SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-13 nr. 691

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Su praėjusių metų likučiais – į naujuosius
3

Muzika 
• Jau būtuoju laiku2
• Koncertų sūkury1
• "Sulamita" – Jurijaus Smorigino jubiliejui
• Laužant britiško santūrumo stereotipus
• Parama Valstybiniam simfoniniam orkestrui
• KONCERTAI

Dailė 
• Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas17
• Neringa Černiauskaitė
Dainų dainelė ar "Kelias į žvaigždes"?
10
• Dovilė Tumpytė
Maskva Maskva
4
• Paroda iš Islandijos
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Auksė Kapočiūtė
Šventės ilgesys "Baltose pasakose"
• Menų spaustuvėje – nuotaikinga absurdo trilogija
• Šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos skaitymai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Oliveris ir aš5
• Ką tai galėtų reikšti?4
• Pirmyn į kiną
• Tauta myli savo monstrus
• "Skalvijoje" – vėl lenkų kino vakarai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Technologija, terminologija ir bejėgiškumas6
• Laima Kreivytė
Londono akis
1

Anonsai 
• Knygos meno konkursas "Vilnius 2005".
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Kinas

Oliveris ir aš

Romanas Polańskis apie "Oliverį Tvistą"

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Oliveris Tvistas"

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodančio filmo "Oliveris Tvistas" herojus ir filmo režisierius Romanas Polańskis turi daug bendra. Apie autobiografinius motyvus filme pasakoja režisierius.

Meilės stoka

Pirmasis filmo pusvalandis yra tiksli romano ekranizacija, tačiau tai – ir mano vaikystės aidas. Pamenu, kai išsigelbėjau iš Krokuvos geto, labiausiai kentėjau ne nuo alkio ar kasdienio gyvenimo sunkumų, bet išgyvenau tėvų stoką. Vaikas gali prisitaikyti prie visko, tik ne prie to. Filmo pradžią, kai Oliveris slampinėja vienas, yra alkanas, o jo kojos sužeistos, man buvo lengva kurti, nes pats gerai prisimenu tokį gyvenimą. Kaimas, kuriame gyvenau Lenkijoje 5-ajame dešimtmetyje, buvo labai panašus į XIX a. Anglijos kaimą.

Mano vaikams

Šį filmą sukūriau savo vaikams (Morgan ir Elvisas jau tris ar keturis kartus žiūrėjo "Čarlį ir šokolado fabriką"). Mano darbas yra taip toli nuo jų pasaulio, kad tos dvi sferos niekad nesusitikdavo. Todėl troškau, kad jie galėtų susitapatinti ne tik su Oliveriu, bet ir su manimi – režisieriumi. Nenorėjau laukti, kol bus per vėlu jiems padovanoti ką nors iš mano pasaulio, norėjau duoti tai, ką jie galėtų žiūrėti ir dabar, ir ateityje. Pasirinkti "Oliverį Tvistą" man pasiūlė žmona Emmanuelle. Po "Pianisto" jaučiausi atsidūręs tuštumoje ir nežinojau, ką daryti. Kokį nors niekniekį? Kriminalinį filmą? Banalią komediją? Nieko panašaus nenorėjau. Tada rimtai susimąsčiau apie vaikus. Ieškojau geros temos, bet nieko nesuradau. Emmanuelle žinojo, kad labai mėgstu komedinį miuziklą "Oliveris" ir Charleso Dickenso knygą. Ji paklausė: "Kodėl neekranizuoji knygos?" Atsakiau, kad tai jau padarė kiti ir ne taip seniai. Ji paklausė kada. Tada supratau, kad miuziklas sukurtas 1968 metais. Tad jau beveik prieš dvi kartas. Todėl ir apsisprendžiau sukti šį filmą. Kai kas nors kuria filmą savo vaikams, jis būtinai kuria ir vaikui, kuriuo pats buvo. Dėl mano vaikystės man daug lengviau susitapatinti su Oliveriu, nei su kokiu nors išlepintu turtuolių vaiku.

Popierinių maišelių gamyba

Įdomu pamatyti, kaip visiškai nesąmoningai atgaminame tam tikrus dalykus. Savo buvimo Krokuvos gete pabaigoje gyvenau prieglaudoje, sujungtoje su fabriku; vaikai buvo verčiami jame dirbti. Sunku patikėti, bet kurdamas filmą visai apie tai negalvojau. Dabar tai prisiminiau. Mes gaminome popierinius maišelius. Tas darbas buvo labai monotoniškas ir toks pat kvailinantis, kaip virvučių pynimas filme. Tarp mūsų buvo ir visai mažų vaikų, kurie nesugebėdavo gerai sudėti ir suklijuoti popieriaus. Iki šiol prisimenu, kaip tai buvo daroma.

Ištikimas Londonui

Tais laikais Londonas buvo vieta, į kurią kasdien suplaukdavo daugybė vis naujų žmonių. Miestas augo taip greitai, kad jokia teisė negalėjo sėkmingai kontroliuoti tos ekspansijos. Dalis tų žmonių atsidurdavo gatvėje, ir tai buvo didžiulio nusikalstamumo priežastis. Gatvėje gyvendavo šeimos, kurios neturėjo net popieriaus, kad juo prisidengtų naktį. Dickensas norėjo, kad apie tai ir apie anglų vyriausybės represijas sužinotų visi. Siekdamas atkurti tą atmosferą, pasinaudojau nuostabia Gustavo Doré raižinių knyga, rodančia tų laikų Londoną. Raižiniuose matyti visa miesto raida, statybos aikštelės ir griaunami pastatai, niekad nesustojantis darbas. Tie piešiniai detalūs ir preciziški kaip reportažas. Jie daro įspūdį. Nenorėjau apgaudinėti žiūrovų, tad rodydamas aną tikrovę stengiausi jai likti ištikimas iki pat smulkiausių detalių. Vaikams, be abejo, tai neturi didesnės reikšmės, bet asmeniškai man – turi. Taip buvo ir "Pianiste".

Nieko romantiška

Dickensas yra labai artimas Emile’iui Zola. Kai Dickensas aprašinėja storas Bilo Saikso blauzdas, jis priduria, kad be poros solidžių grandinių jos atrodo kažkaip ne taip. Tai visai neromantiška ir neturi nieko bendra su romantizavimo tendencijomis, kurios akivaizdžios ankstesnėse "Oliverio Tvisto" ekranizacijose. Anksčiau stengtasi ir blogus, ir gerus personažus parodyti geresnius nei knygoje arba sąmoningai sušvelninti socialinį knygos skambesį. Bilas buvo kriminalinio nusikaltėlio tipas. Įdomu, kad Bilą suvaidinusio aktoriaus Jamie Foremano tėvas – D. Britanijoje žinomas gangsteris. Jis išgarsėjo ne vienu įžūliu apiplėšimu ir nemažai laiko praleido kalėjime. Susipažinau su juo. Tai labai simpatiškas žmogus, jis didžiuojasi sūnaus vaidmeniu.

Ką darau filmuodamas

Režisieriui įprasta rūpintis detalėmis. Kartais nerimą kelia būtent kai kurių kūrėjų nesirūpinimas tokiais dalykais. Man išeities taškas renkantis profesiją buvo teatras, todėl daug dėmesio skiriu judesiui ir gestų dramaturgijai. Vienas labai geras aktorius bijojo vaidinti tariamą smūgį kumščiu. Daug dienų jis jautė stresą ir kai pagaliau reikėjo filmuoti tą sceną, jis net drebėjo. Jo petys buvo pakeltas, o taip niekas nesmogia. Turėjau jam parodyti, kaip reikia vaidinti. Mėgstu fiziškai angažuotis į filmo kūrimą, viską liesti. Ateinu į filmavimo aikštelę, pasižiūriu į kadrą ir iškart žinau, kas negerai. Kartais tai tik detalė, pavyzdžiui, reikia nuplėšti dalį afišos, ji kabo pernelyg tiesiai ir tvarkingai. Aš mėgstu viską daryti pats. Turėčiau išmokti nesiimti to, ką kiti moka daryti geriau. Tačiau kai aikštelėje prasideda normalus darbas, aš į jį pasineriu visas.

Likimo galia

Oliveris Tvistas yra pasyvus. Ne jis renkasi savo likimą, bet atsitiktinumas lemia jo ateitį. Filme yra scena, kuriai skyriau daug dėmesio, nors iš pirmo žvilgsnio ji visai nereikšminga, žiūrovai gali jos ir nepastebėti, bet juk būtent ji pakeičia herojaus gyvenimą. Ji yra visos istorijos raktas. Kai teisėjas turi pasirašyti aktą, verčiantį Oliverį dirbti pas kaminkrėtį, rašalinė yra ne, kaip įprasta, kairėje, o dešinėje pusėje. Būtent tą akimirką teisėjas ir pastebi mažojo Oliverio veidą, į kurį anksčiau net nenorėjo pasižiūrėti, ir susijaudinęs nusprendžia nepasmerkti jo tokiai kančiai. Šiame chaotiškame pasaulyje vaiko likimas priklauso tik nuo to, kur stovi rašalinė.

Geros širdies kekšė

XIX a. anglų visuomenėje moters vaidmuo buvo labai ribotas. Ji turėjo mažai ką bendra su šiuolaikine moterimi, vis dažniau primenančia vyrą. Romane Nensė yra geros širdies kekšė. Nors Dickensui buvo vos dvidešimt penkeri, kai jis rašė "Oliverį Tvistą", jis jau buvo daug valandų praleidęs teismuose kaip žurnalistas, tad turėjo progos įsižiūrėti į gatvės žmones.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


12499. iveta :-) 2008-01-21 20:39
puiki knyga labi faina perskaiciau per 2 savaites bet su pertraukom bet seip viena knyga skaitau menesi.. :D:D:D:D:D:"D:

14314. emy :-) 2008-06-11 21:50
skaiciau knyga ir ziurejau filma filmas labiau patiko negu knyga, bet knyga verta paskaityti.

15445. t.h :-( 2008-11-23 13:45
nepatiko nuobodu

15948. Th.END :-) 2010-08-03 11:52
gal galit psakyt kokia tai tema ??

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:04:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba