SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-12-14 nr. 781

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skaidra Trilupaitytė
Ar Fluxus Vilniuje?..
75

Savaitė 
• Jankos Kupalos teatras Vilniuje
• Nauji Batuoto Katino nuotykiai1

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
Kaskart vis nauja paslaptis
10
• Jūratė Katinaitė
Parduotoji fleita
26
 Goda Rupeikaitė
Dovana nesibaigiančiai vaikystei
• Nauji čiurlionistikos leidiniai1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Pipiraitė
Aguonų pienas: fazės
2
• Aistė Paulina Virbickaitė
Jauni ir neįsiutę
5
• Monika Krikštopaitytė
Ne apie viską pagalvota
19
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• è
Banalu nemylėti
• Filmas apie stiprybę
• Niujorko kritikai renkasi brolius Coenus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Fluksus gyvas!
13

Pasaulyje 
• Kitos pasaulio pabaigos nebus19

Anonsai 
• Paskelbti 2007-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dovana nesibaigiančiai vaikystei

Miuziklo „Kirvirsavero saloj“ premjera Nacionalinėje filharmonijoje

Goda Rupeikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš miuziklo
M. Raškovskio nuotr.

Gruodžio 6-ąją Nacionalinėje filharmonijoje buvo švenčiamas žymiausios ir mylimiausios Švedijos rašytojos Astridos Lindgren jubiliejinis gimtadienis. O koks gimtadienis be dovanų? Rašytoja ir poetė Violeta Palčinskaitė bei kompozitorius Giedrius Kuprevičius A. Lindgren gerbėjams įteikė puikią dovaną – miuziklo „Kirvirsavero saloj“ premjerą, nuotaikingą ir spalvingą kaip įspūdingo dydžio butaforinis tortas, su menamu šimtu žvakučių, nekasdieniškai nušvietusių filharmonijos sceną. Iš tiesų neįprasta švęsti gimtadienius filharmonijoje, tačiau viskas atrodo labai suprantama ir natūralu, kai švenčiamas... jūsų vaikystės gimtadienis. Juk, paskatinti A. Lindgren herojų, žaisdavome nutrūktgalviškus žaidimus, leisdavomės ieškoti Mumriko ir laukdavom savų karlsonų, padedančių išgyventi nusivylimus mokykloje ar bendraujant su draugais.

A. Lindgren padarė perversmą vaikų literatūroje. Su prieš šimtą metų gimusios rašytojos knygomis užaugo ne viena karta, jos buvo išverstos į maždaug 90 pasaulio kalbų, išspausdintos daugiau nei 100 valstybių, o 1978 m. Vokietijoje A. Lindgren buvo įteikta prestižinė Pasaulio taikos premija, kuria iki jos įvertinti tik vokiečiai – gydytojas, humanistas Albertas Schweitzeris ir rašytojas Hermannas Hesse. A. Lindgren leidžia savo personažams mesti iššūkį nusistovėjusių santykių tvarkai. Ji leidžia savo veikėjams – vaikams – įvairiapusiškai išgyventi vaikystę, pasidžiaugti neribota vaizduote, nevaržomomis emocijomis, neieškant pavyzdingos logikos, paaiškinimų ar griežtų moralės normų. Jos kuriami personažai gyvi, labai žmogiški, vaikiškai išdykę ir labai spalvingi. Jie nėra perdėtai geri, dažnai net nepaklusnūs, tačiau nėra ir blogi. Jie kaip vaikystė – laisvi, linksmi, nuoširdūs. Taip pat jie kelia esminius klausimus ne tik apie meilę, draugystę, bet ir apie vienatvę bei mirtį, ieškodami jiems suprantamų atsakymų. Manyčiau, dera kalbėti ne tik apie rašytojos talentą, vaiko mąstymo ir poreikių suvokimą, bet ir apie A. Lindgren filosofiją, kurios pamatu tikriausiai galima laikyti „žiūrėjimą tiesai į akis“, t.y. tiesos pateikimą ugdymui ir vaiko jautrios sielos išlaisvinimui.

Astridos vaikystė buvo kupina tėvų meilės ir žaidimų, o didysis nusivylimas atėjo suvokus, kad vaikystė baigėsi. „Kai man sukako dešimt metų, aš pagalvojau, kad visas gyvenimas jau praeityje... (...) O paskui atsitiko dar baisesnis dalykas: man suėjo trylika! Ir aš supratau, kad nebegaliu žaisti. Nes esu tam per sena“, – rašė A. Lindgren, tačiau vaikystės įspūdžių pakako dešimtims knygų – ir fantastiniams pasakojimams, ir istorijoms apie mažo miestelio vaikų kasdienybę. Įprotį laipioti po medžius moteris išsaugojo iki, atrodytų, neprideramo tam amžiaus. „Įstatymas, ačiū Dievui, nedraudžia senutėms karstytis po medžius“, – sakydavo ji.

A. Lindgren įtaka visuomeniniame gyvenime buvo didžiulė, bet rašė ji vis mažiau, kol visai nustojo. Rašytojai buvo per aštuoniasdešimt, kai nutarė neberašyti. Pažadą tesėjo. Ir vis labiau kentėjo nuo melancholijos. Kai devyniasdešimtmečio proga jai surengė pompastišką jubiliejų, sakėsi tenorinti pasislėpti kuo toliau kaip „mažas žvėriūkštis tamsiame miške“.

Žavi idėja (už kurią esu dėkinga sumanymo autoriams!) paminėti šią daugelio mylimą ir neatskiriama vaikystės dalimi tapusią rašytoją miuziklu, 100-ųjų gimimo metinių proga sukviečiant į sceną žinomiausius jos personažus ir leidžiant jiems pašėlti. Šia premjera 2008-ieji Lietuvoje paskelbti skaitymo metais, tad reikia tikėtis, kad miuzikle susitinkantys įvairūs A. Lindgren personažai paskatins ne vieną vaiką paimti į rankas dar jiems nežinomą šios rašytojos knygą. Miuziklą režisavo Ramunė Kudzmanaitė, scenografijos ir kostiumų autorė Nadežda Gultiajeva. G. Kuprevičiaus sukurta muzika, kaip ir jautriai A. Lindgren santykį su savo herojais, vaikyste ir žaidimu plėtojantis V. Palčinskaitės libretas (kurio, deja, dėl prastokos artikuliacijos ir natūralaus vaikų bruzdesio salėje nepavyko viso išgirsti – ateityje rodant miuziklą vis dėlto reikėtų pasitelkti įgarsinimo galimybes), sudarė puikią erdvę atskleisti rašytojos charakterį ir nuotaikas, kurios A. Lindgren kūryboje ypač įvairios ir susipynusios tarpusavyje, nuo jaukiausių vaikystės prisiminimų iki giliausio liūdesio susidūrus su laiko tėkme. Prisipažinsiu, kad su nekantrumu laukiau šio renginio, tačiau A. Lindgren dvasios, nors jai buvo skirtas visas vakaras, režisūriniame R. Kudzmanaitės sumanyme, deja, taip ir nepajutau. Mačiau daugybę personažų su ant marškinėlių užrašytais vardais, kurie nei savo charakteriu, nei kostiumais nebuvo artimi tiems, su kuriais vaikystėje tiek draugauta.

Įtikinamiausias miuziklo personažas buvo Leidėjas (aktorius Gediminas Girdvainis), nuoširdžiai mėgavausi jo ir Lindgren (aktorė Dalia Storyk) dialogais, kurie savotiškai leido keliauti per rašytojos gyvenimą, supažindindami su pagrindinių knygų ir personažų gimimu. Rašytojos ir Leidėjo dialogai buvo gyvi, šmaikštūs, įtikinami, organiški, kaip ir pati aktorių vaidyba. Kiti personažai – knygų veikėjai – nesužavėjo aktoriniais gebėjimais, tačiau pradėję dainuoti suteikė vaizduojamiems personažams charakterį ir įdomius atspalvius. Ar nebūtų buvę geriau, jei jie būtų prisistatę tiesiog dainelėmis, o ne chaotiškais šūkavimais ir blaškymusi po sceną? Manau, taip puikiai būtų įprasminta miuziklo idėja, ir tiek muzikantams, tiek režisierei taptų lengviau perteikti personažų charakterius. O dabar jie dažnai atrodė sutrikę, tarsi pasiklydę scenoje, bandantys rasti veiklos, vieni kitus beprasmiškai vaikydamiesi.

Juk pasakos erdvė labai plati, leidžianti veikėjams neribotai veikti. Tačiau žiūrėdama į Pepę (Lauryna Bendžiūnaitė), Ronją (Justina Gringytė), Rasmusą (Jonas Sakalauskas) ir kt. nejutau pasakos dvelksmo. Ronja piktai bėgiojo po sceną su virve, vaikydama vargšus Karlsoną su Pepe. Karlsonas, vienas gyviausių ir ryškiausių A. Lindgren personažų – „gerai įmitęs vyrukas pačiame jėgų žydėjime“, kupinas idėjų, randantis originalias išeitis iš pačių netikėčiausių ir sudėtingiausių situacijų – abejingai čiaumodamas saldumynus slampinėjo po sceną. Iš pradžių nejutau jam simpatijos (tegu atleidžia man dainininkas Rafailas Karpis), bet kai galiausiai užtraukė savo dainelę, o pabaigoje išdidžiai nešiojo tortą, pagyvėjo ir atrodė mielesnis. Stebint personažus susidarė eklektiškumo įspūdis, tarsi jie būtų chaotiškai iššokę iš knygų puslapių ir susimaišę ant scenos. Puikiai suprantamas jų skirtingumas ir ryškumas, tačiau buvo galima rasti režisūrinių sprendimų labiau juos jungiant ne vien muzika, bet ir vizualiai, išgaunant daugiau estetinio vientisumo.

Tiesa, noriu pasidžiaugti berniukais iš „Ąžuoliuko“ choro, kurie labai šiltai ir organiškai įkūnijo personažą Mijo, vienas jų dainavo (Martynas Stakionis), kitas grojo fleita (Julius Čaplikas). Galėjo daugiau vaikų iš choro persikūnyti į kokius nors personažus – pavyzdžiui, į Mažylį, jo labai pasigedau.

Norisi pagirti įdomius režisūrinius sprendimus, kurių stilistika galėjo išlikti visame spektaklyje. Tai pirmasis brolio Liūtaširdžio pasirodymas scenoje, virš „Asteroidės“ laivo, kai šviesomis sustingdytas aktorius atrodė tarsi tikrai žvelgtų iš kito pasaulio, taip pat tėvų-namų įsikūnijimas, puikiai išspręstas originaliu kostiumu, pagaliau choristų ir muzikantų įėjimas į sceną atbulomis, jau pačioje miuziklo pradžioje sukuriant netradicinio reginio laukimą. Patiko pati A. Lindgren, per žiūroną žvelgianti į susirinkusiuosius švęsti jos gimtadienio, tarsi ne mes ja, o ji mumis džiaugtųsi, kad priėmėme, supratome, kad žaidžiame... Tokie, atrodytų, maži dalykai suteikia spalvą spektakliui, skatina žaisti, o tokie apgalvoti simboliai atveria kitą – filosofinę pasakos erdvę. Muzikinės kompozicijos ir jų atlikimas paliko šiltą įspūdį. Lietuvos kamerinis orkestras ir jo „kapitonas“ Modestas Pitrėnas ne tik puikiai muzikavo, bet ir organiškai atrodė scenoje. Muzika paprasta, melodinga, jauki, kiek reikia – žaisminga; mažiesiems klausytojams nepataikaujama – nenaudojami jokie popsiniai elementai, ko nepasakysi apie spektaklio pradžioje pasirodžiusių Lisabetės ir Madikės vizualinį „šokį“. Labai džiaugiausi „Ąžuoliuko“ choro berniukų grupe, jų maži intonaciniai netikslumai tik suteikė vakarui daugiau šilumos, ir apskritai, patys vaikai geriausiai gali perteikti pasakas vaikams. Kompozitorius G. Kuprevičius muziką parašė per 20 dienų – galbūt to privalumu tapo muzikinis vientisumas. „Astridos Lindgren knygų herojai pripildė mano vaikišką pasaulį lyg žaislai, su kuriais nebesiskiriu ligi dabar“, – prasitarė kompozitorius. Šį artimą santykį su herojais buvo galima pajusti muzikinėse miniatiūrose, paprastai ir šiltai pristatant herojus. Styginiai su klavesinu šiame pasakos-šventės kontekste nuskambėjo naujai, dar negirdėtai.

Miuzikle ypač akcentuota mintis, kad vaikystė labai greitai baigiasi. To visai nereikėjo kviečiant susimąstyti, kada žmogus suauga. Ar tai nutinka suėjus tam tikram metų skaičiui, ar yra kažkokios normos, kas priklauso tam tikrai amžiaus grupei, jei taip, kas jas sugalvoja, kodėl vienaip ar kitaip elgtis staiga tampa nebepadoru? Daugybė klausimų kilo vos miuziklui prasidėjus ir sukosi mintyse iki pat pabaigos. Nepaprastai žaviai atrodė aktorius G. Girdvainis, kai pakalbėjęs apie tai, kad vaikystė pernelyg greit praeina, lyg tarp kito nustraksėjo scenos gilumon. Manau, kiekvienas kartkartėmis sugrįžtame prie jausmo, kai dingsta tikrovės ir laiko nuovoka, kai vėl atsiveriame fantazijos pasauliui.

Taigi, gimtadienis atšvęstas. Tik vargu ar reikėjo jį užbaigti skanduojant „Lindgren, Lindgren“, tarsi bandant rašytoją prikelti ar pasikviesti iš kokios tolimos Laplandijos. Mylima rašytoja ir taip dalyvavo šventėje, kaip ir kiekvieno mūsų vaikystė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:07:16 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba