SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-18 nr. 564

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ieva Pleikienė
Dailininką primena knygos
1

Muzika 
• Jaunieji pianistai skambina Bachą4
• Laura Vildžiūnienė
Gavėnios monodijų impresijos
1
 Viskam atvira1
• Auga nauja baleto artistų karta
• Stygininkų laurai Paryžiuje5
• Jubiliejinis lietuvių muzikos festivalis Kaune
• Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro šventė
• Filharmonijos orkestrai gastroliuoja užsienyje
• "Sugrįžimų" atidaryme - duetas iš Vokietijos
• KONCERTAI

Dailė 
• Renata Ščerbavičiūtė
Mindaugo Navako estetika: kultūra vs natūra
3
• Monika Krikštopaitytė
Apie neregimus, bet įtakingus
• PARODOS2

Literatūra 
• Mirtis yra rašytojo pakaitalas4
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Tobulybės siekimas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Geriausia, ką sukūrė kaimynai
• Alisa mangos šalyje9
• Živilė Pipinytė
25-a valanda Niujorke
2
• Svajonės nemiršta3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• E.dėžutė3

Muzika

Viskam atvira

Pokalbis su "Naujojo Baltijos šokio 2003" viešnia Olga Pona

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Žvelgiantis į amžinybę"

Šiemet festivalyje "Naujasis Baltijos šokis" (gegužės 5- 11 d.) išvysime Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro choreografės Olgos Ponos premjerinį kūrinį "Žvelgiantis į amžinybę". O. Pona - Vladimiro Pono trupės pedagogė, choreografė ir šokėja. Beveik visi jos sukurti darbai yra sulaukę nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. Choreografė neseka nė viena Vakarų šiuolaikine šokio tradicija. Ji neieško formų grynumo, bet surenka į visumą visa, ko reikia gyvenimo istorijai papasakoti. Jos darbai atspindi sudėtingą pokomunistinės Rusijos tikrovę. Rusijoje šiuolaikinis šokis gimė ne iš avangardo tradicijos. Tai - tiesiog naujos kartos poreikis kurti šokį, atspindintį laikmetį. O. Pona sutiko pasidalyti mintimis apie save ir savo kūrybą specialiai Lietuvos skaitytojams.

Kaip ir kodėl Jūs atsidūrėte šiuolaikinio šokio pasaulyje?

Į šiuolaikinį šokį atėjau vėlai, pradėjau šokti 21 metų, įstojusi į Čeliabinsko kultūros institutą. Ten gavau tradicinį išsilavinimą. Prieš tai baigiau politechnikumą, įgijau traktorininkės-mechanizatorės profesiją. Neturėjau jokio supratimo apie baletą, šokį, nes gyvenau kaime. Nors į šokį atėjau vėlai, nemanau, kad tai blogai. Kadangi šokio meno nesimokiau, nesu ir niekuo ribojama, varžoma, nejaučiu jokių įtakų ir esu pakankamai viskam atvira. Studijų metais labai mėgau folklorą. Mėgstu jį ir dabar. Manau, kad ir dabar mane veikia liaudies šokis, pavyzdžiui, renkantis muziką spektakliams. Nekopijuoju liaudies šokių, bet jie yra pasąmonėje ir, žinoma, veikia.

Kas "maitina" Jūsų kūrybą?

Šokio pastatymai, kuriuos kuriu su Čeliabinsko šokio trupe, neturi literatūrinio pagrindo, libreto. Pastatymai kyla iš mano pačios fantazijos, iš pamatyto, patirto gyvenimo. Trumpai tariant, mano kūryba - mano pačios apmąstymai apie gyvenimą. Paskutiniai du mano darbai - "Veidai" ir "Laukimas" - paprastai rodomi kartu. Čia vaizduojamas Rusijos kaimas, užkampis, kalbama apie Rusijos atokiuose kaimuose gyvenančių žmonių mąstymą, charakterius ir jausmus. Kadangi pati esu iš provincijos, ši tema man artima, be to, manau, ji šiandien aktuali.

Kodėl kuriate?

Man mano pastatymai - saviraiška, savirealizacija. Nežinau, ką globaliąja prasme gyvenime reiškia laimė. Mano laimės supratimas - saviraiška per kažką: darbą, amžinąjį gyvenimą, šeimą. Kiekvienas turi savo vertybes. Randu tame pasitenkinimą. Tai, ką darau, yra gyvenimo būdas.

Kas Jus atvedė į šokio pasaulį?

Kai mokiausi politechnikume, atėjau į saviveiklinį šokio kolektyvą. Būdama pirmame kurse, pirmą kartą nuėjau į Čeliabinsko operos ir baleto teatrą ir pirmą sykį pamačiau baleto meną. Kaip negalime paaiškinti, kodėl esame įsimylėję žmogų, reiškinį, aplinką, daiktą, taip negaliu paaiškinti šokio meno pasirinkimo. Tai tiesiog įvyksta. Tiesiog matai ir supranti, kad šito trokšti, šitą mėgsti, ir sunku paaiškinti, kodėl.

Ar kurdama orientuojatės į Rusijos ar į Vakarų Europos žiūrovą? Ar statydama skirtingiems žiūrovams kalbate skirtinga kalba?

Taip, žiūrovai visuomet skirtingi. Priklauso nuo to, kur, kokiomis sąlygomis jie gyvena, nuo jų išsilavinimo, išsiauklėjimo, daugelio kitų dalykų. Kuriu konkretiems žiūrovams. Juos pavadinčiau intelektualais. Tai tie, kurie nori ir sugeba suprasti, yra pasiruošę priimti šią meno rūšį. Savo spektakliuose pirmiausia noriu matyti atvirą žiūrovą, po to - intelektualų. Kita vertus, manau, kad mūsų spektakliai suprantami visokiai publikai.

Vakarų žiūrovams galima būtų kurti kažkokia kitokia kalba, bet šokis - universalus. Ir jeigu spektaklis skiriasi nuo to, ką jie įpratę matyti savo kultūrinėje terpėje, jis turi būti dvigubai įdomesnis dėl nacionalinio kolorito. Jeigu būsime tokie, kaip jie, nebūsime jiems įdomūs, o jeigu mūsų kūryba ne visiems patinka, tai jau kas kita.

Jūs dirbote ne tik su savo trupe, bet ir su tarptautinėmis trupėmis Vokietijoje, Olandijoje. Ką iš to gavote jūs ir ką - šokėjai?

Šokėjai buvo iš Korėjos, Portugalijos, Vokietijos ir Rusijos. Jie įpratę ir norėjo dirbti. Jeigu atlikėjai atsiduoda šokiui, man tai - didžiulis pasitenkinimas. Tuomet įmanoma surasti bendrą kalbą net laisvai nekalbant angliškai. Pagrindinė mano išvada - nereikia bijoti, reikia dirbti.

Ko tikitės iš Vilniaus festivalio?

Gyvename Rusijos provincijoje, iki kurios neatvažiuoja nė viena nei Rusijos, nei Vakarų, nei Lietuvos trupė. Menininkai, žinoma, gali dirbti ir uždaroje erdvėje, bet svarbu matyti ir kas vyksta aplink mus, stebėti kitų choreografų darbus, įvairius šiuolaikinio šokio pastatymus. Tai praplečia akiratį, praturtina. Dėl to organizuojami festivaliai, ir džiaugiamės, kai esame į kai kuriuos iš jų pakviečiami. Patys laimingiausi gyvenimo momentai - tai susitikimai su žmonėmis, asmenybėmis, o tai įvyksta būtent tokiuose festivaliuose.

Gyvenate toli nuo Europos geografine prasme, tačiau daugelį stebina Jūsų trupės šokėjų ir šokio spektaklių aukšta kokybė. Kaip to pasiekėte, iš ko mokėtės?

Šiuolaikinio šokio žinių gavau iš į Rusiją atvykstančių užsienio pedagogų, choreografų. Jų seminarai trukdavo savaitę - dešimt dienų. Per tokį trumpą laiką neįmanoma išmokti kažkokios naujos šokio technikos. Galima tik susidaryti įspūdį apie dominančio choreografo, pedagogo asmenybę, pastatymų stilių. Daugiausia esu priversta kurti savarankiškai. Norėčiau turėti šios srities išsilavinimą, bet mano amžius jau nebeleidžia kur nors Europoje mokytis, net dalyvauti ilgalaikiuose šokio kursuose, kur yra ribojamas amžius. Taigi mano žinios - tik nuotrupos, įspūdžiai, kuriuos permąstau ir po to ką nors kuriu.

Ar dalijatės patirtimi su kitomis Rusijos šiuolaikinio šokio trupėmis?

Gana dažnai į Čeliabinską gastrolių atvyksta mūsų regiono trupės (Panfilovo trupė, "Provincialnyje tancy"). Mes vieni kitus pažįstame, taip vyksta kūrybinis pasikeitimas. Be to, dalyvaujame tuose pačiuose festivaliuose, žinome vieni kitų kūrybą. Vienos ar kitos trupės technika nėra svarbiausia. Svarbiausia - kokio intelektualinio lygio žmogus dirba ir ką jis tau duoda.

Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė

 

Skaitytojų vertinimai


1637. heroje2003-04-23 20:01
Grazus O. Ponos poziuris - ziurovas turi buti atviras.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:03:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba