SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-13 nr. 691

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Su praėjusių metų likučiais – į naujuosius
3

Muzika 
• Jau būtuoju laiku2
• Koncertų sūkury1
• "Sulamita" – Jurijaus Smorigino jubiliejui
• Laužant britiško santūrumo stereotipus
• Parama Valstybiniam simfoniniam orkestrui
• KONCERTAI

Dailė 
• Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas17
• Neringa Černiauskaitė
Dainų dainelė ar "Kelias į žvaigždes"?
10
• Dovilė Tumpytė
Maskva Maskva
4
• Paroda iš Islandijos
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Auksė Kapočiūtė
Šventės ilgesys "Baltose pasakose"
• Menų spaustuvėje – nuotaikinga absurdo trilogija
• Šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos skaitymai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Oliveris ir aš5
• Ką tai galėtų reikšti?4
• Pirmyn į kiną
• Tauta myli savo monstrus
• "Skalvijoje" – vėl lenkų kino vakarai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Technologija, terminologija ir bejėgiškumas6
• Laima Kreivytė
Londono akis
1

Anonsai 
• Knygos meno konkursas "Vilnius 2005".
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Pirmasis

Su praėjusių metų likučiais – į naujuosius

Primiršti 2005-ųjų teatro įvykiai

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Kontrabosas"
D. Matvejevo nuotr.

Lapkritį pavydėjau maskviškiams. Pas juos vyko NET (Naujojo Europos teatro) festivalis, ir visi ilgai aptarinėjo Michaelio Thalheimerio "Emiliją Galoti" pagal Lessingo tragediją. Thalheimeris garsus Vokietijoje ir svetur kaip režisierius, kuris nepakenčia butaforijos ar rekvizito. Kad ir kokia ilga ar "detali" būtų pjesė, jis ją presuoja iki lakoniško ir kartu ypatingos dramatinės raiškos spektaklio, prikaustančio žiūrovų dėmesį savo minties kondensacija. Apie "ką" mintis? "Emilijos Galoti" (1772) spektaklyje – apie nueinančią Lessingo ("Hamburgo dramaturgijos") sceninio meno epochą, spengiančią aistrų įtampomis... Bepigu vokiečiams – šiuolaikiniam jų teatrui savi klasikos lobynai neišsemiami. Yra ką interpretuoti šiandienos mąstymo ir gyvenimo ritmais, ne šiaip priminti, o grąžinti senuosius tekstus kaip gyvus ir aktualius.

Kai ankstyvą rudenį poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas užsiminė, kad yra išvertęs Lessingo "Nataną Išmintingąjį", ilgai svarstėme, kuris iš mūsų režisierių galėtų jį statyti... O kad nė vienas lietuvių autorių mūsų scenai nėra toks svarbus kaip Shakespeare’as ir Čechovas – faktas. Prisiminus pastaruosius bent du dešimtmečius, svariausi ir, beje, reformatoriški sceniniai veikalai gimė tik šių dramaturgų dėka. Režisierių ir aktorių darbai buvo verti pastangų "kapstytis" ir didžiosiose šekspyriškose aistrose, ir nemažiau problematiškoje čechoviškoje kasdienybėje – jų spektakliai tapo savotiškais kartos ir scenos meno manifestais, puikiausiai atspindėjusiais ir gyvenamo laiko potyrius.

Šis sezonas – 2 : 0 Shakespeare’o nenaudai. Du Čechovo pastatymai – "Trys seserys" Vilniaus mažajame ir "Dėdė Vania" Jaunimo teatruose – su jaunomis abiejų trupių pajėgomis irgi turbūt neatsitiktiniai. O kad Shakespeare’ą galima interpretuoti įvairiai ir net ekstremaliai šiuolaikiškai, parodė Oskaro Koršunovo ir brolių Presniakovų tolimas klasikui perdirbinys "Vaidinant auką". Beje, kompozitoriaus Miklukho McLareno (nepainioti su Malcolmu McLarenu!) kompaktinė plokštelė "Ėåćźī" su spektaklio garso takeliu, pateikusi dar vieną Gintaro Sodeikos talentą – vokalinį, – galėtų puikiausiai konkuruoti su madingiausiais rusiško poproko hitais. Užrašyta tykiais 2005 m. vasaros šventadienių vakarais, ji nepakeičiama ir tamsiais 2006 m. žiemos darbadieniais.

Pavydžiu varšuviečiams. Varšuvos dramos teatro ("Teatr Dramatyczny") aktoriai turėjo galimybę realiai susipažinti, o žiūrovai pamatyti lenkiškai amerikietišką Henriko Ibseno "Moters iš jūros" versiją, kurią čia spalio pabaigoje pagal Susan Sontag tekstą pastatė garsusis Robertas Wilsonas. Man iš tikrųjų visai nesvarbu, kad šis scenos meistras daugeliui šiandien atrodo pasenęs, nes visi jo spektakliai tėra vieno ir to paties stiliaus kartojimas, o jis pats dirba tik paskutinėmis spektaklio gimimo akimirkomis, visą parengiamąjį (repeticijų periodo) darbą pavesdamas savo asistentams. Svarbiau tai, kad du kartus susitikdamas su lenkų aktoriais (vaidmenų skirstymo ir baigiamųjų repeticijų laiku), režisierius turėjo ne tik tikslų spektaklio sumanymą ir eigos planą, bet kaip akylas profesionalas atsirinko geriausius aktorius, o vėliau privertė juos atlikti beveik katorgišką darbą. Pamiršę visus ankstesnius ginčus ("išeinu iš kairės? – o kodėl iš kairės", "ką aš čia veikiu? – kodėl taip, o ne kitaip?" ir t.t.), čia aktoriai privalėjo Wilsono pamėgtą gryną formą paversti beveik choreografiniais kiekvieno veikėjo judesiais, gestais, o šiuos sujungti su griežtu žodžių ir kalbėjimo, muzikos bei emocinių transformacijų ritmu. O jei dar prisiminsime, kad daugumoje Wilsono spektaklių vienos scenos metu šviesos pasikeičia bent keliasdešimt kartų, tai iš tikrųjų dirba ne tik tie, kurie scenoje, bet ir visa spektaklio komanda... Kas matė bent vieną šio režisieriaus darbą ar skaitė apie jį, žino, apie ką kalbu. Tokio intensyvaus (ne vien fizinio, bet ir intelektualaus) triūso Varšuvos dramos teatro aktoriai turbūt seniai nebuvo ragavę, o apskritai lenkų teatras – nuo Kantoro ir Grotowskio laikų.

Prisimenu, kai į mūsų Nacionalinį jo praėjusios kadencijos vadovų darbo pradžios metais su pasiūlymu statyti buvo atvykęs ukrainiečių teatro ekstremalas Andrejus Žoldakas (Tobilevičius). Jo aktorių atranka, paskaičius lenkų įspūdžius, buvo panaši į Wilsono: šis atėjęs nė nepasisveikino, sėdėjo nenusirengęs, liepė aktoriams atsistoti ir stovėti, pats kažką paišė, nieko neaiškindamas net žymius, patyrusius scenos meistrus privertė kartoti kažkokius absurdiškus judesius. Po susitikimo Wilsonas teatro meno vadovui Piotrui Cieślakui pagyrė lenkų aktorius už disciplinuotumą, nes Vokietijoje būtent aktoriai jo atranką nutraukė... Na o kai Žoldakas kankino lietuvių aktorius, liepdamas jiems bėgioti ir muštis į sieną ar kalbėti greitakalbe, atrankos taip pat nė vienas nenutraukė. Nauja buvo ir pati atranka, ir galimybė išbandyti save, ir susipažinti (ar pažinti) naują žmogų. Nežinia, kaip būtų susiklostę vėlesni santykiai, bet nauja patirtis visad reikšminga. Juk neatsitiktinai lietuvių aktoriai taip noriai dalyvauja įvairiose kino atrankose arba džiaugiasi jau vien tuo, kad laisvi nuo etatinių įsipareigojimų mūsų režisieriai randa galimybę statyti vis kitame teatre. Šiuo požiūriu Vilniaus scenos neabejotinai dėkingesnės už Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio. Šios tik retsykiais gali pasidžiaugti kitų statytojų viešnage, nors jei visus šiuos teatrus įsivaizduotume kaip didžiulio megapolio kultūrinius taškus, ir centrinės, ir periferinės scenos iš tikrųjų verda savo sultyse ir joms reikalingos ne pavienės injekcijos, bet gal apskritai teatrinį gyvenimą sukrečianti vakcina. Kol ji dar turbūt tik kuriasi teatrų vadovų galvose, iniciatyvos imasi, žinoma, aktoriai.

iliustracija
Šarūnas Puidokas (Kontrabosininkas)
D. Matvejevo nuotrauka

Kaip tik tokie pastarųjų bandymai (eilinį kartą) užpildė repertuarinę Nacionalinio dramos teatro skylę. Valentinas Masalskis su aktoriumi Šarūnu Puidoku sukūrė Patricko Süskindo "Kontraboso" sceninę versiją, aktorė Neringa Bulotaitė, pakvietusi režisierę Mariją Misiūnaitę, realizavo Lee Hallo radijo pjesę "Šaukštaveidė Stainberg", tai sėkmingai, tai nelabai režisuojantis aktorius Sigitas Račkys pristatė Romualdo Granausko "Duburio" inscenizaciją (jos autorė – Ingrida Daunoravičiūtė), netrukus savo naująjį spektaklį – A. de Saint-Exupery "Mažąjį princą" – parodys aktorius Saulius Mykolaitis. Beje, "Kontrabosas", "Šaukštaveidė…" ir "Duburys", kad ir kokie skirtingi būtų, šiandien atrodo kaip NDT Mažosios salės eksperimentiniai darbai – apie tokius kalbėdamas spaudai buvo užsiminęs dabartinis teatro vadovas Adolfas Večerskis. Net šiuo konkrečiu atveju jam nereikėjo nė piršto pajudinti, kad spektakliai atsirastų. Ką jau kalbėti apie būsimą NDT repertuarą, naujoves ir kitą veiklą, kuri, palyginti su Varšuvos Dramos teatru, atrodo kaip uždaro dvarelio džiaugsmai – jokių susitikimų, paskaitų, renginių, t.y. jokios edukacinės veiklos (įdomu, kur nuves pirmas "Versmių" etapas), apie kurią didžiuodamiesi skelbia ne tik Europos konvencijos teatrai (o toks yra ir mūsiškis), bet ir apskritai teatrai kaip institucijos. Nereikia ir toli žiūrėti – edukacinės programos prigijo Operos ir baleto teatre, jas realizuoja Kauno drama, dramaturgijos festivalių pavidalu jas propaguoja Jaunimo teatras, "Kalėdiniais susitikimais" teatrinę visuomenę pabandė sujudinti Mažasis teatras. Nors iš esmės panaši veikla tapo kasdiene nepriklausomų "įmonių" – Menų spaustuvės, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro, net OKT/Vilniaus miesto teatro – duona, ją jie "dalija" dar ir į teatro produkcijos gamybą, tuo tarpu didžiosios ir varomosios teatrinio proceso mašinos (neteko girdėti, kad tokia veikla vyktų Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio teatruose) rieda uždaru sezoninių premjerų ratu.

Galbūt antrą sezono pusę ir NDT dar pateiks staigmenų, bet kol kas yra tai, kas yra – maži, kuklūs džiaugsmai, atsiribojant nuo visko, kas yra didelis teatras, didelė trupė, dideli sumanymai. Reikia prisiversti nueiti jų pažiūrėti, bet piktintis dėl kameriškumo, intymumo, net dėl neišbaigtumo tikrai būtų šventvagystė. Kalbu apie du monospektaklius – "Kontrabosą" ir "Šaukštaveidę…", kurie abu turi neginčijamų motyvų būti rodomi.

Dar prieš "Kontraboso" premjerą jo režisierius Valentinas Masalskis džiaugėsi, kad dirba kartu su Šarūnu Puidoku. Ir dėl šio aktoriaus suinteresuotumo, ir dėl jo užsispyrimo, ir norėjimo įveikti anaiptol ne tokį lengvą scenai Süskindo tekstą. Nelengvą todėl, kad išlaikyti žiūrovų dėmesį per ilgiausią monologą ir puikiausiam aktoriui sudėtinga, o išlaikyti jį ne išoriniais triukais, bet prikaustant prie pačios teksto esmės – dvigubas išbandymas ir režisieriui, ir aktoriui. Nežinia, ką Masalskis įsivaizdavo vaidinant šį tekstą, bet manau, kad Puidoko atsiradimas čia daugiau nei sėkmingas. Atrodo, kad aktorius su tokiu pasimėgavimu piešia Süskindo veikėjo – ciniško, chamiško kontrabosininko, kuris prieš koncertą sugeba į šuns dienas išdėti visą hierarchinę orkestro sistemą, tarsi buldozeriu pravažiuoti per muzikos istoriją, prisikasti iki didžiausių kompozitorių klasikų trūkumų ir pakeliui purvais apdrabstyti apskritai suknistą orkestranto gyvenimą, kurio niekad nepastebės orkestro priekyje dainuojanti gražutė solistė – "moralinį" veidą, kad greičiau ne jis, o mes tampame viso šio žmogaus nenusisekusio gyvenimo kaltininkais ir užuot klausę verčiau jį patį apšauktume tomis pačiomis nuodėmėmis. Smagiausia čia ne vien vidinis aktoriaus "įniršis", su kuriuo Puidokas sakinys po sakinio, judesys po judesio atveria savo veikėjo dviveidystę ir menkystę; smagiausia jo vaidybos laisvė, galimybė jaustis šeimininku savo kuriamo personažo, kurį galima ir niekinti, ir užjausti, iš jo tyčiotis ir jį pagerbti, iškelti ir čia pat nublokšti, tarsi būtų kalbama ne apie konkretų kontrabosininko atvejį, bet apie kosminiu greičiu skriejantį kiekvienam būdingą minčių srautą. Jos, užkabinusios kurią nors nerealizuoto troškimo stygą, netrukus sugaudžia tokiais akordais, kad galima tik džiaugtis, jog minčių instrumentas turi savo futliarą – kūną, o šis – dar ir akliną erdvę storomis sienomis – namus. Štai tokio negailestingo, ironiško ir su humoru skerspjūvio, kurį atlieka aktorius su režisieriumi per "Kontrabosą", liudininkais ir esame – pradėjęs spektaklį nuo beveik nuogo kūno, nuo pianissimo, aktorius "apaugina" savo veikėją drabužiais, sukuria jį kaip instrumentą, grojantį pačiais žemiausiais registrais, tačiau fortissimo, ir įdeda į savo futliarą, išmuštą mėlynu aksomu. Veikėjo žodžiai – tai ne šiaip žmogaus be kilmės ar profesijos, o profesionalo monologas, ir stebėtina aktoriaus meistrystė iki menkiausių smulkmenų suvaldyti ir įvaldyti muzikos profesionalo kalbą. Profesionalo, kurio kol kas niekas negirdi ir kuris štai taip vienas išsiplūdęs, kaip ir kiekvienas iš mūsų, netrukus įsilies į išoriškai padorių savo kolegų būrį ar tiesiog žmonių minią.

iliustracija
Neringa Bulotaitė (Šaukštaveidė Stainberg)
D. Matvejevo nuotrauka

Tiesa, spektaklis, kuris galėtų "peržengti" Mažosios salės erdvę, pažeidžiamas ten, kur mažiausiai norėtųsi – mėlynos Kontrabosininko buveinės su daugybe durelių ir slaptų nišų pjūvis-maketas, išradingai atliktas Renatos Valčik, šįkart dedamas į iki skausmo lietuviškam teatrui būdingą erdvę – ant nutrintos ir dulkėtos scenos dangos, kuri tik išryškina "konstrukcijos" kartoniškumą ir visai nesugeria nereikalingų girgždesių.

Stiprybės galėčiau palinkėti Neringai Bulotaitei, radusiai, inicijavusiai išties ne pačios linksmiausios Lee Hallo istorijos apie vėžiu sergančią autistę mergaitę sceninę realizaciją. Ir režisierei, ir aktorei reikėjo nemažai pastangų, kad iš tikrųjų klausyti skirtas tekstas ir suskambėtų gyvai, ir žiūrėti jį būtų įdomu. Rodyti ką nors "įdomaus" šįkart kūrėjoms nesinorėjo; abi leido skambėti gyvam žodžiui, kuris scenoje retsykiais nutraukiamas Marios Callas arijomis ir Roko Tarabildos sukurtais videovaizdais. Juose – ta pati maža mergaitė: tyli, susikaupusi, ligos paženklinta, bet angeliškai tyra ir trapi. O Bulotaitės kuriama mergaitė – jos čia ir dabar gyvenantis, apie save pasakojantis, savo ligos istoriją kuriantis mažas žmogus. Tiesa, autorius atrodo gerokai linksmesnis už spektaklio kūrėjas, jo Stainberg yra kur kas realesnė ir gyvesnė, tačiau moterys, regis, labiau susitelkė ties pačia šios istorijos baigtimi ir "sužaisti" mergaitės ligos nesiryžo. Užtat spektaklis ir nuteikia (anaiptol ne sentimentaliam) kiekvieno žodžio ir sakinio įsisąmoninimui ir net leidžia žiūrovams patiems susikurti Stainberg vaizdą. Tai, kas vyksta scenoje, gali suskambėti ir kaip savotiška neišsakytų vaiko pojūčių, išgyvenimų projekcija – monologas, kurio turbūt jokie tėvai niekada nėra girdėję ir niekada neišgirs. Juk tai akimirksniu suaugusio vaiko balsas, paženklintas netikėtai užgriuvusios patirties.

Spektakliui jautriai talkina kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, o štai scenografė Giedrė Brazytė, mano manymu, kartoja irgi seną mūsų teatro klaidą – metaforiška ir net poetiška lovos-antkapio konstrukcija, prie kurios Stainberg beveik prikaustoma nejudriomis mizanscenomis, surenka ir spektaklio temas, ir nuotaiką. Tad, matyt, kad ir ką darytų, kad ir kokių žaidimų dar susigalvotų Stainberg, žiūrovams jos likimas jau nulemtas.

Nežinau, ar spektaklis pasikeitė. Mačiau jį praėjusiais metais, premjeros dieną. Šįmet, kai "Šaukštaveidė Stainberg" pradės savo tikrą gyvenimą, jei, žinoma, teatro vadovai nesumanys išbraukti jo iš repertuaro, linkėčiau spektakliui sustiprėti, o aktorei – išlaikyti išbandymą vis naujais žiūrovais. Juk "Kontrabose" aktoriui ir režisieriui ironiškas autoriaus cinizmas yra geriausias pagalbininkas akis į akį kalbantis su tamsia žiūrovų sale, o Šaukštaveidė ją gali prakalbinti tik savo tikėjimu, tik vaikiškai viltingu stoiškumu. Tik... ar tas viltingas stoiškumas po vieno nelabai pavykusio spektaklio, sezono, valdžių persiskirstymo laukti kito, geresnio, nėra apskritai svarbiausias ir išskirtinis mūsų teatrų bruožas?

 

Skaitytojų vertinimai


6261. ak2006-01-17 12:11
Ir sugalvok tu man spektaklius, į kuriuos jų kūrėjai sudėjo, taip sakant, tiek nemigo naktų, nervų, pavadinti "metų likučiais"!

6264. orbit2006-01-17 17:50
jezaumarija, nebukim tokie jautrus! as tai manau, kad cia ne spektakliu, o autores minciu likuciai, pernai neissakyti - lyg ir apibendrinimas pries nauja starta. cia mano nuomone, nezinau, ar kritike man pritartu. o siaip idomus tekstas, man patiko.

6289. koment2006-01-20 17:15
Pastruosius du dešimtmečius reformatoriški įvykiai lietuvių teatre dėjosi kaip tik anapus Šekspyro ir Čechovo, gaila, kad jie nelaikomi svariais...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:04:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba