SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-22 nr. 736

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Laiškas iš tolimų Kalėdų
11
• Vilniaus kultūros savaitraštis

Muzika 
• Kas įsiminė 2006-aisiais30
• KONCERTAI1

Dailė 
• Kas įsiminė 2006-aisiais37
• Kalėdinis kritikos kaltūnas
• PARODOS

Fotografija 
• Banaliojo objekto fotografas

Literatūra 
• Kas įsiminė 2006-aisiais2
• VAKARAI

Teatras 
• Kas įsiminė 2006-aisiais5
 Audronis Liuga
Skeveldros
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kas įsiminė 2006-aisiais3
• Kinematografininkų sąjunga apdovanojo kino kūrėjus
• Ar kinas svarbesnis už gyvenimą?1
• Šou turi vykti
• „Palieku tau savo vaiką“ 1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
K. šmėkla metropolyje
9

Anonsai 
• Šventinis koncertas „Šv. Pranciškaus Kalėdos“2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Skeveldros

Prabėgus teatro metams

Audronis Liuga

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio „vsprs“

Šįmet padariau paprastą atradimą – suvienytą Europą dar skiria teatras. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame graikų teatre įprastas melodramatizmas ir charakterinė vaidyba pašaliečiui gali atrodyti kaip prasta antikinių tradicijų imitacija. Užtenka pabuvoti graikų teatro „show case“, kad įsitikintum, jog jis atrodytų keistai kitame Europos krašte. Visiškai kitoks vokiečių teatras, kuriame populiarus socialinių realijų vaizdavimas neapsieina be brechtiškosios tradicijos. Tai iškart pajunti apsilankęs skirtingų Berlyno teatrinio gyvenimo polių – repertuarinių „Volksbühne“ bei „Shaubühne“ teatrų ir eksperimentinio atvirų aikštelių darinio HAU spektakliuose, kurie, nors ir turi stiprų tarptautinį rezonansą, yra skirtingai vertinami priklausomai nuo kultūrinio konteksto. Britų teatras tradiciškai dramaturginis ir originaliai reaguoja į politines aktualijas. Puikus to pavyzdys – naujausia „Royal Court“ premjera, kurioje dviejų apgirtusių vyrukų meilės nuotykis yra kandi pasaulį tvarkančių politinių lyderių dueto satyra. Flamandų teatras egzistuoja be jokių tradicijų šleifo – ten tarsi kaskart iš naujo „išrandamas dviratis“ (jų pilna visose Belgijos ir Olandijos miestų gatvėse). Šiame Europos regione bene drąsiausiai trinamos ribos tarp skirtingų meno sričių, nepripažįstant jokių „įsipareigojimų“ teatrui. Kažkas panašaus vyksta ir Danijoje – ten teatre bene įdomiausiai reiškiasi dailininkai, kurie, pasitelkę naujausias technologijas ir vaizduojamojo meno žinias, atveria visai kitokias erdves...

Suprantama, kad toks atradimas nepretenduoja į originalumą ir gelmę. Jis nepagrįstas tyrinėjimais, o yra momentinių pastebėjimų išraiška. Tad kodėl apie jį verta kalbėti? Pirmiausia siekiant atsikratyti minties, kad lietuvių teatras yra kažkuo pranašesnis už kitus. Ir suvokti, kad šiuolaikinio teatro vertinimas apskritai reliatyvus. Priešingai nei naujos vaizduojamojo meno, muzikos ar net kino tendencijos, teatras nebeturi bendro objekto kriterijų, kuriais remiantis galėtume susitarti, ką vadiname teatru. Bet čia tik vienas, menotyrinis, klausimo aspektas. Yra ir kitas, su kuriuo susiduria festivalių organizatoriai ir įvairūs užsienio teatro „importuotojai“: ką iš tokio skirtingo šiuolaikinio teatro „meniu“ pasiūlyti savo žiūrovui? Ar iš kito konteksto „ištrauktas“ reiškinys jiems neatrodys kaip egzotiškas augalas? Vienur pripažinti vardai kitur gali būti suprasti neadekvačiai. Nors publiką valdo reklama, ji geriausiu atveju padeda spręsti tik bilietų pardavimo klausimą. Nepažįstamo meninio reiškinio suvokimas yra sunkiai sprendžiama problema. Ji tuo aktualesnė, kuo labiau festivalis, siekdamas plėsti savo žiūrovo akiratį, susiduria su jo inercija, kurią dažniausiai bando įveikti reklamos priemonėmis.

Pavyzdys – šių metų „Sirenų“ festivalis, kuris atsidūrė savotiškose žirklėse tarp lūkesčių, susijusių su reprezentaciniu vardu, ir programinės festivalio nuostatos ieškoti naujų erdvių. Tai, ką šįmet pristatė „Sirenos“, išties yra kitokio šiuolaikinio Europos teatro pavyzdžiai. Kitokio, negu esame įpratę matyti pas save ir negu tas, kokį kuria artimiausi mūsų kaimynai. Tai nereiškia, kad jis geresnis arba blogesnis, tiesiog – kitoks. Suprantu tuos, kurie teatro neįsivaizduoja be aktoriaus ir vaidmens. Mano teatro supratimui irgi yra svetimas, pavyzdžiui, Heinerio Goebbelso „Hashirigaki“. Tačiau tai – reiškinys, kuris byloja apie esminius pokyčius šiandieniame pasaulio teatre. Todėl apie juos skelbiančios „Sirenos“ atlieka savo misiją. Kitas klausimas – ar ji adekvati eilinio lietuvių žiūrovo lūkesčiams? Pas mus teatras vis dar yra pastatas. O kadangi jų turime nedaug ir skirtumai tarp teatrų beveik išsitrynę, tai ir kitoks teatro reiškinys eiliniam žiūrovui kelia nepasitikėjimą – kokios dar ten „naujos erdvės“?

Daugiau kaip metus veikusi „Menų spaustuvės“ Kišeninė salė Šiltadaržio gatvėje – bene ilgiausiai Vilniuje egzistavusi kitokia teatro erdvė. Ji buvo maža ir rinkdavosi ten daugiausia savi – teatralai ir projektų autorių pažįstami, bendrakursiai, gavę kvietimus. Tamsios tarpuvartės versdavo klaidžioti pirmą kartą čia užsukusius. Nežinau, ar matyti spektakliai ir įvairūs projektai kažką pakeitė jų sąmonėje. Tačiau vieną atsakymą gavau, kai paskutinį kartą čia rodėme Agniaus Jankevičiaus režisuotus „Žiurkiagalvius“. Spektaklis buvo sukurtas būtent šitai erdvei, nors nepriklausė jokioms jos programoms. „Žiurkiagalvių“ žiūrovai paskutinį vakarą kartu su aktoriais tapo maža bendruomene. Kažkam spektaklis buvo daugiau negu tik meninis įvykis ir paskatino parašyti apie jį tekstą, kuris pasirodė įžvalgesnis negu dažno teatro kritiko straipsnis. Tai įrodymas, kad atsiranda auditorija, kuriai reikia kitokio bendravimo. Būtų gerai, jeigu į rekonstruotą „Menų spaustuvę“ viliotų ne vien nauja erdvė, bet ir – o tai dar svarbiau – kitokia bendravimo su žiūrovu galimybė.

***

Daug pasakyta apie lietuvišką provincialumą. Mūsų teatras tarsi nėra provincialus, tačiau tokios tik jo „viršūnėlės“, matomos iš toli. „Šaknelės“ – giliai po žeme, bet būtent jose sukauptas „nuo bulvių lauko kilusios tautos“ mentalitetas. Todėl simptomiška, kad toliau „savo bulvių lauko“ matyti neįstengiame nei propaguodami nacionalinę dramaturgiją, nei vadovaudami teatrams. Viskas paklūsta paprastai taisyklei: kas ne su mumis, tas prieš mus. Kai kurie šių metų įvykiai – geri to pavyzdžiai. Apie viešus nekalbėsiu, pakanka, kaip tam anekdote, tik mirktelėti – suprantant, ką turiu omeny... O apie ne viešus nekalbėsiu juo labiau, nes atrodys, kad ginu savo interesus, tad tegul jie ir lieka „savi“, nors su jais susijęs ne vienas talentingas mūsų teatro kūrėjas.

Kartais pasiskundžiame, kad šiandieniame lietuvių teatre nevyko reformos. Netiesa! Jas sėkmingai įvykdė rinka. Kaip žinia, rinkos dalyvio išlikimas priklauso nuo jo siūlomo produkto paklausos. Todėl ir žiūrovų skaičius tampa spektaklių vertės kriterijumi. Ką reiškia kritikos samprotavimai apie bendrą teatro meno lygio smukimą, jeigu žiūrovą tenkina tai, ką jis mato? Štai žinoma teatrologė, vadovavusi nacionalinės svarbos renginio žiuri, pateikė akibrokštą pasakiusi, kad jame pristatyti spektakliai yra mėgėjiško lygio. Bet tai neturėtų pakenkti renginio įvaizdžiui, kuris orientuojasi į valstybinius tikslus. Kad politikos painiojimas su menu yra trumparegiškas, apie tai perspėja skirtingų epochų pavyzdžiai. Tačiau ką jie reiškia, kai pats mūsų laikas nutrina visas ribas ir didžiausia vertybe tampa prestižas, kurį teikia politika. Didžiausią rinkos vertę neabejotinai turi pagrindinė Lietuvos teatro scena. Naujas jos vadovas tai puikiai suvokia ir ieško išimtinai naudingų projektų, kurie leistų pasinaudoti visais nacionalinio prestižo teikiamais privalumais...

Režisierius Rimas Tuminas, skausmingai atsisakęs Vachtangovo teatro „sosto“, pareiškė, kad jo apsisprendimą lėmė nerimą kelianti Lietuvos teatro situacija, kai griūna repertuarinių teatrų trupės. Tuminas mano, kad problemą galima būtų išspręsti, jeigu trupėms vadovautų režisieriai. Suprantu kolektyvine kūryba tikinčio Tumino rūpestį ir norėčiau su juo solidarizuotis, jeigu tai nebūtų tik retorinis pareiškimas. Tiesą sakant, Tumino apsisprendimas likti namuose suprantamas dėl kitko – Mažojo teatro namai daug kainavo ir būtų per didelis akibrokštas po metų juos palikti. Bet dėl mūsų teatrų trupių situacijos nerimauti tikrai verta, jeigu net gerbiamas režisierius tampa bejėgis, kai reikalingiausius aktorius darosi sunku surankioti dėl jų didelio užimtumo kituose darbuose. O likusieji be darbo gali terorizuoti didžiausio repertuarinio teatro vadovą taip, kad jis net pasiruošęs dalyvauti bendruose projektuose ir sudaryti jiems lengvatines sąlygas, kad tik atsikratytų šituo „galvos skausmu“... Teatrų sistemos puvimo iš vidaus neišgelbės režisieriai, jeigu nevyks pati jos reforma pereinant prie terminuotų darbo sutarčių. Kol kas prošvaisčių nesimato.

***

Praeinančius metus nuspalvino skandalingoji „pomidorų istorija“, per kurią jaunieji mūsų teatralai išgarsėjo kaip profesinės garbės ir orumo gynėjai. Kultūros ministro pasakymas, kad atlyginimu nepatenkinti aktoriai gali „važiuoti skinti pomidorų“, žinoma, jam garbės nepadarė. Ir už tai jis atsiėmė su kaupu. Tačiau, blaiviai pagalvojus, kuo pomidorų skynimas yra mažiau garbingas užsiėmimas negu „chaltūrinimas“, kurį aktoriai linkę pateisinti tuo, kad mažai uždirba teatre? Juk čia ne vien pinigų, bet ir požiūrio į profesiją klausimas. „Kiekvienas renkasi pagal save“, – sakė klasikė.

Nesigilinu, kaip kas uždirba pinigus. Tiesiog apmaudu, kad jaunieji teatralai kūryboje nepasireiškia taip, kaip gindami savo profesinį statusą. Kokie jaunųjų darbai per pastaruosius metus įsiminė? Yra daugiau ar mažiau pavykę vaidmenys žinomų režisierių spektakliuose ir pavieniai projektai, tačiau nėra to, ką galėtume pavadinti naujos kartos balsu. Kur ta kūrybinė drąsa, kurią taip norėtųsi matyti „ateinančiųjų“ darbuose? Šie metai jauniesiems buvo tarsi kūrybinis štilis. Todėl gal nereikia stebėtis, kad geriausiu teatro debiutantu (?!) išrinktas Gytis Ivanauskas. Ateinančiųjų pradžioje pasirodys Gintaro Varno studentų debiutinis spektaklis, „Cezario grupė“ baigia repetuoti „Lietuvos dieną“... Gal ledai pajudės?

***

Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad „tikrovė mums būtų per sunki, jeigu jos nepaverstume fikcija. O fikcijoje turime atpažinti tikrovę.“ Toks grįžtamasis ryšys tarp tikrovės ir fikcijos yra retas šiuolaikinėje kultūroje, kurioje tikrovė dažniausiai tik paverčiama fikcija. Atpažinti fikcijoje tikrovę reiškia suvokti kažką svarbaus apie esamą laiką. Tuo menas iš esmės skiriasi nuo įvairių tikrovės imitacijų. Šį kontrastą ypač jaučiu galvodamas apie įsimintiniausius praeinančių metų įvykius. Jų akimirkos yra kaip skeveldros, kurios nesusijungia į visumą, bet apnuogina aštrias esamojo laiko briaunas.

Pirmiausia tai – Alaino Platelio „vsprs“ harmonijos akimirkos priešybių draskomame pasaulyje, kuriame baroko muzika gali būti atliekama čigoniškai, o skirtingų tautybių ir įsitikinimų žmonės – trumpam patirti bendrumo ekstazę, prilygstančią religiniam išgyvenimui... Tai ir Jano Lauwerso stoiška akistata su šiandieniu tragikomiškai vienadieniu pasauliu spektaklyje „Omarų krautuvė“, kuriame vienintelis stabilus dalykas yra „prisiminimai ir ilgesys, reiškiantis mirtį“... Dar vienas Lauwerso spektaklis „Viskas yra tuštybė“ su nepakartojama aktore Viviane De Muynck, jaudinamai paprastai perteikiančia tai, kaip kartu su žmogumi miršta epocha... Visiškai kitokio teatro apologeto Franko Castorfo „Meisterzingeris“, kuriame šokiruojantis masiškumas ir „estetinis terorizmas“ išryškina finalinį protagonisto šauksmą publikai, nuskambantį kaip paskutinis nuteistojo žodis: „Minia yra molochas! Žmogus yra viskas!“... Vlado Bagdono Fausto dvikova su laiku, suvokiant neišvengiamą pralaimėjimą ir vis dėlto siekiant patirti ribos peržengimo svaigulį taip, kad tirpsta pačios teatro sąlygiškumo ribos... Aldonos Bendoriūtės skirtingų personažų meilės ir nevilties, neapykantos ir susitaikymo išgyvenimų tikrumas ribinėje akistatoje su žiūrovu „Liūdnose dainose iš Europos širdies“... Jozefo Nadjio fotografijų paroda Avinjone, kurioje įamžinti jo gimtosios Kanišos laukuose stūksančio apleisto namo sienų fragmentai – kaip miniatiūriniai pasauliai, primenantys nykstančius Namus...

***

Užrašas ant šaligatvio Gento traukinių stotyje: „Norėčiau, kad mano protas turėtų žemėlapį, kuris pasakytų širdžiai, kur eiti“. To ateinančiais metais palinkėčiau kiekvienam kuriančiam žmogui.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:05:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba