SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-25 nr. 620

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Sapnai ir paprastumas
7

Muzika 
• Beata Leščinska
"Midem" – šansas muzikos leidybai
• Vladas Zalatoris
Subtilios vokalinės muzikos vakaras
• Širdžių muzika Rašytojų sąjungos salėje
• Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo sukaktis
• Jaunatviškoji "Traviata"2
• Senosios muzikos mėgėjams
• Vasaros sezonai Trakų pilyje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Klijuokime etiketes!
3
• Nuotrauka
• Ona Gaidamavičiūtė
Grafikos konfigūracijos
• Lina Jakeliūnaitė
Transmigracija
3
• Asta Giniūnienė
Lietuvos globėjas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"
 Birutė Mar
"Trečiojo kūno" link
1
• Ieškome lietuviško Šekspyro!!!
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Norėjau įdėti kažką savo3
• Kas vadovaus Lietuvos lentpjūvei?1
• Skalvijos" kino centro cikle "XX a. kino klasikai" – geriausi Chen Kaige filmai
• Vilniaus dokumentinių filmų festivalis bendradarbiaus su Tarptautiniu Amsterdamo dokumentinių filmų festivaliu
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Rusijos studijų centras2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

"Trečiojo kūno" link

Įspūdžiai iš Berlyno tarptautinio teatro ir šokio festivalio "In Transit"

Birutė Mar

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gaoyan Jinzi spektaklyje "Jue pabudimas" (Kinija)

Berlynas – atviras miestas. Judantis, dundantis, besimainantis: gigantiški buvusio Rytų miesto fabrikai ir geležinkeliai, kvepalų parduotuvėmis dvelkianti puošni Unter den Linden alėja, vakarais ja vaikštinėjančios kostiumuotų inteligentų poros ir daugybė turistų, imigrantų arabų, studentų, visokio plauko menininkų (toks "choreografiškas" mašinų-traukinių-žmonių srautas…). Ir dar, dangus virš Berlyno. Daug dangaus – arba kažko, kas inspiruoja, įkvepia.

Per kelias dienas čia gali pamatyti visko: spektaklį-akciją "Underground", vykstančią didžiulėje Reichstago metro stotyje... Spektaklį-paskaitą, kai libanietis architektas scenoje spaudo kompiuterio su videoprograma mygtukus ir sinchroniškai pasakoja apie Beiruto pilietinio karo įvykius… Choreografų eksperimentus: trupę iš Argentinos, sukūrusią spektaklį vien šokėjų nugarų raumenims, ar dvi Afrikos trupes, scenoje judančias vienu metu... Skandalingųjų Sashos Waltz ir Thomo Ostermayerio (sėkmingai diktuojančių šiuolaikinio teatro ir šokio tendencijas garsiojoje Berlyno "Schaubühne") naujuosius darbus, "MoMa" – "šimtmečio" parodą iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus (prie jos išsirikiavę porą valandų laukia kantrūs berlyniečiai)... O dar – nesibaigiančius mini šou metro vagonuose ir gatvėse, bepročių ir valkatų "performansus", mėsainius kemšančių streikuojančių darbininkų eiseną…

Visuose Berlyno U-bahn vagonuose reklamuojamą Tarptautinį teatro ir šokio festivalį "In Transit" tiksliausiai apibūdintų vis labiau šiuolaikinio meno eksperimentams sava tampanti sąvoka "tarp" (tarp žanrų, tarp kultūrų, tarp meno ir realybės). "In Transit" žiūrovai – ne kostiumuoti (lankantys, pvz., klasikinius "Deutsche Oper" spektaklius), bet mėgstantys čia populiarias alternatyviąsias erdves – "Šokio fabriką", Hebbelio teatrą ir kt. "In Transit" jau treti metai vyksta viename tokių miesto traukos centrų – "Haus der Kulturen der Welt" (Pasaulio kultūrų namuose) – didžiuliame moderniame pastate su parodų erdvėmis, kavinėmis, mobiliomis black-box tipo teatro ir kino salėmis, iškilusiame griuvus Berlyno sienai.

"Norėtume, kad mūsų festivalis būtų ateities šokio ir teatro laboratorija. André Malraux rašė, kad XXI amžius bus dvasingumo amžius – dabar šokis (teatras) nejučia jau tampa kažkuo kitu, nauju: artėjimu prie TYLOS kaip kūno kalbėjimo būdo. Dabar pastebimas ėjimas į kitas – vidinio judesio – sritis, šokėjai vis dažniau savęs klausia, kodėl jie šoka. Keičiasi ir aktoriaus sąvoka – juo vis labiau tampa žiūrovas", – taip mąsto žinomas juodaodis choreografas Koffi Kōkō, vienas festivalio rengėjų. Jau trečius metus jiedu su "In Transit" direktoriumi Johannesu Odenthaliu savo festivalio meninę kryptį įvardija nevienareikšme paantrašte "Trečiasis kūnas". Pasak jų, tai ir trečiasis pasaulis (Europai dar mažai žinomas, tik dabar atrandamas Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos kultūrų pasaulis; renginys skirtas šių šalių scenos meno pristatymui), ir "trečiasis matmuo" (kiekvieno autentiško meno kūrinio paslaptis…), ir simboliškas "dvasinis kūnas". Pasak K. Kōkō, "Europoje svarbiausia rašytinė kultūra, o Rytuose kūnas – tarsi tautos biblioteka, jos atmintis. Tai maldos būdas, jausmų manifestas".

Šįmet "In Transit" pristatė 14 projektų ir koprodukcijos, kurių tiek geografinis, tiek žanrinis spektras buvo labai įvairus: tai ir japonų buto šokis (choreografo Akira Kasai monospektakliai), ir Vokietijoje žinomo lietuvių kilmės menininko Petro Armino teatro ir šokio spektaklis "Mach die augen zu und fliege oder krieg böse 5" ("Užmerk akis ir skrisk, nes gausi "piktą penketą"), videotechnologijas tyrinėjantis kanadiečių multimedijos projektas "Anima" (vad. Michelis Lemieux), Afrikos šiuolaikinio šokio panorama, žinomos choreografės iš Buenos Airių Roxanos Grinstein šokio miniatiūros (apie visus festivalyje pristatytus projektus išsamią informaciją galima rasti: www.in-transit.de).

Taigi, kūnas – atminties, žinojimo, transformacijos mediumas. Tai patvirtino daugelio kritikų ir profesionalų nuomone didžiausiu šių metų festivalio atradimu tapęs šiuolaikinio šokio spektaklis iš Pekino "Jue-Erwachen" ("Jue pabudimas", Gaoyan Jinzi ir Luo Lili šokio trupė), kurį ne vienas vadino "šedevru" ir dėkojo festivalio rengėjams "už šį stebuklą" (tai buvo J. Odenthalio sumanytas projektas, Berlyne įvyko jo pasaulinė premjera). Santūrioji vokiečių publika tol stovėdama trypė, kol šokėjos su muzikos atlikėja Liu Sola bisui ėmė improvizuoti naują šokį su baltomis žiūrovų įteiktomis rožėmis...

Tą vakarą utopiškas festivalio organizatorių tikslas, rodos, buvo pasiektas: rytietiška dvasia alsavusiame kinų spektaklyje (savo nuotaika priminusiame mūsų "Kino pavasaryje" triumfavusį Kim Ki-Duko filmą "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...") šoko būtent "trečiasis kūnas", o kvapą sulaikiusios salės tyla buvo panaši į japonų buto šokėjo klasiko Kazuo Ohno svajonę apie "šokančią sielą"...

Intriguoja jau pati spektaklio idėja – motinos ir dukters šokis. "Šis spektaklis – tai likimas. Kaip mama (kadaise garsi kinų tradicinio šokio choreografė, šokėja Luo Lili) šoko, matydavau nuo vaikystės ir jau seniai svajojau kada nors šokti kartu su ja. Bet kinų šokio tradicija turi savo grožio sąvoką, taisykles – motina niekad nepriėmė mano šiuolaikinio šokio idėjų, iki šiol jis jai bjaurus – nes tai visai kitoks, individualus grožio suvokimas", – sako duktė, žinoma kinų šiuolaikinio šokio choreografė ir šokėja Gaoyan Jinzi.

Spektaklio pradžioje motina (tradiciniu spalvingu kimono, lėliška senutės šypsena) nejudėdama klūpo scenos viduryje. Šviesos ruože link jos lyg šmėkla lėtai artėja duktė: baltais nakties drabužiais, suveltais žemę siekiančiais plaukais, skausmo perkreiptu "liūdesio madonos" žvilgsniu, minimaliais (į jokio stiliaus sąvokas netelpančio, išraiškingo individualaus šokio) rankų gestais. Artėja, nė nepažvelgdama į motiną – lyg būtų jai svetima, kita, nepriklausoma. Priartėjusi pakyla virš motinos ir plaukais uždengia jos veidą... Staiga suskambus vaikiškos kinų lopšinės motyvui, motina ima šokti tradicinį kinų šokį. Tada, lyg užliūliuota dainos, prie jos kojų it kūdikis susirango duktė... Taip šokėjos įveda žiūrovus į asociatyvią jų prisiminimų, motinos ir dukters jausmų istoriją, kuri nejučia virsta besikeičiančiais šokio epizodais: dukters gimimas (šokis su tarsi iš motinos "įsčių" per visą sceną nusidriekiančiu ilgu raudonu kaspinu); maištas prieš motiną (šokis su motinos bateliu, kurio duktė mėgina atsikratyti, bet jis tarsi gyvas spurda rankose...); motinos (staiga pasirodančios be savo sunkiasvorio rūbo, tik raudonais naktiniais marškiniais, mažais žingsneliais bėgančios šviesos labirintais, dukrai vejantis iš paskos...) mirties šokis; ir kulminacinis dukters netekties šokis – lyg elektros srove krečiamos, su šviesos ruožuose besidraikančiais, raganiškai "raudančiais" juodais plaukais... Tik pačioje spektaklio pabaigoje nurimusios dukters lūpose pirmąsyk sušvinta motinos šypsena. Laikas jas sukeičia vietomis: duktė dabar klūpo su motinos vilkėtu kimono, o motina šypsodamasi tolsta tamson, iškeliauja amžinai...

iliustracija
Scena iš spektaklio "Amerika, antroji dalis"

Spektaklio dvasia, alsavimu tapo kompozitorės ir Kinijos džiazo festivalių žvaigždės, kinų muzikos pasaulio enfant terrible Liu Sola muzika-balsas. Scenos gilumoje ji su dar dviem muzikantais "įgarsino", tiksliau – "balsu šoko" spektaklį, improvizuodama kiniškų dainų motyvais, tyloje pranykstančiais žodžiais, atodūsiais, šnabždesiais, riksmais; jos balsas sklido it gaivi žmogaus kūnu srūvanti emocijų versmė, užpildydamas visą erdvę...

"Jue-Erwachen" – spektaklis apie nuojautas. Apie laiko tėkmę ir su ja ateinančią išmintį. Apie prigimties prieštaringumus, amžiną maištą prieš motiną (juokingą maištą, mažais kumštukais daužant į grindis, lyg iš lizdo iškritusio bejėgio paukščiuko...) ir ryšį su ja. Apie laisvę ir pasirinkimą. Ištrūkimą iš įsčių ir sugrįžimą atgal. Apie amžiną motinos paslaptį, kurios neįmanoma įspėti ja netapus... Tačiau tai tik bejėgiai žodžiai, mėginantys nusakyti tai, kam nereikėjo aiškinimų – kas spektaklyje alsavo, skleidėsi daugybe prasmių ir virpesių.

Kad kūno "biblioteka" talpesnė už žodžių kalbą, patvirtino kitą rytą vykęs susitikimas su spektaklio kūrėjomis. Žavios šokėjos sava kalba kažką ilgai ir emocingai pasakojo, vertėjai bandė paskubom išversti į vokiečių, iš vokiečių – į anglų kalbą, o salėje sėdintys žiūrovai kinai juokdamiesi taisė vertimą (tikras lost in translation epizodas...)

Kitokį "trečiojo kūno" kalbos būdą surado choreografė iš Buenos Airių Roxana Grinstein, sukūrusi šokio miniatiūrą "El Escote". Penkiolikos minučių kompozicija, kur žiūrovai mato tik apšviestas keleto sėdinčių šokėjų nugaras (nematyti net nuleistų galvų), liudija, kad šokiu gali tapti menkiausias raumens virptelėjimas. Nebylaus, neramaus stuburo šokis byloja apie neįvardytas minčių, emocijų sroves, cirkuliuojančias mūsų kūnais, tekančias stuburu... Savita šokio apie žmogišką vienatvę forma.

Dar du įsimintini "In Transit" vakarai – spektakliai netradicinėse erdvėse. Kažin ar juos galima taip pavadinti, bet... kodėl spektakliu negalėtų būti minėta architekto paskaita, kurią jis skaito sinchroniškai spaudydamas kompiuterio mygtukus ir keisdamas videoekrane rodomus vaizdus? Architektas Walidas Raadas – Europoje ir JAV žinomas meninių akcijų kūrėjas, jau pristatęs savo darbus ne viename garsiame šiuolaikinio meno forume – Venecijos, Vitnio bienalėse (JAV) ir kt. Jo videospektaklis-paskaita-akcija "Mano kaklas plonesnis už plauką" (Libano karas: 1975–1991 m., bombų automobiliuose istorija) – dokumentinis pasakojimas. Autoriui skaitant tekstą, sinchroniškai keičiasi vaizdo epizodai, kuriuose – Beiruto žemėlapiai, statistiniai skaičiai apie pilietinio karo metais įvykdytus teroro aktus, žuvusiuosius ir sužeistuosius, žymių politikų (organizavusių tuos teroro aktus) fotografijos. Įdomiausias W. Raado "paskaitos" bruožas – jos metu atsirandantis teatrinis elementas, kai autorius staiga užsikerta, nustoja skaityti tekstą ar pan. Po akimirkos, nužvelgęs salę, jis vėl tęsia. Tada suvoki, jog tai – provokacija, o ypač ji akivaizdi "klausimų ir atsakymų" dalyje (kai W. Raadas, paprašęs užduoti klausimų, ima į juos atsakinėti kurdamas įvairias situacijas: "kai filmavome Beiruto gatves, staiga dingo visi automobiliai, miesto centras liko visiškai tuščias, todėl taip ir palikome – vaizduose matote tik namų sienas..."). Galbūt W. Raado "paskaitoje" buvo 95 procentai dokumentikos, tačiau tie likusieji penki bylojo apie visai naujo žanro galimybę.

"Underground" ("Metro") – kitas "dokumentinio" spektaklio eksperimentas, atliktas įspūdingoje metro stotyje priešais Reichstagą, primenantis prieš keturis dešimtmečius nuskambėjusias tada dar tik gimstančio buto šokio akcijas Tokijo stotyse. Režisierė, dailininkė ir idėjos autorė – japonė Kazuko Watanabe, sėkmingai Europoje dirbanti scenografė, šįsyk savo idėjai įgyvendinti pasirinkusi H. Murakami to paties pavadinimo romaną (pasakojantį apie religinės sektos teroro aktą Tokijo metro stotyje 1995 m.) ir tikrą metro stotį.

Žiūrovai sėdi eilėse lyg virš stoties perono ir stebi veiksmą apačioje: keliasdešimt japonų ir europiečių aktorių muzikinių klipų ir karaokės fone laiptais leidžiasi į peroną ir pradeda pasakoti H. Murakami interpretuotą Tokijo tragedijos istoriją. Tuos pasakojimus dažnai pertraukia beveik dokumentinė choreografija: praeiviai, skubantys peronu pirmyn atgal, prie stulpų savo "namus" pasistatę benamiai, po sprogimo atskubantys gaisrininkai, gydytojai... Kažkas pravažiuoja dviračiu, kažkas ant grindų išsitiesęs studijuoja turistinį žemėlapį, bučiuojasi įsimylėjėliai, skuba kostiumuoti ofisų tarnautojai (rodos, trūksta tik tikrų metro traukinių ir tikro sprogimo!). Stilizuotas veiksmas metro stoties erdvėje (lyg mirties koridoriumi ritmingai judančių figūrų geometrija, nejaukiai apšviesti bėgiai ir ekranuose besimainančios herojų "vidinių išgyvenimų" nuotrupos) kontrastuoja su čia pat atsirandančiu "teatru" (ilgai trunkančiomis literatūriško pasakojimo scenomis). Tada pagalvoji apie skirtingus "teatro dėžutės" ir didelių erdvių dėsningumus.

* * *

"...trečiasis kūnas yra neįmanomas, tai kūnas tarp pasaulių, kūnas, peržengiantis ribas...", – skaitydama K. Kōkō mintis "In Transit" katalogo įvadiniame puslapyje, prisiminiau A. Artaud ritualinį "žiaurumo teatrą", P. Brooko "tuščios erdvės", J. Grotowskio "skurdžiojo teatro", buto pradininko T. Hijikatos "mirusio kūno šokio" manifestus... Kiekvienas praktikas supranta, jog tai utopija. Tačiau žino, jog ji ir yra spiritus movens, dar nežinoma erdvė. "In Transit" idėjos ir įspūdžiai inspiruoja jos ieškoti.

2004 birželis

Berlynas – Vilnius

 

Skaitytojų vertinimai


4739. AB2005-03-31 16:34
A

1
2

B

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:03:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba