SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-18 nr. 564

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ieva Pleikienė
Dailininką primena knygos
1

Muzika 
• Jaunieji pianistai skambina Bachą4
• Laura Vildžiūnienė
Gavėnios monodijų impresijos
1
• Viskam atvira1
• Auga nauja baleto artistų karta
• Stygininkų laurai Paryžiuje5
• Jubiliejinis lietuvių muzikos festivalis Kaune
• Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro šventė
• Filharmonijos orkestrai gastroliuoja užsienyje
• "Sugrįžimų" atidaryme - duetas iš Vokietijos
• KONCERTAI

Dailė 
• Renata Ščerbavičiūtė
Mindaugo Navako estetika: kultūra vs natūra
3
• Monika Krikštopaitytė
Apie neregimus, bet įtakingus
• PARODOS2

Literatūra 
• Mirtis yra rašytojo pakaitalas4
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Tobulybės siekimas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Geriausia, ką sukūrė kaimynai
• Alisa mangos šalyje9
• Živilė Pipinytė
25-a valanda Niujorke
2
 Svajonės nemiršta3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• E.dėžutė3

Kinas

Svajonės nemiršta

rodo TV

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Airis"

Rodo TV

"Tai būtų siaubinga: gyventi ir nerašyti kokio nors romano", - sakė viename interviu Iris Murdoch. Kelios šios filosofės ir rašytojos knygos išverstos ir į lietuvių kalbą, tačiau nesakyčiau, kad pas mus ji tokia populiari kaip, tarkim, Rusijoje ar Lenkijoje. Gimusi 1919 m. Dubline, ji augo Londone, Oksforde studijavo klasikinę filologiją. Murdoch pasidavė daugelio 4-ojo dešimtmečio britų intelektualų madai ir įstojo į komunistų partiją. Vėliau nusivylusi iš jos išstojo, tačiau dar ilgai buvo susijusi su kairiaisiais. Baigusi studijas, 1942 m. ji nuėjo tėvo pėdomis ir pradėjo valdininkės karjerą, tačiau po dvejų metų, norėdama dalyvauti kare, įsidarbino UNRRA ir padėjo pabėgėliams Belgijoje bei Austrijoje. Briuselyje praleistas laikas buvo itin svarbus, nes čia ji pirmąkart susidūrė su egzistencializmu (1945 m. asmeniškai susipažino su Sartre`u). Po karo Murdoch nusprendė studijuoti filosofiją. 1947-1948 m. praleido Kembridže. Didžiausią įtaką jai darė Wittgensteinas ("Buvau paveikta jo filosofijos, gyvenau gaubiama jo kūrinių auros"), nors formaliai Murdoch nebuvo jo mokinė. 1948 m. ji grįžo į Oksfordą ir penkiolika metų dėstė filosofiją "St. Anne`s College". Finansinė romanų sėkmė jai leido atsisakyti darbo koledže, tačiau ji niekad nenutraukė kontaktų su akademiniu pasauliu - skaitė paskaitas įvairiuose universitetuose, dalyvavo britų intelektualiniame gyvenime.

Rašyti Murdoch pradėjo labai anksti. Dar prieš savo debiutą 1954 m. ji parašė penkis romanus. Po debiuto romanai pasirodydavo reguliariai. Sakome, kad Murdoch nesukūrė vieno didelio svarbiausiojo kūrinio, kad jos romanuose daug kas kartojasi. Tačiau aš juos ir mėgstu dėl tų pasikartojimų, dėl beletristikai pritaikytų filosofinių kolizijų.

1956 m. Murdoch ištekėjo už rašytojo ir kritiko Johno Bayley`o. Nepamenu, prieš kiek metų perskaičiau žinutę, kad Murdoch serga Alzheimerio liga. Kaip tik tada skaičiau jos filosofinį veikalą "The Sovereignty of Good" ir buvau įsitikinęs, kad ši liga labiau puola tuos, kurie neturi jokio intelektualinio gyvenimo arba labai menką. (Taip rašė spauda tik pradėjus nagrinėti šios ligos fenomeną.) Murdoch mirė 1999 m. Netrukus pasirodė jos vyro knyga, kuri tapo 2002 m. ekranuose pasirodžiusio Richardo Eyre filmo "Airis" (LNK, 24 d. 22.35) pagrindu. Filmas nelygus, tačiau jį pasižiūrėjus norisi grįžti prie knygų, o tai jau ne taip ir blogai.

Filmas prasideda pirmaisiais ligos simptomais, kai kalbėdama televizijoje herojė staiga užmiršta, ką norėjo pasakyti. Tačiau vėliau pasakojimas nuolat skyla į du laikus - Murdoch jaunystę, jos meilės nuotykius su vyrais ir moterimis, ir dabartį - vis progresuojančią ligą ir pasiaukojamą vyro meilę. Laikų kaitos monotonija smarkiai pakenkė filmui, tačiau jį gelbsti nuostabi vaidyba: jaunutę rašytoją vaidina Kate Winslet, brandaus amžiaus - Judi Dench, jos vyrą - Jimas Broadbentas ir Hugh Bonneville`is.

LTV (22 d. 22 val.) parodys paskutinę vadinamosios religinės Ingmaro Bergmano trilogijos dalį - 1962 m. sukurtą filmą "Tylėjimas". Tai dar viena Dievo nebuvimo žmogaus gyvenime metafora. Bergmanas sako, kad "Tylėjimas" yra apie "Dievo tylėjimą, negatyvą". Dievas nekalba tiems, kurie nuo jo nusigręžė, nenori jo klausytis.

Dvi seserys - Ester ir Alma - bei pastarosios sūnus keliauja po keistą šalį, kuri vadinasi Timoka. Jos turi nutraukti kelionę, nes pablogėja Ester sveikata. Moterys nesupranta šalies gyventojų kalbos, bet mano galinčios susikalbėti gestais. Seserys pačios neranda bendros kalbos po to, kai prieš daugelį metų mirė tėvas (Dievas?). Ester (Ingrid Thulin) yra intelektualesnė, o Ana (Gunnel Lindblom) jausmingesnė, tačiau nė viena iš jų nėra pilnakraujė žmogiška būtybė. Kiekviena gyvena nuosavame pragare. Tačiau vis dėlto jos viena kitai reikalingos. Rogeris Manvellas tai komentuoja taip: "Bendras pragaras yra geriau, nei vienatvės pragaras. Paskutinioji tamsa bus vienatvė."

Galiausiai Ana nusprendžia palikti Ester, o tai reiškia, kad šioji mirs tarp svetimų žmonių. Atsisveikindama Ester duoda Anos sūnui popieriaus gabalėlį, kuriame ji užrašė du žodžius Timokos kalba. Traukinyje, grįždamas į tėvo namus, berniukas sužino, kad tie žodžiai reiškia "širdis" ir "ranka". Širdis, kuri gali mylėti, ir ranka, kurią galima ištiesti kitiems, - du dalykai, apie kuriuos berniukas nežinojo stebėdamas savo motinos ir tetos gyvenimą.

Ateinančią savaitę verta pasižiūrėti ir dvi meilės istorijas. Viena - 1992 m. Louis Malle`io sukurta "Pavojingoji" (LTV, 20 d. 21 val.) - tai vadinamosios beprotiškos meilės (amour fou) istorija. Veiksmas nukelia į Londoną, kur respektabilus torių ministras įsimyli paslaptingą prancūzę (Juliette Binoche). Tai lemtinga aistra, kuri naikina viską. Aistros klinika, regis, ir įdomiausia režisieriui, kuriančiam ekrane keisto nerimo prisodrintą atmosferą. Ją pabrėžia ir puiki Zbigniewo Preisnerio muzika.

Ulu Grosbardo "Kai įsimyli" (TV4, 24 d. 14.45) herojai taip pat patiria tą beprotišką jausmą, tik jie labiau suvaržyti buities, pareigos savo šeimoms ir kitokių aplinkybių. Tačiau ir jie negali vienas be kito. Filmas sukurtas 1984 m., tad tai ir proga pamatyti jaunus ir ne tokius olimpietiškai meistriškus Meryl Streep, Robertą De Niro ir Harvey Keitelį.

Labai mėgstu vieną kuklų skandalingojo Johno Waterso filmą, kuris Lietuvos ekranuose 1998 m. praėjo visiškai nepastebėtas. Tai "Fotografas Pekeris" (LNK, 20 d. 12.35). Baltimorėje gyvenantis vaikinukas Pekeris (Edward Furlong) nuolat fotografuoja. Jis fotografuoja tai, kas jį supa - apšnerkštas gatves, apsmurgusius artimuosius, pabaisišką savo draugę (Christine Ricci) ir pažįstamus. Vieną dieną jo darbais susidomi Niujorko galeristė, ir Pekeris tampa įžymybe. Jis gali fotografuoti visur, bet...

Watersas ir šiame filme pasišaipo iš amerikietiškų svajonių, tačiau daro tai labai subtiliai (kas jam visiškai nebūdinga). Kartu tai ir labai subtilus filmas apie tai, kas yra menas, kas yra fotografija, kas yra gyvenimas. Pasižiūrėkite, filmas tikrai nesugadins švenčių, net atvirkščiai.

Apie jaunus žmones, peržengiančius suaugusiųjų gyvenimo slenkstį, kalba ir Sergejaus Ursuliako debiutinis 1993 m. filmas "Rusų regtaimas" (TV4, 24 d. 20.15), savo laiku pelnęs daugybę prizų. Filmas nukelia į patį sovietų stagnacijos piką - 1974-uosius, kai visaip linksniuoti disidentai, kai iš Sovietų Sąjungos ištremtas Aleksandras Solženicynas. Filmo herojus - jaunas vaikinukas iš gilios provincijos, norintis išvažiuoti gyventi į JAV. Jis - joks disidentas, tai tiesiog didžiausia jo gyvenimo svajonė. Aišku, kad tokia svajone netrunka susidomėti KGB... Dabar pas mus tokiomis svajonėmis labiausiai domisi demografai ir politikai. Svajonės nemiršta, sakau aš ir jaučiuosi baisus cinikas. Bet gal tai ne taip ir blogai, kad jos nemiršta?

Jūsų - Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


1623. Šarūnas Zombis2003-04-20 00:08
Gerai, kad LTV ryžosi rodyti Bergmano filmų ciklą. Nes, pasibaigus karui Irake vėl ilgokai nebus ką žiūrėti per tv. Apimtam artėjančio pavasario depresijos galima ir kulką paleisti sau į galvą. Dėl gausybės kulkų manęs jau ir taip nepraleidžia pro metalo detektorius. Tiems muitininkams vis vaidenasi brangiųjų metalų kontrabandos Zombio šiknoj. Antradienį žiūrėjau Komuniją. Mano grubus šio filmo įvertinimas bus toks - po jo galima daugiau nieko nežiūrėti. Daug ką lemia gera aktorių, ypač Makso ir Gunaro vaidyba. Bet ar nebus Bjornstrando gyvenimo vaidmuo Septintajame antspaude.

1625. ĘĘĘ2003-04-20 01:14
"Ją pabrėžia ir puiki Zbigniewo Preisnerio muzika." Nieko šlykštesnio ir būti negali, bet argi tas Ūbis ką nors raukia.

1636. to EEE2003-04-23 17:20
nezinau, negirdejau, nemaciau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:03:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba