SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-28 nr. 557

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Ne tik baletas
6

Muzika 
• Beata Leščinska
Samsono sugrįžimas
• Italų muzika Vazų dvare2
• Jaunųjų muzikos talentų ir jų pedagogų šventė
• Drąsiai sukęs naujos muzikos link
• Ketvirtadienis - studentų diena!
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Apie dirbtinumą
• Marius Zavadskis
Yra kaip yra
• Renata Ščerbavičiūtė
Vartai: šis tas apie estų "akademikus"
5
• Živilė Ambrasaitė
Be pavadinimo
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą
• Prisimintas Jonas Sidaravičius4
• PARODOS

Literatūra 
• Elena Černiauskaitė
Keturios dienos 5-ajame paviljone
5
• Vytautas Skripka1
• VAKARAI

Teatras 
 Ramunė Balevičiūtė
Publikai - atrakcijų ir... moralės
8
• Audronis Liuga
Keistis verčia tikrovė
• Monospektaklių festivalis Sankt Peterburge
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Suprasti kitą
3
• Kam sekasi puikiai
• Prasilenkimai kosmose ir kasdienybėje
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Publikai - atrakcijų ir... moralės

Šiaulių dramos teatras Vilniuje

Ramunė Balevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Suvaidinus "Baltaragio malūną"

Pernai "Teatro" žurnale spausdintame Rūtos Oginskaitės interviu su režisieriumi Algimantu Pociūnu šis juokais užsiminė apie galimybę vertinti spektaklius žvaigždutėmis - kaip viešbučius. Kodėl gi ne - galbūt visai smagu ir naudinga būtų surengti tokią akciją, kad žiūrovai, išeidami iš vieno ar kito spektaklio, rūbinėje ant lapelių pažymėtų, kiek žvaigždučių jie skiria matytam spektakliui. O gal publikos poreikių tyrimais reikėtų užsiimti ir rimčiau, nes atrodo, kad pastaruoju metu žiūrovų reakcijos darosi vis nenuspėjamesnės. O kol tokių tyrimų nėra, ne vienas režisierius "dėl žvaigždučių" tariasi su asmeniniu "simboliniu konsultantu" (šią išradingą sąvoką pasiskolinau iš teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės, kuri pati, rašydama recenziją, išbandė - labai produktyviai! - "bendradarbiavimą" su savuoju konsultantu - nuolatiniu "Gravity" klubo lankytoju). Atrodo, kad dažniausiai juo tampa, spektaklio autorių supratimu, "normalus", sakykime, statistinis žiūrovas. Štai tokiai "normaliai" publikai ir skirti visi Šiaulių dramos spektakliai, savaitgalį parodyti vilniečiams Nacionalinio teatro scenoje: Algimanto Pociūno "Baltaragio malūnas" Kazio Borutos romano motyvais, Reginos Steponavičiūtės "Lapė ir vynuogės" pagal brazilų rašytojo Guilherme`o Figueiredo pjesę ir sostinės publikai jau matytos Sigito Račkio režisuotos Antono Čechovo "Trys seserys".

Ne tik prisimenant nemirtingąją Arūno Žebriūno "Velnio nuotaką" su Viačeslavo Ganelino muzika, bet ir turint omenyje Borutos "Baltaragio malūno" fabulos plėtrą lyg pagal ritminę melodiją, nekeista, kad ir teatro scenoje šis vienas populiariausių ir turbūt vienas gražiausių lietuvių romanų gundo interpretuotojus krypti muzikinių žanrų link. Bene prieš dvejus metus išradingą ir gyvą šokio improvizaciją, lydimą tos pačios Ganelino muzikos, sukūrė jaunų aktorių, Vlado Bagdono mokinių, teatras "Terra Bella". Šis nuotaikingas spektakliukas neatsitiktinai prisimena ir žiūrint šiauliečių "Baltaragio" versiją, turėjusią, anot režisieriaus, tapti miuziklu. Matyt, režisierių Pociūną įkvėpė jaunųjų sėkmė, nes savo spektaklio bendraautoriumi jis pakvietė tapti buvusį "bagdoniukų" šokio mokytoją Vytautą Brazdylį. Galbūt įkvėpė ir pati pasaka-nepasaka apie jaunystę, meilę ir mirtį, tačiau režisierius per daug nelepino savo vaizduotės Borutos romano vaizdiniais, nesigilino į mitologinio siužeto daugiaprasmiškumą, į stiliaus, kompozicijos savitumus. Regis, didžiausias jo rūpestis buvo neišvarginant publikos ją palinksminti, todėl iš viso vingraus literatūros kūrinio siužeto, kaip ir iš melodingų bei nepaprastai gyvų dialogų, beliko nuotrupos. Kartu "nutrupėjo" ir prasmė, kuriai negelbėjo nei choreografija, nei įvairiausi sceniniai "efektai", ko gero, turėję pretenzijų tapti talpiomis "metaforomis". Jau pati režisieriaus atlikta romano sceninė redakcija kalta dėl to, kad veiksme žioji lyg kokios niekuo neužpildytos skylės, o ir tai, kas liko iš romano, suvaidinama paskubomis perbėgant siužetą. Aktorių vaidyba, net paįvairinta šokio intarpais, atrodo buitiškai vangi. Tiesa, iš pradžių Sigito Jakubausko Baltaragis drauge su Ingos Norkutės Marcele bando įsiūbuoti veiksmą lyg tuos per visą sceną švytuojančius ratus, bando užkrėsti skaidria nuotaika, o kartu ir saviems personažams rasti šiltesnių ir tikroviškesnių atspalvių. Po tokios įžangos tikiesi išvysiąs judrią ryškių žanrinių scenų virtinę, ekspresyvius, spalvingus charakterius. Tačiau sulig pirmąja scena baigiasi ir nuotaikos skaidrumas, ir santykių aiškumas. Režisieriui sunkiai sekasi į vieną vėrinį verti scenas, kaip ir sulieti į visumą atskirus spektaklio elementus. Visi aktoriai kas sau, ne per daugiausia dėmesio kreipdami į partnerius, lipdo neišraiškingus, dažnai kone vien iš štampų susidedančius šaržus. Tik Mykolo Dorofėjaus Girdvainis, atrodo, nenori nei juokinti, nei įtikti, jis tik be galo skausmingai šaukdamas savo obuolmušius beveik pamišęs blaškosi po sceną. Kita vertus, šiame spektaklyje ir galioja tokia taisyklė: kuo daugiau ir energingiau blaškysies, tuo daugiau šansų būti pastebėtam. Todėl dėsninga, kad sulaukęs spektaklio pabaigos (įsimintina finalinė skandinimo scena), suvoki, jog kažkodėl svarbiausia šioje istorijoje - Linos Bocytės davatka Uršulė. Ji visomis prasmėmis užgožia pilkoką, bet kitų veikėjų fone imponuojančią santūrumu ir šiek tiek atgyjančią duetuose su Jakubausko Baltaragiu Jurgą, kurią vaidina neseniai iš Vilniaus į Šiaulius persikėlusi jauna aktorė, "Keleto tikslių polaroidinių nuotraukų" žvaigždutė Monika Šaltytė.

"Baltaragio malūne" net kažkaip nuosekliai tarpusavy nedera ir choreografija, muzika bei įvairūs "efektai". Be to, ir Vytauto Brazdylio choreografija, ir Algirdo Martinaičio muzika taip pat stebėtinai nestilinga: pagal elektroninius liaudies dainų "koverius" aktoriai "rituališkai" trepsi vorele, pagal technoritmą - diskotekiškai spyruokliuoja. Dailininkas Artūras Šimonis irgi, atrodo, pats sau vienas sprendžia kažkokius uždavinius: gal gilinasi į stilizacijos galimybes, gal stengiasi praplėsti scenos erdvės semantiką. Žodžiu, per maža visko, išskyrus prasmę, tikrai nepasirodys...

Beformiškumas, stiliaus eklektiškumas rėžia akį ir žiūrint antrąją "vilnietišką" Šiaulių teatro premjerą - Guilherme`o Figueiredo "Lapę ir vynuoges", režisuotą Reginos Steponavičiūtės. Užtat idėja visokiais būdais paaiškinta taip, kad būtų suprantama kiekvienam nenuovokai.

Beveik prieš pusę amžiaus sukurta pjesė apie pusiau istorinį graikų poetą Ezopą tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti apibrėžta autoriaus rezistencinių intencijų. Iš tiesų šis sąmojingas ir išmintingas dramos kūrinys teikia galimybių interpretacijoms įvairiuose kultūriniuose ir socialiniuose kontekstuose. "Lapės ir vynuogių" atspirties taškas - viena iš versijų apie žymiojo, nors gal ir pramanyto, pasakėtininko gyvenimą, pasak kurios Ezopas buvęs filosofo Ksanto vergas, gerokai išmintingesnis už savąjį šeimininką, galų gale paleidusį jį laisvėn. Meistriškai kuriama intriga, situacijų nevienaprasmiškumas, dialogų šmaikštumas ir akivaizdi, bet ne visada noriai pripažįstama išmintis greičiausiai bus patraukusi režisierę Steponavičiūtę. Tačiau užvis labiau ji, matyt, norėjo išreikšti savo protestą prieš visą tą bjaurastį, kurios, kaip labai dažnai tenka išgirsti iš vyresniosios kartos teatro ir ne tik teatro žmonių, pilna mūsų scenose. Todėl ji stengėsi viską daryti "teisingai", ypač išryškinti kontrastą tarp Sigito Jakubausko Ksanto, kvailo, savanaudžio, savimi patenkinto pilvūzo, vadinančio save filosofu, bet ne ką apie tai teišmanančio, ir Antano Venckaus Ezopo - monumentalios, viso pasaulio išmintį sugėrusios ir nepaliaujamai kenčiančios figūros. Tačiau net nevertinant tokios interpretacijos, sunku priimti perdėtą ir paviršutinišką Jakubausko šaržavimą ir patosišką Venckaus deklamavimą. Svarbiausia spektaklio kolizija vyksta tarp šių dviejų personažų, o visi likę - Daliaus Jančiausko Agnostosas, Romano Dudniko Etiopas ir net visas kortas sumaišančios Jūratės Budriūnaitės Klėja bei Danguolės Petraitytės Melita - tėra ne visai būtini priedai. Tačiau kaip tik viena iš paskutinių pirmo veiksmo scenų sufleruoja, kokie galėtų būti šio spektaklio koziriai - tai intymi Klėjos ir Ezopo scena, kur geidulingoji Ksanto žmona siūlo savo meilę bjauriajam išminčiui. O spektaklyje viskas deklaratyviai sukasi apie vienintelę temą - laisvės ir vergovės santykį, visiškai neakcentuojant pražūtingos Ezopo meilės aistros. Neabejoju, kad šiandien ne mažiau negu bet kada yra aktualu kalbėti apie laisvę, tačiau apie kokią? Ir "Baltaragio malūnas" siūlė, tik, deja, spektaklio autorių nesugundė ieškoti atsakymo. O "Lapėje ir vynuogėse" argi laisvė apsiriboja patetiškomis deklaracijomis ir abstrakčiais idealais? Juo labiau kad šiuolaikiniai psichologai seniai konstatavo, jog didžiausias pavojus šiandienos žmogui kyla iš absoliučios priklausomybės nuo kito. Steponavičiūtė pateikia gana abstrakčią, bet vis dėlto labai jau Sąjūdžio laikus primenančią laisvės sampratą. Pirmiausia prikišamai stengiamasi parodyti, kad toks pasaulis, kokiame gyvena "Lapės ir vynuogių" personažai, prilygsta kalėjimui, - vis nuleidžiant geležinę tvorą arba demonstruojant dryžuotus - purvinus! - čiužinius (scenografas Artūras Šimonis). Bet nuoširdžiausiai pribloškė viena iš finalinių scenų, kai staiga salėje buvo uždegta šviesa ir heroiškasis Ezopas kuo rimčiausiai ėmė moralizuoti publikai: "Žinokite, žmonės, jūs laisvi!". Ne, dar ne viskas. Po vienos ar dviejų po tokio smūgio jau nebeįsiminusių scenų nusileidus uždangai, tiksliau, dar nespėjus nusileisti, atsitiko visų keisčiausias dalykas: publika, pradedant pirmosiomis eilėmis, sutartinai kilo iš savo vietų ir sukėlė kone ovacijas išėjusiems nusilenkti aktoriams. Pagaliau kažkas moralaus?..

 

Skaitytojų vertinimai


1449. @ :-( 2003-03-03 23:18
Miela Ramune, Jus turbut pati nesuvokiate ka rasote... Kritika del kritikos? Juk taip negarbinga...

1450. tik tiek2003-03-04 10:32
kritike pazere eiliniu impresiju debeseli. nu miela skaityti. tik tiek

1461. Ezopas :-( 2003-03-08 10:57
Skaitau recenzija ir galvoju,kad Siauliu teatras nusirito iki tokio lygio, kad jau tapo prastesniu uz kokiu nors Bezdoniu kulturos namu megeju teatro bureli. Ar kritike nesusimaste, kad aktoriai vaidina publikai,o ne jai? Ir jei jau publika aplodijuoja stovedama, gal ji izvelge spektaklyje kazka grazaus?, o Jus, su savo subjektyvia nuomone negerbiate nei aktoriu darbo, nei publikos. "Tikslios polaroidines nuotraukos", cha...Negrazu eiti i asmeniskumus, ponia Ramune, neprofesionalu.

4118. Genadijus :-( 2005-01-04 12:01
Siauliu dramos teatras- vienintelis teatras Lietuvoje, kuris yra artimas bet kokio amziaus ziurovui. Nuostabus pastatymai, nuostabus aktoriai. Gastroliu metu sales buna sausakimsos. Replikos ir neigiami komentarai - tai tik asmeninis reikalas.

6175. asdasdas :-( 2006-01-09 17:17
as manau kad jus vidi lopai

14298. ^.^ :-( 2008-06-10 13:58
biski kuku muku....

15960. Kaktusas :-) 2010-10-29 18:45
Tu gal vapse issigydyk

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:04:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba