SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-13 nr. 691

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Su praėjusių metų likučiais – į naujuosius
3

Muzika 
• Jau būtuoju laiku2
• Koncertų sūkury1
• "Sulamita" – Jurijaus Smorigino jubiliejui
• Laužant britiško santūrumo stereotipus
• Parama Valstybiniam simfoniniam orkestrui
• KONCERTAI

Dailė 
 Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas17
• Neringa Černiauskaitė
Dainų dainelė ar "Kelias į žvaigždes"?
10
• Dovilė Tumpytė
Maskva Maskva
4
• Paroda iš Islandijos
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Auksė Kapočiūtė
Šventės ilgesys "Baltose pasakose"
• Menų spaustuvėje – nuotaikinga absurdo trilogija
• Šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos skaitymai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Oliveris ir aš5
• Ką tai galėtų reikšti?4
• Pirmyn į kiną
• Tauta myli savo monstrus
• "Skalvijoje" – vėl lenkų kino vakarai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Technologija, terminologija ir bejėgiškumas6
• Laima Kreivytė
Londono akis
1

Anonsai 
• Knygos meno konkursas "Vilnius 2005".
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Dailė

Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Šapoka. "Povas" (kadras iš videofilmo). 2005 m.

Jaunųjų menininkų parodos "Entuziastai" dalyvis Kęstutis Šapoka tęsia debiutų ir rebiutų temą bei pasakoja, kodėl menininkas turi būti iškrypėlis.

Valentinas Klimašauskas: Interviu "Literatūroje ir mene" sakei, kad lietuviškame meno kontekste menas yra socialesnis už dailę. Kodėl?

Kęstutis Šapoka: "Menas" smarkiai praplėtė raiškos skalę, nes formalias ir konceptualias dailės priemones – spalvą, liniją, dėmę, formą, potėpį, kompoziciją etc. – papildė, modifikavo ar net pakeitė kokybiškai naujomis, kintančiomis psichosocialinėmis struktūromis, kurios gimdo naujus jausenos būdus ir naują turinį bei kyla iš kitokių intencijų. Tas turinys mezgasi įvairiausiuose (psicho)socialinės, kultūrinės, pagaliau virtualios sąveikos lygiuose. Todėl menininkas yra "išmestas" į tuos sociokultūrinius bendravimo kontekstus, kuriuose reikia nuolat būti jautriam menkiausiems pastarųjų pokyčiams ar intensyvumams. O dailininkas, dažniausiai naudodamasis (kad ir pats to nesuvokdamas) gatavomis, supaprastintomis saviraiškos ir "meninės jausenos" klišėmis, kuria akivaizdų ir apibrėžtą produktą. Todėl dailė, mano manymu, yra labai racionali, suinteresuota ir deja, neretai lėkšta. Jos socialumas tolygus prekei pačia siauriausia ir tiesmukiausia šios sąvokos prasme. Tuo tarpu menas nustato kur kas sudėtingesnius santykius su "preke", su aplinkiniu pasauliu, pasinerdamas į kasdienybę sukuria prasmių įtampą ir cirkuliaciją, net jei apsimeta kuo nors banaliu. Manau, kad menas sėkmingai perkėlė modernistines jausmo ir intuicijos kategorijas į kokybiškai naują terpę, prikėlė jas naujam gyvenimui ir suteikė daugiau laisvės. Todėl sakydamas, kad menas yra šiek tiek socialesnis už dailę, turiu galvoje, kad jis yra šiek tiek gyvesnis, jis stengiasi tiesiogiai dalyvauti ir reflektuoti šiandienį pasaulį, jo santykį su praeities ir ateities abstrakcijomis... Galų gale menas gali, reikalui esant, dailę paversti savo dalimi (tokiu atveju skirtumai tampa sunkiai apčiuopiami), tuo tarpu dailė šito padaryti nepajėgtų...

V. K.: Ar nemanai, kad noras būti labiau socialiu yra kartu ir didesnio aiškumo bei geresnės komunikacijos siekimas? Tačiau aiškumas ir kiti glasnost sinonimai yra Šviečiamosios epochos politinė terminologija. Kaip menininkui išbalansuoti tarp edukacijos ir mistifikacijos?

K. Š.: Taip, progresyvus Šviečiamosios epochos projektas sukurti tobulą, racionalų ir visiems privalomą aiškumą galų gale pasiekė apogėjų totalitarinėse santvarkose, kurių menas nuklydo į visiškai priešingą pusę. Kita vertus, didesnis aiškumas dėl geresnės komunikacijos tik daugina tarpasmeninę komunikaciją, kurioje bet koks aiškumas vėl grąžinamas į įvairias patirties sritis. Aiškumas yra išskaidomas į daugybę kontekstualiai suvokiamų klaidžiojančių prasmių situacijų. Todėl "aiškumas" egzistuoja tik kaip reklaminė iliuzija. Šiuolaikiniai menininkai, nori jie to ar ne, yra priversti balansuoti tarp edukacijos ir mistifikacijos (galų gale tokia dviprasmiška yra šiuolaikinių institucijų, sukuriančių tuos menininkus, prigimtis), kurdami tam tikras alternatyvias arba šizofreninės dilemos zonas. Jose bet koks aiškumas nuolat atsiskleidžia kaip mistifikacija, kuri taip tobulai imituoja tikrovę, kad tiesiog ja tampa.

V. K.: Norėčiau vėl prisiminti J. Baudrillardo teiginį – fantaziją, kad turėtų būti įsteigta Realybės ministerija visoms realybės apraiškoms fiksuoti. Jis teigia, kad realybė atsiranda (ir dingsta) vis skirtingose vietose, jos pasirodymų skaičius yra konstanta. Kas tau yra realybė ir kaip ji atsiranda ar dingsta tavo kūriniuose?

K. Š.: Man realybė pirmiausiai atsiskleidžia kaip virtinė amorfiškų vaizdinių, kuriems tik po to yra priskiriamos tam tikros prasmės ir funkcijos. Tačiau ryšys tarp jų nėra labai griežtai fiksuotas. Todėl visiškai įmanoma, kad koks nors vaizdinys ar jų grupė gali pasisavinti netikėtas prasmes, aiškumą simuliuojančioje visuomeninėje sistemoje tampančias socialinėmis marginalijomis. Vis dėlto mano "realybė" kardinaliai nesiskiria nuo visuotinai priimtosios, tačiau mano, kaip menininko, vaizdinių ir jų apibrėžčių santykis yra greičiau nepastovus, chameleoniškas, "guminis"... Aš labiau linkęs ieškoti to santykio neatitikimų... Realybė kūriniuose nei atsiranda, nei dingsta. Tiesiog mėgstu šiek tiek sukeisti, supainioti minėtų santykių aspektus, t.y. mėgstu nežymias inversijas, kai situacijoje veiksmas, simbolis, prasmė nežymiai "išsikreipia" ir atsisuka į mus netikėtu, kartais absurdišku kampu... Tačiau kadangi esu gana tradicinio mąstymo dailininkas, tai mėgstu "įrėminti" tą situaciją, paversti videofilmu ar kitokiu kūriniu. Tai gelbsti nuo tiesioginio priklausymo psichopatologiniam pasauliui...

V. K.: Jei tau realybė yra amorfiškų vaizdinių virtinė, kas tada tau yra koncepcijos, Platono idėjos ar simuliakrai? Ar tau vaizdiniai yra pirminis ir vienintelis pasaulio pažinimo bei informacijos apdorojimo būdas?

K. Š.: Tarp kitko, Platono idėjų atgarsiai ir motyvai įvairiais išvirkščiais pavidalais vis sugrįžta simuliakruose, šizoanalitinėse sąmonės-pasaulio koncepcijose ar netgi fatalistinėse savaiminės tvarkos gaidelėse. Visose šiose sistemose egzistuoja dvilypumo, skilimo ir kažko kito elementai, sukuriantys paralelines, alternatyvias, hiperrealias, hiperidealias, nerealias ar kokias nors kitokias tikrovės formas tikrovėje... Kalbant konkrečiau, vaizdinis pasaulio patyrimas man – savotiška profesinė liga. Nes šešerius metus tapybos katedroje buvau mokomas matyti pasaulį tik kaip formalių spalvinių ir kompozicinių santykių visumą ir tik po to pagalvoti (ar net negalvoti visiškai) apie etines tų vaizdinių apibrėžtis. Tokia šizofreniška praktika nuolat atsieti vaizdinį nuo jo koncepcijos turėjo įtakos ir bendrai mano pasaulėžiūrai. Juk pagrindiniai lietuvių tapybos mitai remiasi iškraipyta morale. Kažkuris iš modernizmo priešaušrio milžinų – berods, jei neklystu, Monet, – "gyrėsi", kad net žiūrėdamas į karste gulinčią savo žmoną, užuot gedėjęs, tyrinėjo atspalvių gausą ant pamėlusio jos veido...

V. K.: Aš nesu šios istorijos liudininkas, bet mane pasiekė gandai apie kiek neįprastą tavo magistrinio darbo gynimo istoriją. Kokią istoriją papasakojai gynimosi kalboje?

K. Š.: Ši istorija kaip tik iliustruoja situaciją "tarp" kasdienybės, edukacijos ir mistifikacijos. Pats magistrinio darbo gynimas jau tebuvo formalumas – tačiau ta "neįprasta" istorija vyko dar kiek anksčiau, kai buvo sprendžiama, ar apskritai man leisti jį gintis. Vienos svarbios peržiūros metu, pristatydamas savo darbą (bandžiau išplėtoti alternatyvią "Buratino" gimimo priešistorę), papasakojau, kad vasarą, ilsėdamasis pajūryje, pamačiau į krantą išmestą beržo rąstigalį. Mudu susipažinom, vaikštinėjom palei jūrą šnekėdamiesi, rinkdami gintarėlius. Pakviečiau tą rąstigalį (beje, tai buvo ji) į svečius. Ir čia – taip jau įvyko – mes patyrėme meilės nuotykį (pastarąjį, užfiksavęs fotografijų serijoje, ir pateikiau garbiajai komisijai). O komisija, pasirodo, to subtilaus "tarp" visiškai neužfiksavo ir apkaltino mane iškrypėliškumu. Vėliau, kiek žinau, net "aukštesniame lygyje" svarstyta, ar aš psichiškai sveikas. Nors nesuprantu kodėl – juk rąstigalis atsidavė savanoriškai, nebuvo nei prievartos, nei svaigalų...

V. K.: Neasmeniškas klausimas: kodėl rąstigalis?

K. Š.: Na, visų pirma, kaip minėjau, mes susitikom atsitiktinai. Vasara, jūra, romantika... Galų gale Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie semiasi energijos iš medžių ar akmenų, stovi nuogi, juos apsikabinę. Aš irgi atsidaviau šiam jausmui iki galo. Skaičiau spaudoje, kad vienas pilietis oficialiai susituokė su televizoriumi... Kita vertus, didžiąją gyvenimo dalį nugyvenau (ir tebegyvenu) aplinkoje, kurioje riba tarp "normalios" ir "psichozinės" tikrovės tokia neapčiuopiama, turi tiek tarpinių pereinamųjų pakopų, kad šios tikrovės susilieja į bendrą tąsią visumą. Pastebėjau, kaip subtiliai pereinama iš vieno būvio į kitą – vidinio to žmogaus pasaulio nematau, tačiau šiek tiek pasikeičia kalbos tonas ir turinys, veido išraiška ir reakcijos. Kad ir kaip būtų keista, aš taip pat esu priverstas reaguoti (net nereaguodamas) ir keistis kartu... Per 15–20 minučių susiformuoja dar du trys papildomi tikrovės sluoksniai, kol pastebi, kad egzistuoji to žmogaus vidiniame pasaulyje, gyveni tokioje mutuojančioje terpėje, kurioje lytiškai santykiauti su rąstigaliu yra taip pat normalu, kaip vakare prieš gulantis miegoti valytis dantis.

V. K.: Neįprastas psichoseksualinis elgesys visada buvo esamos "žabojančios" tvarkos akiratyje. Beje, kuo baigėsi šie tavo meilės nuotykiai? Kas yra tie imperatyvai, kurie tave verčia kurti, pavyzdžiui, tokius filmus kaip "Povas", kur tu kišiesi į užpakalį gėlių puokštę? Kodėl tau neužtenka grynai konceptualių sprendimų?

K. Š.: Neįprasti elgesio būdai kreipia nepažinių, tamsių, bauginančių būties užkaborių link, todėl visada susilaukia didesnės kontrolės, žinoma ir daugiau smalsumo. Galų gale reikalingos šiokios tokios ribos, skiriančios normą nuo patologijos. Esmė ta, kad aš esu iškrypėlis, nes esu menininkas (vartoju abu šiuos žodžius kaip sinonimus), nes, kaip jau minėjau anksčiau, bet ką pirmiausia patiriu kaip tiesiog vaizdinį, beveik nekreipdamas dėmesio į vertybines ar etines pastarojo prielaidas. Todėl ir kišdamasis gėlių puokštę sau į subinę atlieku ne amoralų ar patologinį veiksmą, o tiesiog žaidžiu vaizdiniais ir juos reprezentuojančiais simboliais, taigi įgyvendinu, mano galva, grynai konceptualų sprendimą, taip vis dėlto vėl priartėdamas prie tavo minėtų psichoseksualinių nukrypimų paribių. Tereikia tik peržengti plonytę liniją ir atsisakyti to meninio "įrėminimo"... Beje, su rąstigaliu susilaukėme dailaus medinio žmogeliuko – "Buratino".

V. K.: Ar jūsų sūnus Buratinas irgi bus menininkas? Gal jau kažką sukūrė ir galėtum atsiųsti pavyzdžių?

K. Š.: Mano sūnaus raida kiek sulėtėjusi. Pas psichologą sužinojom, kad jis dar serga ir piromanija... Kol buvo dar visai mažas, norėjo tapti gaisrininku. Tačiau pastaruoju metu vis labiau atsiskleidžia meniniai jo sugebėjimai – labai mėgsta drožinėti (todėl duodame peilį ir jis valandų valandas ką nors raižo ant savo ar motinos kūno), gabus ir tapybai, labai žavisi Antano Žmuidzinavičiaus kūriniais... deja, nesu nufotografavęs jo kūrinių (nei Žmuidzinavičiaus, nei savo sūnaus), bet jei tau bus įdomu, Valentinai, galėsiu parodyti.

V. K.: Ar yra galimybė, kad ateityje tavo rastą rąstigalį pakeis ufonautas, robotas ar legendinė Birutė?

K. Š.: Robotą tikrai atmetu. O ufonautas ar legendinė Birutė... visiškai įmanoma…

V. K.: Vieno iš Edgaro Allano Poe apsakymų "Arnheimo valdos" herojus ponas Ellisonas paveldi milžinišką sumą, kurią norėtų panaudoti pasaulio reorganizacijai, bet kartu supranta, kad pasaulio vien pinigais nepakeisi. Jis priima sprendimą pinigus išleisti milžiniško peizažo reorganizacijai ir idealizacijai, nes, jo nuomone, tik pakeitus ar pajudinus patį "objektyvios tikrovės" principą galima pakeisti ir kitas tikroves. Kur ar kaip tu išleistum pinigus?

K. Š.: Pagalvojau apie Christo kaip Poe, rašantį savo apsakymą ir jame tiesiogiai dalyvaujantį. Kita vertus, konceptualiai panašūs projektai – "Dangus" ir "Kelias į žvaigždes" – labai sėkmingai vykdyti bent dviejose mūsų komercinėse televizijose. Tik šiuo atveju "objektyvios tikrovės" principai judinami kiek kitaip, ieškant tiesioginių kelių į masinius subjektyvios tikrovės lygmenis. Ir matome, kad pokyčiai vyksta... Čia ir tie "amorfiški vaizdiniai", kurių koncepcijas, moralines prielaidas galima stipriai sutirštinti, iškreipti, pakeisti kitomis. Tai yra tas pats, kaip santykiauti su malka ar kištis puokštę sau į užpakalį. O pinigai... pinigai... be jų negerai... tai priklauso nuo sumos. Pirmiausiai, žinoma, pakeisčiau savo artimiausios aplinkos "kraštovaizdį" ir bandyčiau susikurti tokį, kuriame jausčiausi gerai. Pinigai (tiksliau, jų sukuriami bendravimo santykiai) – viena mistiškiausių abstrakcijų žmonijos istorijoje. Aš pinigų "logikos" niekaip neperprantu, todėl jų ir neturiu...

Kalbėjosi Valentinas Klimašauskas

 

Skaitytojų vertinimai


6251. sanitaras2006-01-16 09:30
sapokai ta kruma i uzpakaly - maziau geju gimtu.....

6258. kurmis2006-01-16 21:35
Paplokime Gasiunui- uz nuostabu jo aukletini! Slove Lietuvai, Tevynei musu! Dizdiuokimes savo Tautos menininkais!!!!! Jie - musu ateitis Europos Sajungoje.

6260. :)2006-01-17 09:01
zino ka kalba sis jaunuolis

6267. orbit2006-01-17 18:03
viskas kaip ir savo vietoj: geles - subinej, subine - telike, telikas - parodoj. tik kam tas patosas? linksmiau, chebryte, pakol jauni esat! uzteks vaidint protingus senius.

6268. kurmis2006-01-17 20:09
As tik del Lietuvos pergyvenu:( Sedziu jos zemeje ir tik ausim karpau !!!! KA JUS DAROTE??? MENO ZMONES??? AR DEL TO AS PO TANKAIS GULIAU?

6269. kurmiui2006-01-17 20:25
matai kurmeli sausi saltis nemenkas negalejai is po tu zemiu islysti vadinasi koloboravai su perversmininkais ir zinia senas menas raudonasai labiau patinka

6270. ab_sloventas2006-01-17 20:30
šiaip studijavau vda paraleliai, tais pačiais metais kaip ir šapoka ir iš kitų kalbų girdėdavau, kad jis šūdais tepdavosi, savame ir svetimam mėšle voliodavosi, studijose ir koridoriuose pridergdavo kai būdavo girtas (jis dar beje išgėręs tik rusiškai šnekėdavo). o dabar žmogus doktorantūros mokslus kremta ir savo veikla teorinį pagrindą suteikti bando:) na, bet juk Šapoka ne Kulikas, nors ir kaip bandytų - tiesiog subtilumo ir užmojo trūksta:)

6278. nu ir kas2006-01-19 09:29
tai ir gerai, kad jis ne kulikas. mes savo originalus turime.

6283. kiskis p2006-01-19 17:17
tipo kulikas labai krutas.

6284. kurmis2006-01-19 17:32
dar baisiau yra tai, kad sapokos gynejai vartoja tokius zodzius kaip "tipo" Koks cia orginalas??? Juk pats kalba apie iskripymus, - tai palaukite??? gal jis ir prisipazista , kad yra iskrypelis? Rausiuosi dar giliau i ta brangia Lietuvos zeme, ten gilumoje, gal kiek nurimsiu!!!!!!!

6286. kurmiui2006-01-19 21:26
lysk i zeme jei pavyks tokiu salciu

6287. kurmis2006-01-19 21:38
na ir keistuoliai, -cia juk viskas perkeltine prasme! bet vis tiek , mielieji nesusalkite! Ir kai dabar pasiziuriu i ta nuoga sikyne- tai brrr...kaip salta;)

6288. skyle2006-01-20 10:16
lietuvos dailes elitas - sapoka,stanikai ir KO ........

6296. Angele2006-01-22 13:40
Nieko nebuna debiliskiau uz artista, nusprendusiu pasiskelbt teoretiku. Nes tas teoretikas ir uzkrusa visus artisto likucius. Ka Sapoka, atrodo, ne tik supranta, bet ir pasidaro su visu tikram ligoniui budingu rimtumu ir lekstumu.

6367. kestutis sapoka2006-01-28 16:20
Aciu visiems, labai nudziuginote, ypac tas (ar ta) "paraleliai" besimokes (-iusi) su manimi, kurio (-ios)zinuteje prasimusha SLAPTAS pavydas, kad jis (ji) pats(pati) taip nesugebejo elgtis... Nesikrimsk

6493. Uhu :-) 2006-02-09 22:10
Liuks Sapoka man patiko :))))))))

13525. austeja :-) 2008-04-06 17:41
ahahahahaha `vaiksciojom pajuriu rinkom gintarelius` kas jus per gintarelis pone Kestuti? Susizavejau iki Atlanto!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:04:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba