SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-29 nr. 791

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Miglė Andrulionytė
Ką veiksit kitais metais?
43

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Kultūringos Lietuvos įvaizdis
2
• Edmundas Gedgaudas
Praeitis ir šiandiena
6
• Rasa Vilimaitė
Paskui garsus, paskui kalbas
2
• Maestro pamoka arba gyvasis kultūros metraštis1
• Įteiktos premijos už muzikologų darbus4
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Jų grafika
• Vidas Poškus
Bjaurastis ir drąsa
24
• Et, Raimi, Raimi...10
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Silvija Lomsargytė
Kaziuko mugė. Ožys

Teatras 
• Fasbinderiška laisvės kaina
• Vaidybos studentai debiutuos „Lėlėje“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Mirtis Berlyne
 Filmai apie moteris – filmai visiems
• Kaip geras vynas
• Angelas naikintojas iš Teksaso
• Dviejų filmų premjeros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Įvaizdis: mergina, bijanti likti senmerge
20

Anonsai 
• „Kultūrų dialogo slinktys Lietuvoje ir Europoje: patirtys, praktikos, perspektyvos“
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Filmai apie moteris – filmai visiems

Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Meilės instaliacija“

Kovo 7–14 d. „Skalvijos“ kino centre vyks trečiasis Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Šiemet festivalio programoje – nauji skirtingų šalių moterų režisierių sukurti filmai ir dvi puikios retrospektyvinės programos – specialioji čekų Naujosios bangos klasikės Veros Chytilovos filmų programa ir didžiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano filmų retrospektyva „Tos visos moterys“ (apie ją skaitykite kitame 7MD numeryje). Festivalį atidarys lietuviška premjera – naujausias režisierės Janinos Lapinskaitės dokumentinis filmas „Šokanti ant stogų“.

Režisierė Janina Lapinskaitė taip apibūdina filmo sumanymą: „Moteris ir jos kūnas, kūno tobulumas ir dvasinė disharmonija, siekiamybė ir tikrovė... Apie tai noriu kalbėti savo naujame filme. Pagrindinė herojė yra žmogus, stovintis ant stogo krašto – tam tikros gyvenimo ribos, kurios ji verčiau neperžengtų.“ Filmo herojės Rūtos gyvenimas nuo pat vaikystės paženklintas pažeminimo ir begalinės vienatvės. Didžiausias jos troškimas – bent akimirkai pasijusti kam nors svarbiai ir reikalingai. (7 d. – 18 val., 12 d. – 20.30, 15, 16 d. – 16.50)

Pagrindinė programa

Anksčiau moterims reikėjo įrodinėti, kad kino režisūra nėra išimtinai vyriška specialybė. Todėl jos dažnai imdavosi rimtų ir ambicingų temų, siekė įrodyti moters požiūrio į pasaulį unikalumą. Pastaraisiais metais vyksta tokia masinė moterų „invazija“ į režisūrą (net lietuvių kine), kad specialiai moterims skirtos temos tarsi ir nebeegzistuoja. Tai įrodo ir „Šeršėliafam“ festivalyje rodomi filmai. Tačiau apmąstymų apie gyvenimo trapumą gausu ir dabar jau klasikėmis tapusių Agnes Varda, Larisos Šepitko, Lilianos Cavani, Martos Meszaros, Agnieszkos Holland, ir naujosios kartos kūrėjų filmuose.

Ispanės Marīa Ripoll filmo „Tavo gyvenimas per 65 minutes“ („Tu vida en 65 minutos“, Ispanija, 2006) personažas Danis važiuoja tuščiomis vasaros sekmadienio gatvėmis susitikti su dviem savo draugais. Gyvenimas nerūpestingas: saulė, maudynės jūroje, futbolas. Tačiau netikėtai trijulė laikraštyje aptinka žinutę apie mokyklos draugo mirtį. Netrukus paaiškėja, kad miręs žmogus nėra jų pažinotas asmuo ir kad jie pakliuvo į gana absurdišką padėtį. (7, 10 d. – 19 val.)

Švedė Anette Winblad pasirinko bene populiariausią žanrą. Jos filmas „Baltoji padugnė“ („Att göra en pudel“, Švedija, 2006) – romantinė komedija, kurios herojė Rita dirba šunų grožio salone. Verslas klostosi vangiai. Laisvalaikiu Rita skaito meilės istorijas ir rūpinasi senyva salono savininke Edita. Artėjant trisdešimtajam gimtadieniui Rita užsirašo į „dvasios tobulinimo“ kursus. Reikli rasistinių pažiūrų Edita, sužinojusi, kad ja rūpinsis tamsiaodis jaunuolis Samiras, mėgina tam pasipriešinti... (8 d. – 17.15, 10, 12 d. – 15 val.)

Kol kas lietuviai geriausiai žino tik vieną režisierių iš Balkanų – Emirą Kusturicą. Šiemet festivalis pristatys kylančią slovėnų režisūros žvaigždę Mają Weiss. Jos filmas „Meilės instaliacija“ („Instalacija ljubezni“, Slovėnija, Vokietija, 2007) perkels į keturiasdešimt penkerių metų Mojcos pasaulį. Nuobodžiaujanti ir trokštanti meilės moteris yra ištekėjusi už Vasko, turtingo mėsos perpardavėjo. Mojca negali susitaikyti su mintimi, kad vaikai pamažu palieka namus. Pati to nežinodama, ji tampa buvusio meilužio menininko Milašo kuriamos videoinstaliacijos veikėja. (9, 11, 13 d. – 19 val.)

iliustracija
„Tėja“

Prancūzės Aurélijos Georges drama „Keliaujantis žmogus“ („L’homme qui marche“, Prancūzija, 2007) nukels į 8-ojo dešimtmečio vidurį, Paryžių. Fotografas Danielis sutinka asketą Viktorą ir su juo susidraugauja. Viktoras netrukus išleidžia poezijos knygą. Jis uždaro savo vertimų biurą, apsigyvena viešbutėlyje ir įninka į kūrybą. Savo pasaulyje užsisklendęs žmogus keliauja miesto gatvėmis lyg per tuštumą, nepastebėdamas laiko ženklų. (12 d. – 18.45, 14 d. – 16.45)

Visai šeimai skirtas pagrindinės programos filmas „Tėja“ („Teah“, Bosnija ir Hercegovina, Lenkija, Kroatija, Slovėnija, 2007) pasakoja apie berniuką Martiną, kuris nori turėti draugą. Gimtadienio noras išsipildo – iš miesto su mama atvyksta Tėja. Tačiau ji prišaukia vien bėdas. Negana to, stebuklingame berniuko miške ima dėtis keisti dalykai, grėsmingi ženklai ant medžių byloja apie artėjančias greitkelio statybas per patį senojo miško vidurį. Kovojant dėl miško išsaugojimo užsimezga Martino ir Tėjos draugystė. Šį pasakišką ir kartu ekologišką reginį sukūrė Hanna A.W. Slak (8 d. – 13.45, 9 d. – 13.30, 10 d. – 13.15)

Specialioji Veros Chytilovos programa

„Šeršėliafam“ šiemet pristatys vieną svarbiausių 7-ojo dešimtmečio Europos kino figūrų – čekų Naujosios bangos pradininkę, kino autorę ir feministę Verą Chytilovą (g. 1929). Vilniuje bus parodyti keli ankstyvieji ir naujausias režisierės filmas.

Vera Chytilova studijavo architektūrą ir meno istoriją, dirbo braižytoja, laborante, manekene. Į režisūrą ji atėjo vėliau už savo bendraamžius. Pirmasis Chytilovos užsiėmimas kine buvo „Barandovo“ kino studijos „mergina su pliauške“, vėliau – režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada atsiskleidė jos temperamentas ir dažniausiai bjauriu vadintas charakteris. Chytilova diskutuodavo su aktoriais, scenaristais, dažnai stabdydavo filmavimą ir nekreipdavo dėmesio į įtūžusio režisieriaus reikalavimus pašalinti ją iš filmavimo aikštelės. Pasak pačios režisierės, į režisūros studijas ją pastūmėjo pasišlykštėjimas čekų kinematografijos būsena. 1962 m. čekų kino enfant terrible pavadinta režisierė sukūrė diplominį filmą „Lubos“, sklidiną Naujosios bangos dvasios. Kartu su kitu trumpo metražo režisierės filmu – „slaptos kameros“ stiliumi nufilmuotu „Blakių maišu“ (1963) – jis buvo išleistas į ekranus, tapo kritiško požiūrio į realybę manifestu ir atnešė autorei pasaulinę šlovę.

Režisierės stilius formavosi atgimstant 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių čekų avangardo tradicijai. Ją veikė jokių kompromisų nepripažįstanti jaunų kūrėjų tiesos apie laiką ir save paieškų atmosfera. Ankstyvuosiuose filmuose režisierė dažnai pasirinkdavo apmąstymus apie tai, kaip save riboja žmogus, savo valia sumažinęs galimybių kartelę. Ji mėgo pasakoti apie herojus, kurie neranda jėgų atsisakyti tvarkingo gyvenimo patogumų tam, kad iš tikrųjų atrastų save. Paradoksas, bet ankstyvųjų Chytilovos filmų temos, pasirodo, yra aktualios ir jauniesiems šių dienų Europos kūrėjams.

1963 m. pasirodė filmas „Apie kažką kita“ („O nečem jinem“, Tarptautinio Manheimo kino festivalio Didysis prizas, 8 d. – 15.30, 14 d. – 15 val.), sulaukęs ne tik sėkmės, bet ir tapęs vienu mėgstamiausių feminisčių filmu: du paraleliai besirutuliojantys pasakojimai apie gimnastikos čempionės (garsioji Eva Bosakova) ir nuobodžiaujančios namų šeimininkės Veros gyvenimą provokavo susimąstyti ne tik apie gyvenimo, bet ir apie aukos prasmę, mat gimnastė viską atiduoda sportui, o Vera paįvairina savo „virtuvines“ dienas neištikimybe vyrui. Jau tada Chytilovos filmai žavėjo ne tik nauja forma, bet ir nauju požiūriu į moterį ir moteriškumą. Per moterį režisierė imasi tyrinėti būties prasmę, slaptą arba atvirą vyro ir moters pasaulių susidūrimą, moralės klausimus, tačiau išoriniai įvykiai jai visada yra ne tokie svarbūs, kaip tai, kas slypi po jais.

iliustracija
„Saulutės“

Vienas ryškiausių ir skandalingiausių režisierės filmų yra 1966 m. pasirodęs filosofinis groteskas „Saulutės“ („Sedmikrásky“, 9 d. – 17.30, 14 d. – 20.15). Filmas pasakoja alegorišką istoriją apie dvi jaunas merginas, kurios nusprendžia padūkti ir linksmai bei su išmone krečia įvairiausias išdaigas. Nesulaukusios aplinkinių reakcijos, jos plėšo drabužius ir pasirodo pobūvių salėje prisidengusios laikraščių ir audinių skiautėmis. Čia jos imasi visuotinės griaunamosios veiklos. Tačiau po merginų beprotybe slypi pasaulio, kuris jau nebesugeba suteikti jaunoms būtybėms džiaugsmo, sutrikimas ir tragizmas. Neatsitiktinai šią griovimo šventę režisierė baigė dokumentiniais atominio sprogimo kadrais. Šiam filmui būdingas epatažas, siurrealistinis humoras, gyvenimo absurdo motyvai, agresyvus, tarsi MTV erą numatęs montažas – neatsiejami nuo visos režisierės kūrybos.

Iki 1968 m., kai sovietų tankai nutraukė bandymus sukurti šalyje „žmogiško veido socializmą“, Chytilova spėjo sukurti ne vieną dabar klasikiniu vadinamą filmą. Tačiau 1969 m. režisierė buvo priversta pasitraukti iš kino. Kitaip nei dauguma kolegų ji nenorėjo emigruoti ir septynerius metus kūrė reklamines, dokumentines juostas, jas pasirašinėdama vyro arba pažįstamų pavarde. Į didįjį kiną jį grįžo 1976-aisiais. Sugrįžusi Chytilova rinkosi tradiciškesnį pasakojimo būdą, nors ir neatsisakė ankstesniems jos kūriniams būdingo siurrealizmo, metaforiškumo, simbolių. Iš šio periodo filmų Vilniuje bus parodyta 1981 m. sukurta „Griūtis“ („Kalamita“, 11 d. – 17 val.). Tai pasakojimas apie šių dienų Don Kichotą Gonzą, kuris stengiasi atrasti teisingumą, garbingumą ir geranoriškumą ten, kur to jau seniai nėra. Metęs studijas institute, jaunuolis nusprendžia tęsti šeimos tradiciją ir įsidarbina lokomotyvų mašinistu. Pirma savarankiška kelionė prasideda siaučiant siaubingai pūgai. Traukinį su visais keleiviais užverčia sniego lavina. Tik keli žmonės kartu su Gonza mėgina gelbėti nelaimės ištiktuosius.

Naujausią Chytilovos kūrybos laikotarpį pristatys 2006 m. sukurta komiška drama „Malonios akimirkos“ („Hezké chvilky bez záruky“, 8 d. – 19 val., 13 d. – 16.45). Tragikomiškas pasakojimas apie psichiatrę Haną, į kurios kabinetą kasdien pasiskųsti ir išsirėkti veržiasi daugybė nelaimėlių, tarsi kaleidoskope perteikia komiškus, tragiškus, banalius gyvenimo epizodus. Chytilova vis dar nenori taikytis su absurdišku ją supančiu pasauliu.

Parengta pagal „Skalvijos“ inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:07:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba