SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-06 nr. 750

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ona Mažeikienė
Meno kryžkelės
1
• Sveiki sulaukę šventų Velykų!1
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Ciklą užbaigus
• Živilė Ramoškaitė
„Kaskados“ mini dešimtmetį
• Viskas prasidėjo nuo mažo žaislinio pianino12
• Nebegirdėsime Vytauto Strolios…
• Kamilė Rupeikaitė
„Ir vėl spektaklis, vėl premjera...“
2
• Rita Nomicaitė
Guvus koncertas
1
• Aušra Stasiūnaitė
Kūrybinį kelią prisimenant
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Meno Maskva: pasivaikščiojimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Menininko klajonės
• „Senamiesčio dominijos“ kiaušinis tapo margučiu
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Agnė Narušytė
Šokoladinės Velykos
18
• Liudvikas Jakimavičius
Didžiosios savaitės mitologemos

Teatras 
• Teatro riteris1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Pramogų metas1
• Kaip sėkmingai susigadinti gyvenimą1
• Išdalyti „Kino pavasario“ apdovanojimai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Pavasaris Londone
24

Anonsai 
• Šv. Velykų koncertas „Jono Pauliaus viltis“

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Pramogų metas

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Ištikimas sodininkas“

Tikrame kine dar pasitaiko ir tikrų moterų. Tokia yra Fernando Meirelleso filmo „Ištikimas sodininkas“ (LNK, 10 d. 20.45) herojė Tesa – britų diplomato Afrikoje žmona, idealistė kovotoja prie pasaulines vaistų korporacijas. Korporacijos taupo pinigus, todėl naujų vaistų bandomaisiais triušiais pasirenka vargšus Afrikos gyventojus. Filmas sukurtas pagal detektyvų meistro Johno Le Carré romaną, ir tai vienas tų retų pavyzdžių, kai scenarijaus autoriui neturi jokių pretenzijų. Pavyko perteikti ir jaudinančią Tesos bei jos vyro meilės istoriją. Čia, be abejo, didelis ir aktorių Rachel Weisz bei Ralpho Fienneso nuopelnas. Meilės istorija filme susieta su tradiciniu detektyvo siužetu: ieškodamas žmonos žudikų Džastinas persiima ir jos siekiais įrodyti niekam nereikalingą tiesą. Tačiau meilės istorija filme vis dėlto nusveria ir intrigos įtampą, ir puikiai perteiktą atmosferą (tokios Afrikos neteko matyti net afrikiečių filmuose).

Siūlau atkreipti dėmesį į Phillipo Noyce’o „Triušių tvorą“ (LNK, 12 d. 22.40). 1905–1971 m. Australijoje galiojo įstatymas, leidžiantis valdžiai visiškai valdyti ir kontroliuoti aborigenus. Jie gyveno rezervatuose, turėjo ribotas galimybes laisvai judėti. 4-ajame dešimtmetyje mišriose šeimose gimę vaikai buvo atimami iš tėvų. Jie augo specialiuose internatuose, esą taip geriau prisitaikys prie baltosios visuomenės gyvenimo. Tos politikos padarinius vis dar sunku įvardyti, tačiau XX a. pabaigoje pradėta kalbėti apie „pavogtą kartą“. „Triušių tvoros“ pagrindas yra autentiška istorija, aprašyta Doris Pilkington knygoje. Trys filmo herojės (Pilkington – vienos jų dukra) bėga iš internato į namus, kurie yra už 2 tūkstančių kilometrų. Neįtikėtina, bet 8–14 metų mergaitėms pavyko ne tik pėsčiomis pasiekti namus, bet ir išvengti organizuotų gaudynių. Tačiau Noyce’as norėjo ne tik papasakoti istoriją, jam rūpėjo ir įžvelgti kultūrinio konflikto tarp baltųjų ir aborigenų ištakas. Dekadentišką apsimelavusių baltųjų pasaulio chaosą jis supriešina su aborigenais, jų harmonija su gamta pagrįstu gyvenimu. Beje, filmo operatorius yra Australijoje gimęs Christopheris Doyle’as, filmavęs garsiausius paskutinių dešimtmečių Azijos režisierių filmus, tarp jų ir Wong Kar-wai, Zhang Yimou šedevrus.

Jei kaip ir aš iš tolo aplenkiate lietuviškų televizijų bandymus priversti tautą šokti ir dainuoti kartu su vietinėmis Eločkomis žmogėdromis (jos jau nebesistengia mėgdžioti Amerikos milijonierių dukrelių ir pačios tapo spalvotų žurnalų herojėmis bei madų diktatorėmis), manau, atkreipsite dėmesį Michaelo Manno filmą „Informatorius“ (LTV2, 9 d. 21.50). Tai taip pat tikrais faktais grįstas pasakojimas apie žmogų, kuris buvo pagrindinis liudininkas procese prieš septynis didžiausius JAV tabako koncernus. Jeffrey Wigandas (jį suvaidino dar vienas australas Russellas Crowe) – mokslininkas, žinojęs kruopščiausiai saugomas Amerikos tabako pramonės paslaptis. Tačiau korporacijos ir žiniasklaida pasistengė, kad žlugtų jo šeimyninis gyvenimas ir ramybė.

Briano de Palmos filmo „Karo aukos“ (TV3, 7 d. 0.35) pagrindas yra „New Yorker“ išspausdintas straipsnis, atskleidžiantis nužmoginančius Vietnamo karo aspektus. Keršydami už draugo mirtį amerikiečių kariai įsiveržia į Vietnamo džiunglėse įsikūrusį kaimelį, pavagia merginą, ją kankina ir prievartauja. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Michaelas J. Foxas ir Seanas Pennas.

Tačiau neabejoju, kad per šventes norisi ir šviesesnių filmų. Toks būtų stilingas ir šviesus filmas „Protas ir jausmai“ (TV3, 9 d. 22 val.). Garsiųjų „Sėlinančio tigro, tykančio drakono“ bei „Kuproto kalno“ autorius Angas Lee 1995 m. pasaulyje išgarsėjo būtent šia Jane Austin romano ekranizacija. Filmo, pasakojančio apie tai, kaip kilmingos šeimos dukterys po tėvo mirties atsiduria ties skurdo riba ir yra priverstos pačios ieškotis jaunikių, apie jų lūkesčius, svajones, scenarijų parašė vieną seserų suvaidinusi Emma Thompson. Filme taip pat vaidina Kate Winslet, Hugh Grantas.

Mielai laiką praleisite ir su Beno Yungerio filmu „Mano geriausias meilužis“ (LNK, 10 d. 16.35). Filmo herojė – į ketvirtą dešimtį įkopusi žavi energinga išsiskyrusi moteris Rafi (Uma Thurman) – turi problemų, jas nugalėti jai padeda psichoterapeutė Liza (Meryl Streep). Viena terapijos priemonių gali būti niekuo neįpareigojantis romanas. Rafi tokį išgyvena su keliolika metų už save jaunesniu dailininku. Ji nežino, kad tai – Lizos sūnus. Beje, ir Liza apie tai iš pradžių nežino. Bet kai sužino, lengvų sprendimų taip pat negali būti. Psichoanalitikas – irgi žmogus. Ypač kai reikia klausytis pacientės monologų apie sūnaus seksualinius sugebėjimus. Kita vertus, psichoanalitikas yra puikus personažas, kai iškyla būtinybė pasikalbėti apie visuomenei aktualias ne tik papročių problemas. Gal todėl psichoanalitikai vis dažniau tampa filmų herojais. (Žinoma, lietuviškas „Nuodėmės užkalbėjimas“ su tuo neturi nieko bendra.)

Anksčiau patys režisieriai buvo tokie visuomenės analitikai. Tuo įsitikinsite ir pasižiūrėję dar vieną Jacques’o Tati komediją „Pramogų metas“ (LTV2, 8 d. 17 val.). 1967 m. sukurtas filmas kasmet vertinamas vis geriau. Gal todėl, kad visuomenė pasiekė tą tašką, kai visuotinis vartojimas ir iš to kilusi ideologija bei žavėjimasis gražiais, bet nereikalingais daikčiukais (vieni juos vadina „gadget“, kiti – suvenyrais) pasiekė tokį mastą, kad paprasčiausiai apima siaubas. Apie tą siaubą linksmai kalba Tati, simboliškoje scenoje rodydamas tarp besisukančių durų atsidūrusį poną Julo.

Regis, kitą savaitę LTV pradės dar vieną neskelbtą svarbaus kūrėjo retrospektyvą: „Elito kine“ (11 d. 23.10) rodomas 1973 m. sukurtas Maurice’o Pialat filmas „Grimasa“. Tai vienas stipriausių ir originaliausių prancūzų 8–10 dešimtmečio kino kūrėjų. Jo stiliui buvo būdingas antropologo ir sociologo požiūris ir į Prancūziją, ir į kino galimybes perteikti visuomenės dvasinę būseną, bet kartu būtent Pialat sukūrė keisčiausius ir poetiškiausius filmus apie absoliuto paieškas realiame gyvenime „Po šėtono saule“ ir „Van Gogas“. „Grimasa“ pasakoja apie paprastą prancūzų šeimą, kurią paveikia neišgydoma motinos liga. Net visada girtas tėvas stengiasi, kad paskutinės kartu su žmona praleistos valandos liudytų jo švelnumą ir susirūpinimą.

Tačiau dauguma žiūrovų niekad neatsisakys pasižiūrėti puošnią pasaką suaugusiems. Tokia yra pagal pasaulinį bestselerį 2005 m. sukurta Robo Marshallo „Geišos išpažintis“ (LNK, 9 d. 20.40). Geišos jau senokai žadina vyriškos Vakarų civilizacijos jaudulį. Tylios, diskretiškos ir paklusnios, jos atrodo patriarchalinių fantazijų apie idealią partnerę įsikūnijimas.

Dešimtajame dešimtmetyje geišos mitą prikėlė amerikiečių meno istorikas Arthuras Goldenas. Jo knyga tapo bestseleriu įvairiose šalyse. Knygos ir filmo veiksmas apima kelis dešimtmečius – nuo 4-ojo iki 6-ojo. Devynerių metų mergaitę parduoda, kad ji taptų tikra geiša. Perėjusi visus mokymosi ir hierachijos etapus Sajuri tampa labai populiari, tik karas gali pakeisti jos statusą. Kartu pasakojama ir keistoka meilės istorija – savo išrinktąjį trisdešimtmetį herojė įsimyli dar būdama dešimties. Filmo kūrėjai stengėsi tiksliai perteikti epochos ir buities realijas, didžioji filmo dalis buvo filmuota Kiote, tačiau japonai jo nepriėmė. Pirmiausia, matyt, todėl, kad geiša gali būti tik japonė, o filme pagrindines herojes sukūrė trys kinų žvaigždės – Gong Li, Ziyi Zhang ir Michelle Yeoh. Be abejo, filmas atitinka seną Holivudo receptą: šiek tiek moralizavimo (gėris visada nugali), šiek tiek optimizmo (bjaurioji Pelenės sesuo nubaudžiama), kibirai ašaringų, bet privaloma laiminga pabaiga (Pelenė būtinai sutiks savo princą) vainikuotų scenų. Ir dar daug rytietiškų grožybių, saldžių vaizdų ir egzotikos.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


9987. idealistė2007-04-10 11:56
ai, bet vistiek gerai , kad dar yra vaikinų, kurie siekia įrodyti niekam nereikalingą tiesą dekadentiškame apsimelavusių baltųjų pasaulio chaose, nes kitaip nebebūtų apie ką filmuoti filmų

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:06:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba