SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-19 nr. 709

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Nežmogiška, pernelyg žmogiška
4

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Ar reikia vaikams meno?
5
• Eugenija Žakienė
Beveik operos festivalis
• Rūta Šalnaitė
Jei jau mirti – tai su muzika!
• Nuo Berliozo iki flamenko
• "Muzikos barai" su rusų romansų CD
• "Liepaičių" choro festivalis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Dvigubas žaidimas
50
• Dalia Urbonaitė
Tarp meno ir mokslo
• Spaudos konferencijos manifestas7
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
"Zeitgeist" – laiko dvasios korifėjus
1
• "Belaukiant Godo" grįžta
• Naujosios dramos akcijoje – lietuvių ir suomių teatro projektas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Milda Laužikaitė
Tradicija – kalbėti apie sudėtingus reiškinius
• Linas Vildžiūnas
Kuklus buržuazijos žavesys
• Pakeliui į mįslę1
 Išsimiegosime kitąkart1
• Ispanų kino festivalio aidai "Skalvijoje"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Dar viena blondinė18

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia konkursą1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Išsimiegosime kitąkart

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Nepakantumas"

Davido Warko Griffitho "Nepakantumas" (LTV, 24 d. 23.25) – vienas iš nedaugelio filmų, kurie peržengė kino galimybes. Iki šiol dažniausiai rodomos nepilnos jo versijos (įdomu, kurią – 220 ar 275 min. – parodys LTV), nes tik 9-ajame dešimtmetyje Niujorko moderniojo meno muziejaus rekonstruotas visas filmas rodomas retai, tik rinktinei publikai ir tik lydimas gyvos muzikos. Taigi teks ir vėl paskirti naktį kinui, o ne miegui, ir net padėkoti rafinuotai iš kino gerbėjų besityčiojančiai nacionalinei televizijai (ir viltis, kad kada nors ir mes pasityčiosime iš jos).

Kai "Nepakantumas" pasirodė, kino menui buvo tik dvidešimt metų. "Nepakantumas" turėjo atskleisti ekrane "universalią temą įvairiais žmonijos istorijos etapais". Filmas susideda iš keturių pasakojimų, kurie nukelia į skirtingas epochas ir rodo: Babilono žlugimą 538 m. prieš Kristų, Kristaus kančią, hugenotų skerdynes per šv. Baltramiejaus naktį ir autentišką XX a. pradžios JAV įvykį, atsitikusį per streiką. Visus šiuos epizodus jungia simboliškas lopšį supančios motinos vaizdas. Motinos fone – trys likimo deivės parkos verpia žmonių likimo siūlus. Šie epizodai rodomi ne iš eilės, o simultaniškai, filmui įpusėjus jie vis dažniau keičia vienas kitą, režisieriui vis greitinant pasakojimo tempą. Techniniu požiūriu "Nepakantumas" yra savotiška būsimų kino išraiškos priemonių, montažinių triukų ir pan. antologija. Be šio filmo vargu ar būtų atsiradusios rusų montažo teorijos, ir ypač Sergejaus Eizenšteino darbai. Iš Griffitho epinio kino teorijų vėliau išsirutuliojo Ericho von Stoheimo ("Nepakantume" jis vaidina fariziejų) ir Abelio Gance’o filmai, jo dramaturginis "išsigelbėjimo paskutinę minutę" principas Alfredui Hitchcockui tapo pavyzdžiu, kaip kurti filmo įtampą. Šį sąrašą būtų galima tęsti, tačiau gal svarbiau, kad Griffitho kūrinio didybė (neatsitiktinai filmą lygino su Beethoveno 9-ąja simfonija ar Siksto koplyčia) yra ta, kad visos tos priemonės buvo sąmoningai panaudotos siekiant sukurti struktūrą, nepaklūstančią visoms tuo laiku galiojusioms definicijoms. Žinoma, epochą atspindi ir tai, kaip režisierius naudojasi sentimentalios melodramos formule ar vaizdų simbolika, gravituojančia tarp akademinės tapybos ir naivių mugės paveikslėlių, ir net naivi finalo alegorija – po apokaliptinio karo žmonija išsilaisvins iš visų vergystės formų. Būtent pacifistinė filmo filosofija ir lėmė jo žlugimą, nes "Nepakantumo" premjera įvyko JAV įstojimo į Pirmąjį pasaulinį karą išvakarėse. Be to, keturių valandų filmą sunku buvo pritaikyti platinimui. Brangi filmo gamyba (Babilono dekoracijos, regis, iki šiol išlieka didžiausios iš visų pastatytų kinui) ne tik "suvalgė" "Tautos gimimo" pelną, bet ir įvarė Griffithą į skolas, kurias jis mokėjo visą likusį gyvenimą. Tačiau nors ir savo laiku neįvertintas, "Nepakantumas" išlieka vienu svarbiausių visų laikų filmu ir labiausiai įkvepiančia legenda.

Dar vienas svarbus šios savaitės filmas – brito Mike’o Leigh "Viskas arba nieko" (BTV, 21 d. 22 val.). Jis buvo rodytas Kanų konkurse ir pavadintas filmu apie klasių kovą. Viename interviu režisierius į tai atsakė: "Taip yra tik todėl, kad pagrindinis filmo herojus yra taksistas, o ne, pavyzdžiui, turtinga jo keleivė prancūzė. Žinoma, galėjau sukurti filmą ir apie ją. Parodyti, kaip ji atvažiuoja į Londoną, kaip vaikšto po antikvarines parduotuves, o paskui sugrįžta namo. Tačiau kažkurią akimirką ji vis tiek būtų priversta sėsti į taksi, kad patektų į geležinkelio stotį. Už vairo sėdėtų tas pats tipas, kuris tapo pagrindiniu "Viskas arba niekas" herojumi – paprastas darbo klasės atstovas, neįdomus, neįdomiai gyvenantis, toks paprastas, kad net nuobodus. Bet man būtent tas tipas būtų daug įdomesnis už turtingą prancūzę. Mes nuolat naudojamės anonimiškų darbo klasės atstovų paslaugomis. Jei suskaičiuotume, kasdien jų susirinktų per šimtą, o mes dažnai net nesuvokiame, kad jie yra. Norėjau sukurti filmą apie tuos žmones, nes jie sudaro gyventojų daugumą. Tačiau kritikai be reikalo ieško paslėptų mano pasirinkimo prasmių. "Viskas arba nieko" nėra filmas apie klasių kovą. Tai filmas apie meilę, šeimos ryšius, o juk tai – ne tik darbininkų klasės privilegija."

Mike’as Leigh – iš tų retų kūrėjų, kurie liko ištikimi savo pasaulio vizijai. Jis fantastiškai nuoseklus, nesivaiko madų. Jis užjaučia žmones, tiki, kad jiems galima padėti ar bent jau paguosti. Anksčiau tokie vadinti humanistais. Jis dažnai renkasi dviprasmiškas temas (pamenate motinos ir jos juodaodės dukters susitikimą filme "Paslaptys ir melagystės"?), nebūtinai simpatijas keliančius personažus, kurie atsiduria jiems patiems nuostabą keliančiose sudėtingose situacijose. Mėgstu Leigh filmus dar ir todėl, kad ilgiuosi tokio lietuviško kino, nors ir žinau, kad artimiausius dešimt metų tokio tikrai nebus.

Dar vienas britų filmas, kurį primygtinai rekomenduočiau pasižiūrėti, yra 1993 m. sukurta Richardo Attenborough "Šešėlių šalis" (LNK, 25 d. 22.40). Filmo herojus – C.C. Lewisas – anglų kalbos ir literatūros profesorius Oksforde. Filmo veiksmo laikas – 1952-ieji, kai vienišas profesorius (Anthony Hopkins) susitiko su amerikiečių rašytoja Joy Grisham (Debra Winger), su kuria jau kurį laiką susirašinėjo. Dramatiška jų meilės istorija filme pasakojama paprastai, leidžiama įsižiūrėti į herojus, pajusti jų skausmą, abejones, susitaikymą su likimu. Beje, pamiršau pridurti, kad C.C. Lewisas – "Narnijos kronikų" autorius.

Laimingų meilės istorijų gerbėjams patariu nepraleisti ir brazilų režisieriaus Bruno Barreto filmo "Bossa Nova" (TV3, 23 d. 23.10). Pasakojimas apie nebe pirmos jaunystės žmonių – advokato (Antonio Fagundes) ir anglų kalbos mokytojos (Amy Irving) – meilę mane sužavėjo lengva, ironijos ir humoro prisodrinta intonacija.

Pramoginio kino porciją žada ir Juliuszo Machulskio filmas "Vinči" (LNK, 21 d. 22.15), kurio veiksmas nukelia į šių dienų Krokuvą. Itin vertinamas meno kūrinių vagis Cuma (Robert Więckiewicz) išleidžiamas iš kalėjimo "dėl pablogėjusios sveikatos". Atsidėkodamas jis turi pavogti iš muziejaus patį vertingiausią iš Lenkijoje saugomų paveikslų – Leonardo Da Vinci "Damą su šermuonėliu"… Machulskis žaidžia su nuotykių filmų klišėmis, bet daro tą taip žaviai ir inteligentiškai, kad visai nekyla noras pagalvoti, ar filme yra dar kas nors daugiau.

Panašiai atsitinka ir žiūrint Tony Scotto 2004 m. juostą "Degantis žmogus" (TV3, 20 d. 20.30). Pasakojimas apie prasigėrusį asmens sargybinį, kuriam patikėta saugoti meksikiečio turtuolio dukterį, gana nuspėjamas, juolab kad mergaitę pagrobia nusikaltėliai, o filmo herojus jiems keršija, bet režisierius ir pirmiausia pagrindinį vaidmenį sukūręs Denzelis Washingtonas sugeba išnaudoti visas žanro teikiamas formos galimybes. Meksikoje kraujas liejasi laisvai, klesti korupcija. Neseniai mūsų kultūros ministras meksikiečiams parodė "Niekas nenorėjo mirti". Taip jiems ir reikia.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


7643. Intolerance2006-05-25 07:28
LTV parodė trumpiausią D.W.Griffith`o filmo versiją - 162 min. Ačiū ir už tai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:07:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba