SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-12-14 nr. 781

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skaidra Trilupaitytė
Ar Fluxus Vilniuje?..
75

Savaitė 
• Jankos Kupalos teatras Vilniuje
• Nauji Batuoto Katino nuotykiai1

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
Kaskart vis nauja paslaptis
10
• Jūratė Katinaitė
Parduotoji fleita
26
• Goda Rupeikaitė
Dovana nesibaigiančiai vaikystei
• Nauji čiurlionistikos leidiniai1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Pipiraitė
Aguonų pienas: fazės
2
 Aistė Paulina Virbickaitė
Jauni ir neįsiutę
5
• Monika Krikštopaitytė
Ne apie viską pagalvota
19
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• è
Banalu nemylėti
• Filmas apie stiprybę
• Niujorko kritikai renkasi brolius Coenus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Fluksus gyvas!
13

Pasaulyje 
• Kitos pasaulio pabaigos nebus19

Anonsai 
• Paskelbti 2007-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Jauni ir neįsiutę

Paroda „Kor(e)akcijos“ galerijoje „Vartai“

Aistė Paulina Virbickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika. Instaliacija
U. Gelgudos nuotraukos

Kažkas būtinai pasikeičia, kai per akis (o ir smegenis) praleidi pirmuosius šimtus megabaitų informacijos. Jei tik nori – gali keistis sulig kiekvienu blogu, myspace skiltimi, youtube vaizdu ar nauja radijo stotimi. Suprantama, viena iš gyvybingiausių žmogaus savybių – noras dalytis informacija, atradimais, įspūdžiais. Begaliniai informacijos srautai negali nedaryti įtakos vizualiesiems menams, todėl tarpdiscipliniškumas suteikiantis temų, citatų, raiškos, inspiracijų įvairovę vaizduojamąją dailę paverčia pasakojamąja daile, kiek artima kino (sustabdyto kadro arba kadrų gausos) kalbai. Kinas savo ruožtu mėgina flirtuoti su dailės kalba – tiek filmais, skirtais paveikslams („Mergina su perlo auskaru“), tiek neslepiamu mėgavimusi atskiro kadro jėga ir grožiu („Vidaus imperija“).

Šiuo metu „Vartuose“ veikianti paroda „Corre(a)ctions / Kore(a)kcijos“ yra itin daug pasakojanti. Ir pasakojama ne viena, o bent keletas istorijų vienu metu. Net ne keletas, istorijų čia gerokai daugiau, nes pasakoti, kaip jau minėjau, šiais laikais nori visi. Taigi kuratorė Neringa Černiauskaitė pasakoja apie praėjusių metų parodą „Ryšiai“, penkių jaunų menininkų kūriniais nagrinėjusią „ryšių galimybes, kokie jie būna ir kaip jie veikia menininkų kūrybą ir karjerą“. Tikimasi, kad įdėmūs žiūrovai prisimins prieš pusantrų metų vykusią parodą ir jos „herojus“. Šiais metais pasakojama apie pokyčius menininkų kūryboje ir gyvenime (karjeroje) bei vėl tas pačias (bet skirtingas) reakcijas į aplinką. Ilgiau nei metus atsimenu tik iš tiesų įsidėmėtinus įvykius, todėl man negėda: neatsimenu aš tos parodos. Aišku, prarandu ir palyginimo džiaugsmą. Bet vis tiek buvo įdomu sužinoti, kad vienas herojus (Saulius Ketleris) iš menų pasitraukė visai. Vietoje jo šiais metais į projektą įsitraukė Ugnius Gelguda. Du herojai (Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika) susituokė, gyvena Žeimių miestelio dvare ir šiais metais pristato jau vieną bendrą projektą. Andrius Zakarauskas per metelius tapo ohoho kokia žvaigžde, o Kristina Šepetytė ramiai sau kuria toliau.

Panašų tekstą galima būtų surašyti apie kokias nors kino ar muzikos žvaigždes, tačiau parodos formatas verčia taip rašyti apie jaunus, pradedančius karjerą menininkus. Ši kuratorės dirbtinai sukurta situacija į žaidimą įtraukia ir rašančiuosius (vėl ryšiai). Tai yra smagiai ironiška, nors, mano galva, jos taisyklėms trūksta akiplėšiškumo.

Pačių menininkų pasakojimai – ne apie karjerą ar jos vizijas. Tiesiog kiekvienas savaip pasakoja savas istorijas. Žinoma, jos apie ryšius. Tačiau juk kiekvienas saviraiškos judesys yra apie ryšius, kaip ir visos dainos apie meilę.

O dabar – trumpai apie kiekvieną šios nelengvai perskaitomos parodos herojų. Ugnius Gelguda, kurį daugelis tikriausiai prisimins kaip audiovizualinės instaliacijos „Žalgiris“ autorių, pirmojoje „Vartų“ salėje pristato projektuojamų skaidrių instaliaciją. Trys skaidrių projektoriai tamsioje salėje. Viename iš jų – aplinkos, kitame – šeimos ir artimųjų, o viduriniame – paties autoriaus fotografijos. Ištrintos, neaiškios erdvės, išblukę veidai, nereikšmingi įvykiai kvestionuoja atmintį ir fotografiją kaip faktinės informacijos, atsiminimų nešėją, praeities dokumentą. Mano asociacijos – į diskelius surašyta ir dėl šių technologijų netobulumo prarasta informacija (prisiminimai, planai ir kitos į skaitmeninį formatą sukištos brangenybės), „disc is unreadable“, taip jau nutinka. Nuo technologijų priklausomas informacijos ar prisiminimų išliekamumas – nejaukus ir neišvengiamas, kaip ir fotografijos be konkrečių vietos ar laiko nuorodų.

Kristinos Šepetytės tapyba artimai susijusi su šiuolaikiška kasdienybe. Nedidelio formato (lyg kompiuterio monitorius) paveiksluose – užuominos ir fragmentai iš madų, televizijos ir interneto pasaulio (vienas garsiausių mados klyksmų šiandieniame meno pasaulyje). Šie populiariosios kultūros inkliuzai išnyra iš tapybiško paveikslų fono, atliekančio aplinkos, minimalizuotos erdvės ir „kito“, šiems vaizdiniams svetimo, konteksto vaidmenį. Palyginti su praėjusiais metais, Kristinos paveiksluose liko mažiau pasakojimo, tačiau jis persikėlė į pavadinimus („After this she started to wear fur“, „Minorities if not thousands“). Pagal tas pačias šiandienes mados tendencijas, tekstas (pavadinimas) užduoda „toną“ vaizdui, kartais jį paaiškindamas, kartais, priešingai, jam prieštaraudamas ar jį paneigdamas. Tikiu, kad pati autorė apie šiuos paveikslus galėtų papasakoti labai daug, vietos interpretacijoms ir žiūrovo vaizduotei bei įžvalgoms taip pat pakankamai, o mano suglumimas neatpažinus nė vieno masinės kultūros veido ar prekės ženklo gal tėra mano išsilavinimo spragos. Nors tiesiog tikėti tuo, kas pasakojama (jei pasakojama įdomiai), taip pat smagu. O tai, kad suvokiami savarankiškai (be komentarų, įvardijimų ir istorijų) paveikslai tyli ir komunikuoja nebent abejonę ir abejingumą – puikus rinkodaros pasaulio gudrybių pavyzdys: prekė, turinti savo ypatingą istoriją ar legendą, atrodo daug mielesnė, išskirtinė, priimame ją asmeniškai ir perkame, perkame... Kristinos Šepetytės paveikslus, kiek girdėjau, perka taip pat.

iliustracija
Kristina Šepetytė. „And when you look on the other half of it it’s like nothing, it’s great“. 2007 m.

Andriaus Zakarausko paveikslą pirkčiau ir aš pati, nors šiuo savo noru ir nesu originali. Per metus išpopuliarėjęs tapytojas imponuoja ir paveikiais siužetais, ir įtraukiančiu koloritu, ir „lynčiška“ paveikslų atmosfera. Kasdienybė, dabartis ir visuotinos, paprastos ir kartu labai didelės baimės lengvai identifikuojamos ir ilgai išlieka. Prajuokino parodoje kabantis Andriaus, lyg kokio klasiko, vienintelis paveikslas. Bet negali nesutikti – tai puikus būdas pasakyti, kad šis menininkas jau žinomas ir geidžiamas. Nesunku suprasti kodėl – iš visų parodos dalyvių (greičiausiai ne mažiau potencialių ir gabių menininkų) jo darbai lengviausiai suvokiami. Šios savybės jokiu būdu negalima painioti su lėkštumu – greičiau su gebėjimu išreikšti tai, kas norima, aiškiai ir užtikrintai. Taip, kad sunku būtų nepatikėti.

Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika savo darbuose pasakoja net ne už du, o už keturis ar net šešis. Eksponuojami kūriniai sukurti mažame Žeimių miestelyje, kur šiedu menininkai gyvena ir kuria. Nenuostabu, kad Žeimių miestelio motyvas čia svarbiausias ir įdomiausias. Pasakojama lyg ir apie du gyvenimus – gyvenimą Žeimiuose ir gyvenimą pasauliniame kaime, kurio simboliška išraiška tapo Briuselio rūmai ir pas mus vis dar kartais pasaulinės kultūros sostine pavadinamas Paryžius. „Galbūt žeimiškių įtaka Europai kur kas didesnė nei prancūzų – Žeimiams“, – klausia jauni ir ambicingi menininkai. Klausimas nuskamba labai jau ironiškai, tačiau minčių apie asmens kūrybinę ir asmeninę laisvę kyla. Ypač jei Europą įsivaizduotume kaip šią jauną, gražią ir kūrybingą menininkų porą, kurią neabejotinai veikia mažo miestelio gyvenimas. Jie matuojasi ir derina prie savęs aplinkinį peizažą ir miesteliui būdingos aplinkos ar net elgsenos fragmentus. Visose instaliacijų fotografijose – patys menininkai. Stovintys, veikiantys, mąstantys. Savo mintis išreiškiantys pseudointelektualiais tekstais, surašytais į komiksų burbulus ir savo klaidomis papiktinusiais menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę. Įmantrus, išorinis tekstų sudėtingumas iš tiesų puikiai dera su gramatikos, skyrybos ar logikos klaidomis: paprastumo baimė – aiški nuoroda į provincialumą, abejojimą savo jėgomis. Kita vertus, vietomis tikrai sunku „pagauti“ menininkų požiūrio taškų reikšmes. Panašu, kad jiems patinka keisti vaidmenis, apsimetant (būnant?) tai provincialais, tai kritiškais stebėtojais, tai nerūpestingais hipiais ar mažo miestelio menininkais-intelektualais. Visi šie vaidmenys ar vienas ilgas kintančių nuotaikų vizualus dialogas – lyg painus filmas. Ir laiko jam skirti reiktų panašiai kaip filmui (o nesupratus iš pirmo karto – pakartoti). Ar yra savanorių?

Teksto pabaigoje visada norisi rasti bendrumų visiems jo herojams. Skirtingos temos, skirtingos raiškos, skirtingi vaidmenys meno rinkoje gerokai apsunkina šią užduotį. Ir vis dėlto – radau. Visų jaunų menininkų kūrybai būdingas vienas ir tas pats bruožas – reiklumas žiūrovui. Toks negailestingas, net kiek arogancija kvepiantis reiklumas. Turi žinoti, prisiminti, negailėti laiko (smegenys sukasi lyg prieš egzaminą ar svarbiausio pusmečio projekto pristatymą), taip pat – pastebėti, dalyvauti, įsitraukti (prakaitas srūva upeliais). Surasti ir savarankiškai nusistatyti svarbiausius akcentus tam, kad įžiūrėtum subtilumus (panika akyse), ir nepykti už į kontekstą įvedančių paaiškinimų nebuvimą, vietomis kiek atsainų kūrėjų požiūrį į vizualiąją raišką ir lengvą chaosą galvoje visa tai praėjus. Taip, lankytis jaunų menininkų parodoje – ne juokas. Todėl labai lauksiu, kol jaunieji (ne amžiaus prasme) suaugs tiek, kad pradėtų rūpintis ne tik savimi, bet ir savo žiūrovu.

 

Skaitytojų vertinimai


12022. tai va2007-12-17 21:42
Tai va, kad labiausiai intriguoja to "herojaus "likimas, kuris visiškai atsisake kūrybos. Kas jam nutiko? Vieni "tuokiasi", kiti "ohoho", o jam kas nutiko?

12036. vardas2007-12-18 13:52
chebra p[avadinimu nesumaiset po nuotraukomis?

12069. abrakadabra2007-12-19 14:12
sumaišė :)

12072. Juras :-) 2007-12-19 18:53
puiki paroda, labai patiko man.linkejimai autoriams

12133. eko :-) 2007-12-21 15:39
man tai jie visi nepatinka ypač tas Noreika su Bagdžiūnaite, fui

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
7:06:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba