Matydamas „Akademijos“ galerijos languose šmėžuojančius, erdvėn veizolais žvelgiančius Žygimanto Augustino autoportretus, pasiryžau neiti į parodą. Specialiai. Dar prieš kelerius metus pirmą kartą išvydęs šio menininko grafikos ir tapybos pavyzdžius suvokiau, kad nesižaviu tokio pobūdžio kūryba. Estetiniu požiūriu nesu ypač jautrus. Dievinu Hermanno Nitscho kraujus ir Gleno Browno „makaliūzes“ (kas gali būti baisiau ir bjauriau?). Mėgstu kraujuose bei srutose besivoliojančius Šarūno Saukos personažus. Tačiau Augustino herojai (o jais beveik visada būna pats autorius) kelia neigiamas emocijas. Ekshibicionistiškai išsiviepę ligoniški snukiai (negaliu tų kaukių vadinti veidais) palieka slogų įspūdį. Panašūs vaizdiniai kamuoja pamačius pirštais nosį viešai šnypšiantį diedelį.
Vis dėlto palūžau. Žmogiškas smalsumas (tai dėl jo nuolat gauname per snapus!) nugalėjo. Atsidusau, įkvėpiau oro ir žengiau. Viduje pamatęs patį autorių (mėgaudamasis fotografavo savo darbus), įsitikinau, kad dailininkas, kaip fizinis asmuo, atrodo visai patraukliai. Rudos aksominės akys žvelgia svajingai, šiek tiek sentimentaliai. Veido bruožų nedarko protinės negalios grimasos. Atvirkščiai – menininko fizionomija spinduliuoja intelektą ir erudiciją. Kūnas sudėtas proporcingai, galva irgi. Charakteris (kaip buvo galima suprasti trumpo, kelias minutes trukusio stebėjimo seanso metu) taip pat nėra įžūlus. Viešoje erdvėje vyras elgėsi kultūringai, nesikeikė, asocialiais veiksmais nebandė atkreipti į save dėmesio.
Dar kartą pažvelgęs į mažesnes ir didesnes tapybines, grafines kompozicijas įsitikinau, kad ši asmenybė, kaip žmogus ir menininkas, skyla į dvi dalis. Viena yra bjauri, kita – graži. Bjaurastis yra dirbtinai stimuliuojama, grožis natūralus. Toliau analizuodamas iliuzinę (meninę) ir realią menininko dalis supratau, kad jų abiejų negalima kaip nors dirbtinai perskrosti ar perplėšti. Mene, kaip ir pasaulyje, nebūna vien juoda ir balta. Net neigiamuose dalykuose slypi pozityvių elementų.
Nepatikusias Augustino kūrybos savybes aprašiau (žr. pirmąją pastraipą). Iš patikusių – labiausiai žaviuosi autoriaus drąsa. Pirma, drąsa tapyti fotorealistiškai (tam reikia išmanyti anatomiją, įvaldyti tapybos kalbą, galų gale – turėti kruopštumo, užsispyrimo). Fotografinių priemonių pasirinkimas savaime nesuteikia išrišimo ar indulgencijos. Manau, kad tai jaučia ir pats recenzuojamasis. Todėl natūralistinį vaizdavimą Augustinas traktuoja ne kaip tikslą, o kaip priemonę. Pagrindinis jo uždavinys yra diena dienon en face, trimis ketvirčiais, profiliu stebėti ir fiksuoti savo atvaizdą (Opalkos konceptualizmui artima taktika). Tai antras ir pats svarbiausias pozityvus Augustino kūrybos bruožas.
Reguliariai ryškindamas bjauriuosius (gorgoniškuosius, medūziškuosius) asmeninės galvos aspektus (mačiusiems priminsiu, nemačiusiems aprašysiu – iš šnervių kyšantys gyvaplaukiai, gauruoti antakiai, riebaluota ševeliūra, apdribę paakių maišeliai, „padanginių“ bruožų įgyjanti pasmakrė, apgamai ir spuogai), Augustinas tarytum Persėjas neišsigąsta į akmenį stingdančio savo paties žvilgsnio.
Kam sitam tipui aspirantura? Ar yra tokiu kam patiktu jo tapyba? Vido Poskaus nesuprasi. Cia raso , kad beveik vemia nuo Augustino portretu, o pabaigoj iskelia ji kaip kazin koki drasuoli: "` neišsigąsta į akmenį stingdančio savo paties žvilgsnio.`
Tai Poskau , tu vemi ar ne? parasyk tiesiai!
o kodel daktaras recenzentas nesugebejo sukonstruoti trumpucio interviu su
dailininku, kuriame butu placiau atskleisti tie kankinantys menotyriniai klausimai ir nuogastavimai? ar vis delto asmeninine ambicija trukdo artimiau susipazint su kurejo gyvenima transformuojanciais kurybiniais principais? diagnozuojama itaigiai, deja nepasiekiamas mokytojo literaturines ese lygmuo. gal jau pats metas v.poskui pereiti i savarankiska formata, uzuot besipuikavus kaip povui akademinio erudito uodega?
ko čia kimbat prie Poškaus? Labai simpatiškas straipsnelis. Kaip tik paties geriausio "formato". Eikit patys geriau pasimokyt, jei jau taip sekat, kas kokioj aspirantūroj ar doktorantūroj mokosi. Tada ir Poškaus erudiciją nekliudys jo kritikos talentu džiaugtis
abejoniu nekelia, kad v.poskus geba rasyti ir spausti menininkus i kampa.
erudicija formata pagerina, kai filosofuojama laisvai ir literaturiskai, ka anksciau sis autorius ir demonstruodavo savo literaturiniuose bandymuose.dabar savo talenta ijunges i periodines zurnalistikos cikla,
daznai raso formaliai ir kategoriskai- iprasta akademiku problema.
Anksciau sis zmogutis dar buvo studentas, o dabar juk DAKTARAS:-(Be to straipsni galima uzsisakyti uz pinigus, Uzdavinio atvejis, tuomet straipsnis bet koks bus parasytas.
studentaudamas v.poskus gyveno vda bendrabucio kunstkameroje ir ko gero turejo ypatinga likimo drauga, kurio deka leisdavo sau atsipalaiduot taip, kad galedavo personifikuotis ivairiausiais siurelistiniais rakursais. dabar vykdydamas nyku karjeros kalimo proseca, isiprasmina kaip statistinis
menotyrininkas ir nieko daugiau.
oho, kaip viska zinote , ir koks metas V . poskui atejo, ir ka jis turi daryti, ir kaip savo talenta ijungti, ir diagnozuojate karjeros procesa? Gal po jo langais stovite?
Ponas daktaras mums gerai pazistamas tas tiesa, tiesa po langais irgi galima butu stoveti, bet esant ypatingam rakursui ,deja ,neimanoma naudotis principu:skylute-paslaptis:-(
talentui retkarciais butina ijungti laisva pavara, kad pavyktu suvokti ritmo ir pauzes esme. ka anksciau vp sekmingai ir darydavo, dziugindamas ir intriguodamas savo tekstais siaures atenu skaitytojus. ko gero netikite,-
pavartykite archyvus ir nezaiskite naivumo korta, kad dabartines 7md recenzijos ir stilius a la a.andriuskevicius nera bendrine vda menotyros mokyklos nuostata, garantuojanti lengvus honorarus kulturineje periodikoje.
taip, honorarai sioje spaudoje itin lengvi - str. - vidutiniskai sorokovnikas, mokami karta i puse metu, bent jau 7 md. taigi, labai romantiskas uzsiemimas. rasykit visi, kas norit uzsikalti normaliai babkiu - lengvi honorarai kult. spaudoje - garantuoti!!!
kam cia taip linksma- gaidziukui ar vistytei? tuoj apsigres ziema ir susaldys snapelius su skiauterytem. saltenis omeny turejo ne materialistini honoraru praeinamuma, o svarbuma, kad apykaita butu isodrinta etiskai.
Kazkokia linksmuole apsieme daktaro psichiatro vaidmens, labai jau idomu pasidare ir visgi, ar ne pati vistyte-linksmuole(:-() pavasarine neuroze apsikrete?
na, salteni, tai kodel pasiskolinai mano rytietiskos doktrinos estetine koncepcija? ir derskevicius, matau, tusciai laiko neleidzia, prisizvejojes dao karosiuku dzen kontempliuoja. studentai, kaip visada, vakarietiskos racionaliojo genijaus sampratos nediferencijuoja pagal subalansuota rytietiskos dvasios empirika. taip, o poskaus jau prasiau knyga parasyti, bet va, gundosi pigiu laikrastiniu populiarumu. na, nesipykit gaidziukai ir vistytes, pavasario paukstukai ne pagal horoskopus ciulba.
Lietuva internete
