovai tarsi atkartojo Lietuvos choreografų apibrėžtą šokio stilių spektrą ir nieko itin originalaus ar sukrečiančio neparodė. Pasaulyje gerai žinomos suomių kilmės JAV choreografės Carolyn Carlson vadovaujama Rubė nacionalinio choreografijos centro trupė parodė savo vadovės spektaklį "Žemyn upe" – mielą, gražų, šokėjų plastiką išryškinusį, bet kiek senamadiškos amerikietiškos choreografijos šokio kūrinėlį. Daug įdomesnė pasirodė suomio choreografo Juhos-Pekkos Marsalo kompozicija "Meilės scena", sukurta pastarąjį dešimtmetį visoje Europoje įsitvirtinusiu "love me, punch me" (mylėk mane, smok man) stiliumi. Labiau fizinį teatrą, nei šokį primenančiame kūrinyje atskleista įsimylėjimo ir aistros anatomija atskleidė dar ir draminius šokėjų gebėjimus.

Grynojo šokio kompozicijas festivalyje parodė ir slovėnas Igoris Sviderskis, suomis Tommi Kitti bei brito Russello Maliphanto trupė. Iš trijų pastorosios kompozicijų įdomiausias pasirodė Alexanderio Varonos ir Julie Guibert atliktas duetas "Postūmis". Ši kompozicija pasižymėjo ypač subtilia choreografija, judesio grakštumu, juos išryškino, kaip ir kitose dviejose kompozicijose, beveik atskiru veikėju tapęs Michaelo Hullso apšvietimas, paneigiantis tradicinį scenos erdvės įvaizdį.

Iki šiol dar niekada Lietuvoje nematytam Slovėnijos šokiui atstovavęs I. Sviderskis savo pasirodymui pasirinko spektaklį "4 plius 1", kurio keturias dalis sukūrė garsūs Slovėnijos choreografai – Matjažas Faričius, Sinja Ožbolt, Brane Potočanas ir Tanja Zgonc. Choreografai ne tik skirtingai girdėjo A. Vivaldi "Metų laikų" muziką, bet ir sugebėjo atskleisti visiškai skirtingas atlikėjo galimybes, kurias galima apibūdinti viena fraze – "įsimylėjęs šokį".

Toks pats pasirodė ir suomis T. Kitti. Jo sukurtos kompozicijos "Kūrinys mažai scenai" ir "Šuolis" buvo labai "suomiški". Toje šalyje judesys yra kiek absoliutinamas, jam suteikiama tik labai tiesmuka prasmė. Ir T. Kitti darbai šokio teatru nekvepia, bet užtat grynajam šokiui aukojama viskas, ir atlikėjai visada pasižymi itin geru pasirengimu.

Rusų ir švedų choreografų šokio spektakliai publikai pažėrė nemažai linksmų minučių. Dažnas festivalio dalyvis Saša Pepeliajevas, pernai subūręs naują trupę "Apparatus", vėl įrodė, kad kūrybiškas menininko žvilgsnis niekais pavers bet kurio dizainerio idėjas. Ir naujausiame jo spektaklyje "Durys" grindų šepečiai atliko propelerio, ūsų, sporto įrankių, ramentų, atramų, šluotų, suoliukų, arkliukų ir dar kelis vaidmenis. Aštuonerios visomis kryptimis besivarstančios durys buvo tokios pat svarbios, kaip ir puikūs rusų ir estų šokėjai. Animaciniai vaizdai fone atrodė neatsiejami nuo scenoje vykusio veiksmo. Drastiškas žaidimas Daniilo Charmso (spektaklis skirtas jo 100-osioms gimimo metinėms) tekstų citatomis tapo savotišku spektaklio prieskoniu. Bet visas šis originalumas buvo taip pažįstamas iš ankstesnių Pepeliajevo spektaklių, kad padvelkė save reprodukuojančių klišių kvapeliu ir galėjo prajuokinti tik nemačiusius kitų šio choreografo darbų.

Lėkštokas, nors puikiai nuotaiką pakeliantis švedų Pina Bausch vadinamos choreografės Birgitos Egerbladh spektaklis "Tai, kas nutinka namuose" ryškiomis spalvomis nudažė kasdienę namų buitį. Pasirodo, klozeto valymas gali būti labai meniškas, dulkių siurblys – tiesiog neatskiriamas šokėjo pagalbininkas, dulkių šluostymas – linksmybės kaip cirke. Dinamiškas mobilių dekoracijų – baldų ir buities padargų – naudojimas bei dviejų aktorių ir dviejų šokėjų (sunku buvo atskirti, kas yra kas) artistiškumas ir energija visą spektaklį pavertė vientisu žaižaruojančiu juoko sūkuriu, nepretenduojančiu į didelius menus ir nesidangstančiu filosofijos skiautėmis. Kartu sėkmingai tai šen, tai ten įkaišioti neryškūs melancholijos žybsniai neleido spektakliui tapti vien tik paprastu lėkštų mizanscenų rinkiniu.

Keisčiausias buvo jaunos trupės iš Šveicarijos "7273" pasirodymas. Laurence Yadi ir Nicolo Cantillono "Paprastas uždavinys" galėtų būti pavadintas judesio spektakliu. Kiekvienas išgrynintas dviejų šokėjų judesys, kurio kombinacijoje gal ir nepastebėtum, buvo įdedamas tarp dviejų ilgų pauzių, tarsi šviesus daiktas tarp šešėlių. Sterilus scenos baltumas išryškino spalvotas atlikėjų figūrėles, iš neryškaus garsinio fono retkarčiais ištrūkstanti paprastutės melodijos nuotrupa nuskambėdavo tarsi nuostabi muzika. Visa tai tapo nekantresnių, prie nuolatinio judėjimo pratusių žiūrovų kantrybės išbandymu. Bet "Paprastas uždavinys" buvo tik (ne)judesyje ir (ne)muzikoje materializuotas laikas, kurį bandė sustabdyti žavi porelė.

Ar sustos laikas festivaliui "Naujasis Baltijos šokis" – dar nėra visiškai aišku. Gal kitąmet vėl skubėsim iš vienos teatro salės į kitą, o gal tarsi A. Katino ir M. Saivosalmi spektaklio herojai parduosime paskutinį grožį viename iš ES metinėms skirtos mugės kioskų ir patys šoksime apsikabinę dulkių siurblį namuose.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:07:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba