SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-22 nr. 736

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Laiškas iš tolimų Kalėdų
11
• Vilniaus kultūros savaitraštis

Muzika 
• Kas įsiminė 2006-aisiais30
• KONCERTAI1

Dailė 
• Kas įsiminė 2006-aisiais37
• Kalėdinis kritikos kaltūnas
• PARODOS

Fotografija 
• Banaliojo objekto fotografas

Literatūra 
• Kas įsiminė 2006-aisiais2
• VAKARAI

Teatras 
• Kas įsiminė 2006-aisiais5
• Audronis Liuga
Skeveldros
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kas įsiminė 2006-aisiais3
• Kinematografininkų sąjunga apdovanojo kino kūrėjus
 Ar kinas svarbesnis už gyvenimą?1
• Šou turi vykti
• „Palieku tau savo vaiką“ 1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
K. šmėkla metropolyje
9

Anonsai 
• Šventinis koncertas „Šv. Pranciškaus Kalėdos“2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Ar kinas svarbesnis už gyvenimą?

Naujamečiai „Kino“ skaitymo malonumai

[skaityti komentarus]

iliustracija

Penktasis šiemet „Kino“ numeris (būtų gerai, jei žurnalas pasirodytų kiekvieną mėnesį, bet lietuvių kinomanai, matyt, dar nenusipelnė gyventi geriau) pateikia ir pasvarstymų apie kino istoriją, ir aktualijų iš lietuvių kino gyvenimo.

Tos aktualijos – gana įvairios. Rasa Gečaitė aptaria šį rudenį Vilniuje vykusį animacinių filmų festivalį „Tindirindis“, jo pliusus ir minusus, perspektyvas bei lietuvių požiūrio į animaciją ypatybes ir pamėto akmenukų į skeptikų daržus. Prie pastarųjų priklausau ir aš, animacijoje pirmiausia pasigendantis oro ir tikrų debesų, o lietuviškoje – originalių minčių, sąmojo, stiliaus bei elementaraus siužeto. Autorė primena, kad animacijos pradininkas Vladislovas Starevičius yra kilęs iš Lietuvos, gėrisi turininga „Tindirindžio“ programa ir piktinasi lėtapėdžiais lietuvių žiūrovais, kuriems neužteko jėgų ar norų apibėgti skirtingas Vilniaus erdves, kuriose vyko festivalis. Šviesias viltis ji sieja su nauja animacininkų karta, kuri jau beldžiasi į profesionaliojo kino duris.

Kalbėdamasi su viena pirmųjų mūsų profesionalių režisiere ir dėstytoja Jūrate Leikaite, Gečaitė taip pat ieško abejingo požiūrio į lietuvių animaciją šaknų. Tačiau didžioji pokalbio dalis skirta režisierės filmams, jos prisiminimams, animacijos sampratai.

Kita aktyvi lietuvių kino režisierė Inesa Kurklietytė montuoja naują filmą „Varnų ežeras“. Ji ėmėsi mūsų kine retos užduoties – sukurti pasakojimą vaikams ir apie vaikus. Rasai Paukštytei režisierė papasakojo apie sumanymą, filmavimo kasdienybę bei ryškesnes akimirkas, kurių nepristigo beveik visą filmą kuriant Šiauliuose.

Apie savo kino pomėgius žurnalo skaitytojams papasakojo Nomeda Marčėnaitė. Ji taip pat neabejinga lietuvių kinui: „Vienas didžiausių mano vaikystės įspūdžių – filmas „Gražuolė“. Mergaitė, kuri sukasi apie save rankas iškėlusi ir dainuoja.... Stebuklinga ta mergytė! Net nesusilaikiau nepasikvietusi jos į laidą.“

Lietuvių filmotekai skirti „Kino“ puslapiai neišvengė kritiškų, piktokų ar net nusivylimo gaidų. Rūta Birštonaitė recenzuoja Igno Jonyno trumpo metražo vaidybinį „Šokantį kirminą“, Živilė Pipinytė – Algirdo Tarvydo dokumentinį filmą „Prikelti laiką“, Rasa Paukštytė – Petro Savickio „Pažvelk, tai Vilnius“, Rūta Oginskaitė – Julijos ir Rimanto Gruodžių „Brasbendą“, Skirmantas Valiulis – Natalijos Ju filmą „Vaikai iš debesų“, Gintė Žulytė – Sauliaus Beržinio „Tremties ainius“.

Kol laukiame naujo Algimanto Puipos filmo premjeros, pravartu prisiminti kito jo filmo „Amžinoji šviesa“ triumfo akimirkas Tarptautiniame San Remo kino festivalyje. Apie jas ir apie keistą kelionę į Italiją Sovietų imperijos žlugimo išvakarėse pasakoja filmo operatorius Rimantas Juodvalkis, ne kartą išbandęs ir nematomos mūsų kino istorijos metraštininko plunksną. Tiems, kurie pasaulį išvydo po to, kai imperijos nebeliko, skirtas pirmasis ateinančių metų edukacinis renginys „Kino atostogos“. Jo programoje – daug rimtų paaugliams skirtų filmų iš Šiaurės šalių.

Rudenį vykusios „Scanoramos“ svečias buvo garsus islandų režisierius, aktorius Baltasaras Kormįkuras. Su juo apie kūrybos kelią, įtakas, kino nacionalumą kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė. Įdomus jo atsakymas į vieną svarbiausių ir lietuvių kinui klausimų, kaip rasti vietą pasaulinėje kino rinkoje mažų šalių filmams: „Man atrodo, kad vienintelis kelias yra rizikuoti ir išsaugoti savo savitumą. Įdomi istorija – prisilietimas prie realybės, – vykstanti, pavyzdžiui, Lietuvoje, manau, gali sulaukti sėkmės. Tik savita mąstysena kažką laimėsi. Bandydami kurti „populiarius“ filmus, prie Holivudo nepriartėsime.“

Straipsnyje „Face/Off, arba Gyvenimas be šedevrų“ Vaidas Jauniškis pratęsia „Kino“ puslapiuose vykstančią diskusiją apie autorinį kiną ir kartu polemizuoja su lietuviško „populiaraus“, kitaip tariant, komercinio, kino apologetu prodiuseriu Mindaugu Vosyliumi. Autorius primena, deja, nepavydėtiną lietuvių kino žiūrovo padėtį: kino teatrų repertuaras neatspindi realios pasaulinio kino situacijos, todėl žiūrovų neišprusimas yra lazda su dviem galais, nes šedevrus taip pat reikia mokytis žiūrėti.

Tokia žiūrėjimo pamoka yra Michailo Trofimenkovo straipsnis, pristatantis trumpą ir glaustą film noir istoriją. Juodasis kinas dabar išgyvena savotišką renesansą, todėl pravartu prisiminti svarbiausius jo bruožus. Prisiminimų apie film noir neišvengia ir Saulius Macaitis, kuris recenzuoja netrukus ekranuose pasirodysiantį Briano De Palmos filmą „Juodoji orchidėja“, sukurtą pagal garsųjį Jameso Ellroy’aus romaną. Žurnale taip pat recenzuojami Anthony Minghellos filmas „Įsibrovimas“ (Nijolė Andrijauskienė), Christopherio Nolano „Prestižas“ (Živilė Pipinytė), juos netrukus pamatys mūsų žiūrovai, taip pat Ryano Flecko filmas „Pusė Nelsono“ (Saulius Macaitis), jo, pasak kritiko, lietuvaičiai nepamatys. Živilė Pipinytė pristato „Įsibrovimo“ žvaigždę Juliette Binoche ir cituoja frazę iš vieno aktorės interviu: „Gyvenimas yra svarbesnis už kiną“. Be abejo, kinas stengiasi atspindėti tą gyvenimą iš paskutiniųjų, iš naujo, atvirai, visais būdais pasiekti tikrovės esmę. Tai liudija ir Gintės Žulytės įspūdžiai iš kiekvieną rudenį būrius žiūrovų sukviečiančio Tarptautinio Londono kino festivalio. Tačiau jei aš turėčiau atsakyti į tą patį klausimą, gerai pagalvočiau. Beje, galvojimo procesą, manau, paskatins ir naujasis „Kinas“.

J. Ū.

 

Skaitytojų vertinimai


9228. oscarwerner2007-01-02 13:12
Labai džiugu, kad taip greitai pasirodė naujas "Kino" numeris. Tai juk vienintelis PROFESIONALUS leidinys apie kino meną. Maloniai nustebino Nomedos Marčėnaitės reklama. Turiu vilties, kad artimiausiu laiku "Kinas" pateiks "Kelio į žvaigždes" laureato-Merūno-įspūdžius, apie jo svajonių kiną. Radžio ir Agnės santykių istorija galėtų padaryti pradžią skyreliui "Scenos iš nevedybinio gyvenimo". Tai būtų angažuojanti medžiaga mūsų skurstančiai kinodramaturgijai. "Kino" žurnalo tiražas neabejotinai padidėtų....

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:05:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba