SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-02-29 nr. 791

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Miglė Andrulionytė
Ką veiksit kitais metais?
43

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Kultūringos Lietuvos įvaizdis
2
• Edmundas Gedgaudas
Praeitis ir šiandiena
6
• Rasa Vilimaitė
Paskui garsus, paskui kalbas
2
• Maestro pamoka arba gyvasis kultūros metraštis1
• Įteiktos premijos už muzikologų darbus4
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Jų grafika
• Vidas Poškus
Bjaurastis ir drąsa
24
• Et, Raimi, Raimi...10
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
 Silvija Lomsargytė
Kaziuko mugė. Ožys

Teatras 
• Fasbinderiška laisvės kaina
• Vaidybos studentai debiutuos „Lėlėje“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Mirtis Berlyne
• Filmai apie moteris – filmai visiems
• Kaip geras vynas
• Angelas naikintojas iš Teksaso
• Dviejų filmų premjeros
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Įvaizdis: mergina, bijanti likti senmerge
20

Anonsai 
• „Kultūrų dialogo slinktys Lietuvoje ir Europoje: patirtys, praktikos, perspektyvos“
• Meniškos sielos traukia Šiaurės link

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Tekstai

Kaziuko mugė. Ožys

Silvija Lomsargytė

[skaityti komentarus]

Ožys buvo netikras, nutapytas, jis stovėjo atokiau nuo medinių šaukštų, pintinių, megztinių... Stovėjo nutapytoje žalioje pievoje, aplink jį švytėjo, berods, kažkas mėlyna, irgi nutapyta – lyg dangus, lyg toluma, o gal tik mėlynai dažyta tvora. Ožys, t.y. paveikslas, stovėjo ant įšalusios kovo žemės. Jis žiūrėjo į mane be jokio jausmo, tik susidomėjęs, ir žiūrėjo ne vien akimis, bet visa savo esybe ir net tomis jį supančiomis spalvomis. Supratau, kad ne prieš būti nupirktas ir perkeltas į mano namus, jei tik aš įstengsiu jį įpirkti.

Greta stovėjo ožio šeimininkas, tiksliau – kūrėjas, jį ištraukęs iš nebūties, kitaip sakant, iš baltų ir juodų aliejinių dažų tūtelių (tai ką, jis jau ten buvo?). Baltos spalvos ožiui buvo sunaudota daugiausia, šiek tiek juodos ir dar pilkos, iš tų dviejų kilusios.

– Aš noriu tave turėti, – pasakiau ožiui, supratusi, kad šitas paveikslas turi būti mano.

– Tai gerai, – abejingai atsakė ožys. – Aš neprieštarausiu.

Cha! Kas tavęs klaus. Ir kas apskritai šiame pasaulyje gali būti mano. Viskas tik paskolinta už didesnį ar mažesnį procentą – čia jau kaip kam. Būtų visai gerai, tik atrankos kriterijai niekad nebūna aiškūs.

Tada, kai rašiau vaikystės prisiminimus, raidės pylėsi ant popieriaus lapo nesustodamos, lygiavosi į eilutes, rikiavosi į sakinius. Dosnusis sėjėjas, su kuriuo taip ir nesusipažinau asmeniškai, bėrė ir bėrė jas iš saujos, negailėdamas, tarsi turėtų jų begales. Paskui staiga liovėsi ir nuėjo apsisukęs: šventas Antanas sėtuvę pakabino – sakydavo kaime, kai ateidavo laikas sėją baigti. Įtariau, kad sėtuvė dar nebuvo tuščia, bet pamačiau jo nugarą ir buvo taip gaila, taip graudžiai gaila žinoti, kad nei aš, nei joks kitas šiuolaikinis žmogus daugiau nematys tų karališkų mostų – iš sėtuvės į žemės įsčias beriamų grūdų. Nematys viena ranka sėtuvę prilaikančio, o kita beriančio sėjėjo. Gal tik jo nueinančią nugarą. Kodėl traukiasi šalin? Juk dar neišeikvoti nei raidžių, nei grūdų, nei meilės resursai.

Nejučiomis šypteliu, kai mane vadina žmogiškaisiais resursais, žmogiškuoju kapitalu arba populiacija. Dar sovietmečiu vienu tarpu staiga visi buvom tapę „žmogiškaisiais faktoriais“, į kuriuos esą privalu atsižvelgti. Ilgai linksniuotas visais įmanomais linksniais, garsusis faktorius galop padžiūvo ir nukeipo. Paskui visi čia, šioje žemėje, tapome kažkodėl ne tautiečiais ar lietuviais, o tiesiog Lietuvos žmonėmis. Kartais net statistiniais vienetais, kurie išreiškiami ir sveikaisiais skaičiais, ir nesveikais, t.y. po kablelio. Negi apsišaukinėsi „lietuve“ arba „lietuvaite“ – dar įsižeis koks ukrainietis, rusas ar gruzinas, kuris, beje, visai nevengia vadintis ukrainiečiu, rusu ar gruzinu. Taigi esu Lietuvos pilietė arba Lietuvos žmogus, geriausiu atveju „gyventoja“, užimanti tam tikrą plotą teritorijoje, kuri tradiciškai per pastarąjį tūkstantmetį vadinam Lietuva. Iš tos teritorijos asmeniškai naudojuosi septyniasdešimt penkiais kvadratiniais metrais, o kadangi namas penkiaaukštis, tai išeitų 15 kvadratinių metrų, o dar pusiau su savo žmogum, tai liktų pusaštunto kvadratinio. Žinoma, jei skaičiuotum ne plotą, o tūrį, tai apskritai nežinotum, kur baigiasi stulpas virš galvos – amžinybėj, begalybėj ar nemirtingume.

Bet dabar ne apie tai. Kaip antraštėje pasakyta – apie Kaziuko mugę. O jei dar tiksliau – apie ožį.

– Kiek kainuoja šitas paveikslas? – man nebūdinga greitakalbe klausiu dailininką, lyg už mano nugaros stovėtų dar visa eilė potencialių pirkėjų.

Dailininkas atsako iš lėto, tarsi visai nenorėtų skirtis su savo kūriniu, tarsi būtų jį čia atsivedęs, tiksliau, atsinešęs ar atsivežęs visai atsitiktinai.

Dailininkas sako:

– Keturi...

(Jau nudžiungu ir pagalvoju, kad tikriausiai 400 Lt, kad tiek sukrapštysiu, o jeigu nebus piniginėje, tai susitarsiu su dailininku, kad manęs palauktų šitoj konkrečioj vietoj, sulakstysiu namo, pasiimsiu pinigus, vėl atlėksiu, gal net taksi išsikvietusi, kad patogiai parsigabenčiau ožį į namus, iš kurių jis niekad savo noru neišeis. Aš įkalinsiu jį tarp savo mylimų daiktų, tokių senų, kad jau beveik galiu vadinti juos talismanais. Visi jie turi savo atėjimo istorijas ir neišeis tol, kol neišeisiu aš. Štai kiek daug galima priplanuoti per tą mažą tarpelį tarp dviejų žodžių. O jei tarp vakaro ir ryto arba tarp ryto ir vakaro, arba tarp dviejų gimtadienių, dviejų dešimtmečių ir t.t.)

– ...tūkstančiai, – ramiai atsako dailininkas.

Ir aš nukaistu it uoga. Kaip? Kaip aš galėjau? Kaip galėjau pagalvoti apie tokią mizerišką, kiekvieno padoraus dailininko orumą įžeidžiančią kainą. Einu šalin ir net neatsisuku nei į ožį, nei į jo kūrėją. Man rodos, dailininkas palydi mane ironišku žvilgsniu. Bet ne, jis nė nežiūri į mane, jis laukia kito pirkėjo. Užtat ožys! Aišku, jis nė nekrusteli, bet aš jaučiu jo žvilgsį – užsigeidė, mat, megztoji beretė.

– Ne beretė aš, – protestuoju visa savo esybe, blaškydamasi po Kaziuko mugę tarp lino staltiesių, dirbtinio kailio šlepečių, gintaro girliandų ir molinių puodų. Iš pačių gražiausių pardavėjų (taip ir turi atrodyti bitininkai) nusiperku plastmasinį kibirėlį medaus. Tarsi tas pirkinys nuplautų gerklėje staiga atsiradusį kartėlį. Tiesą sakant, laikas jau išblukino to ožio žvilgsnį. Bet tada mačiau jį pro molinių angelų ir skudurinių raganų spūstį, pro medinių karolių, vilnonių kojinių, puošnių meduolių ir pintinių iš karklo vytelių griūtį. Jau vaizduotė atidaro man buvusius nebuvusius vaizdus. Jau man regis, kad jis pakreipė galvą ir seka mane gelsvomis, ne, pilkomis (o gal žalsvomis) akimis. Neturiu aš tų sumautų tūkstančių, o jam bus dar blogiau, piktdžiugiauju, bus jam kyburiuoti pas kokį naująjį lietuvį (t.y. Lietuvos žmogų). Kur nors naujo kotedžo laiptinėje ar laiptų aikštelėje, nes koks gi padorus „Lietuvos žmogus“ įsileis ožį į svetainę ar valgomąjį. Į miegamąjį – tuo labiau.

Einu tolyn, o ožys žiūri man į nugarą, kaip andai aš į nueinantį sėjėją, ne tik akimis, kaip sakiau, bet visu aliejiniais dažais boluojančiu kūnu.

Aplink mane šurmuliuoja Kaziuko mugė, kaip rašo apie ją visi rašantieji, nerasdami, o gal ir neieškodami kito veiksmažodžio. Vis šurmuliuoja ir šurmuliuoja. Nieko daugiau tarsi neveikia, tik šurmuliuoja. Ar tik nebus čia kandidatas į gražiausią lietuvišką veiksmažodį?

Taigi velkuosi su visa žmogiškąja populiacija nuo prekystalio prie prekystalio. Kol pamatau savo vaikystės pažįstamą, tąsyk vadintą ragatke, o dabar timpa. Ir nesusitvardau nenupirkusi jos anūkui. Žinau, kad nepedagogiškai elgiuosi, betgi neatsispiriu – tokia galinga to vaikystės relikto trauka. Čia jau kainos neklausiu, sumoku, kiek prašo.

– Imk, – sakau anūkui, – tik netaikyk į žmones, į kates, į šunis, į langus, į automobilius, į... ožius... į...

Anūkas kuo lengviausiai su viskuo sutinka ir džiugiai blizgina mėlynuojančias akeles į naują ginklą, atėjusį iš amžių glūdumos, kai dar net šautuvų nebuvo. Nors abu žinom, kad bent į kelis iš minėtų objektų tikrai taikys, dėl visa ko paklausia:

– O į medį galima?

Iš tiesų, ar galima į medį?

Tai kodėl būtų negalima, jei galima, pavyzdžiui, į stirną. Pataikai, o paskui suvalgai. (Kalbu dabar ne apie anūką, o apie medžiotoją). Taigi, suvalgai, ir ne bet kaip, o subtiliai gardžiuodamasis tos stirnos mėsa, įdaryta žąsies kepenėlėmis, užpilta Porto vyno padažu, prisikąsdamas oranžiniais moliūgų blyneliais. Pasak spaudos, pateikusios šį elitinio restorano receptą, VIP klientui būna didžiausia staigmena išvysti ant to patiekalo tikrą auksą. Cituoju: „Mikrono storio aukso lapeliai yra valgomi... Virtuvės patalpoje negali būti įjungta ventiliacija, nes nuo menkiausio oro gūsio arba žmogaus atodūsio trapūs aukso lapeliai gali subyrėti į dulkes. Todėl kai virėjas puošia patiekalą, turi užsimauti ant veido kaukę.“

Kol kaukėtas virėjas nekvėpuodamas ruošia patiekalą, man į galvą dingteli priežodis, esą auksas ir pelenuose žiba. Kadangi stokoju subtilaus skonio, domiuosi, kame tas auksas gali žibėti dar – vėliau, kai bus suvalgytas ir...

Apie kaukėtą virėją girdžiu pirmą kartą – iki šiol žinojau tik kaukėtus teroristus, specialiųjų dalinių karius ir Užgavėnių linksmuolius. Matyt, esu tamsuolė ir juodnugarė, visai nesuprantanti poniškų subtilybių. Tad baigiu citata iš pulkininko P. Saladžiaus laiško, anais laikais rašyto generolui S. Raštikiui:

„Per 20 nepriklausomybės metų paaugome kultūroje, susikūrėme daug medžiaginių gėrybių, bet... toli gražu neprisiauginome savų dvasios aristokratų. Sodžiaus vaikai atėjome į miestą, sumiesčionėjome, bet netapome aristokratais.“

P. S. Gal ir ožio mėsa įgautų subtilų skonį, jei apibertum ją Svarovskio kristalais, papuoštum 200 Lt kupiūromis su Vydūno atvaizdu ir apšlakstytum „Giorgio Armani“ purškiamu tualetiniu vandeniu vyrams.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:07:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba