SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-28 nr. 795

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nebe apie teatrą12
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pamąstymai apie „Pasiją“
47
• Laukiami sugrįžtant3
• Tūkstantis knygų ir viena naktis
• Operos „Undinė“ premjera
• Kasparo Uinsko debiutas Berlyno filharmonijoje 12
• KONCERTAI

Dailė 
• Tekstilės atostogos 1
 Raminta Bumbulytė
Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija
7
• „Menininkų portretai“
• „Vartai“ Niujorke
• PARODOS

Fotografija 
• Povilas Vaitkevičius
Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo
1

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Teatras 
• Tarptautinės komandos spektaklis įvertintas Lenkijoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nebijantiems velnio tuzino
• Apie pragmatizmą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kijeve atradau tikrą seserį
54

Anonsai 
• Naujų chorinių dainų kūrybos konkurso nuostatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija

Po videomeno bienalės „Contour 2007“

Raminta Bumbulytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Cao Guimarćes. Kadras iš videofilmo „Besvoris“. 2006 m.

Vienas reikšmingiausių XX a. literatūros kritikų, teoretikų Rolandas Barthes’as savo esė „Autoriaus mirtis“ (publikuota 1977) pareiškė, kad autorius yra jau egzistuojančių darbų ir idėjų sintetintojas. Jo teigimu, bendrosios idėjos tiesiog tvyro epochos ore, tad kiekvienas sąmoningas kūrėjas jas natūraliai jaučia, jomis „kvėpuoja“. Barthes’as turėjo omenyje konkrečią kultūrą, tačiau nuo 1977-ųjų globalizacijos apimtys gerokai išplito ir sąlygiškai šią mintį galime taikyti platesniame kontekste. Pabandysiu sulyginti dviejų bendraamžių autorių, pasirinkusių tą patį siužetą, darbus ir padaryti savas išvadas apie „bendrų idėjų“ egzistavimą.

ŠMC videomeno bienalėje „Contour 2007“ rodytas iš Brazilijos kilusio menininko Cao Guimarćeso (g. 1965) videodarbas „Besvoris“ („Sin Peso“), sukurtas 2006. Kitas darbas – kiek ankstesnis lietuvių menininkės Eglės Rakauskaitės (g. 1967) videodarbas „Gariūnai“ (2002). Abu kūriniai fiksuoja turgaus kasdienybę, kūrėjai panašaus amžiaus, panašūs darbų sukūrimo metai ir kūrinių trukmė („Besvoris“ trunka 7 min., „Gariūnai“ – 9 min.). Tačiau yra esminių skirtumų: jis kilęs iš Lotynų Amerikos, ji – iš Europos (jis iš pietų, ji – iš šiaurės), jis yra vyras, ji – moteris. Palyginimui pasirinkau tuos elementus, kurie aptinkami abiejuose darbuose. Verta pasakyti, kad autoriai kartais pasirenka panašius sprendimus, kartais priešingus, o kartais nutolsta į visiškai skirtingas puses.

Pradėsiu nuo to, kad abu menininkai kuria savotiškus turgaus peizažus, tik ji tai daro tradiciniu būdu, o jis – moderniai. Rakauskaitė renkasi perspektyvinius vaizdus, tiesa, su nedidelėmis išimtimis. Daugumoje autorės kadrų matomas didelis turgavietės plotas, horizonto linija, žiūros taškas yra akių lygyje arba filmuojama iš viršaus. Guimarćesas fiksuoja daug intymesnį vaizdą – kadruose horizonto nematyti, žiūrima iš varlės taško. Peizažo įspūdis susidaro stebint audinio plevenimą ore – sukrentančios raukšlės kelioms sekundėms suformuoja geometrizuoto gamtovaizdžio įspūdį. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie tentų išdėstymą keliais aukštais. Jai svarbi konkreti informacija, jam pakanka užuominų.

Vilniaus ir Mechiko turgūs skiriasi savo nuotaika. „Gariūnų“ koloritas gana pilkas: vestuvinės suknelės ne itin baltos, marškinių (kuriuos renkasi vyras) atspalviai artimi pilkšvai, pilkas grindinys, pilki kioskai, pilko atspalvio šiukšlės, pilkšva aušra, diena, saulėlydis. Rakauskaitė pateikia slogų, atstumiantį vaizdą. Tuo tarpu Guimarćeso turgus yra spalvingas ir nuotaikingas. Prekystalių tentai yra skaidrūs, pro juos galima stebėti dangumi plaukiančius debesis. Be to, pro audinį skverbdamasi saulė „nudažo“ gaubiamą plotą atitinkamu atspalviu. Ji kalba apie nykumą, jis – apie gyvybę.

Menininkai manipuliuoja negalimais turgaus garsais. Realybėje Mechiko turguje visi pardavėjai šaukia vienas per kitą, garsiakalbyje nuolat skamba reklaminiai-agitaciniai-propagandiniai skelbimai apie ypatingas prekes, kiekvienas muzikos pardavėjas visu garsu leidžia turimas plokšteles ir t.t. Žodžiu, girdimas tik triukšmas, nuo kurio greitai įsiskausta ausys. Lietuvoje pardavėjai gerokai santūresni. Žinoma, garsų, šurmulio yra, tačiau jis nepalyginti tylesnis. Rakauskaitės darbe galima girdėti nebent necenzūrinės kalbos nuotrupas, nes visa kita užgožia pulsuojantis garso takelis. Filmo „Besvoris“ garsas gerokai „išvalytas“: periodiškai pasikartoja pardavėjų pasiūlymai, nuskamba moters juokas, tačiau dar daugiau yra tylos. Tokiu būdu ji išryškina monotonišką gyvenimo ritmą, jis kuria įtampą.

Abiejuose meno kūriniuose fizinis judesys pasitelkiamas asmeniniam santykiui su objektu perteikti. „Gariūnuose“ juda žmonės: iš pradžių jų nesimato, po truputį jų ima rastis, daugėti, galiausiai mažėti, kol visai išnyksta. Pirkėjai nuolat vaikšto, apžiūrinėja, pardavėjai dirba arba atlieka kitus veiksmus (pvz., žaidžia šachmatais). Žiūrovas šiuo atveju tampa pasyviu stebėtoju – yra tam tikru atstumu nuo veiksmo. Guimarćeso filme judesiui perteikti pasitelkiamos vėjo plaikstomos tento detalės ir judanti kamera. Vaizdo ir žiūrovo santykis jau kitoks – čia stebėtojas pasijunta veiksmo dalimi. Tad galima teigti, kad ji laikosi distancijos, o jis siekia artumo su turgaus gyvenimu.

iliustracija
Eglė Rakauskaitė. Kadrai iš videofilmo „Gariūnai“. 2002 m.

Su judesiu artimai susijęs ir laikas. Rakauskaitė dokumentuoja vieną dieną turgavietėje, t.y. nuo ankstyvo ryto iki popietės. Būtent tuo metu Gariūnuose vyksta prekyba, o drauge ir gyvenimas. Guimarćeso darbe laikas nėra apibrėžtas. Nesunku nustatyti, kad filmuota dieną, tačiau tai nėra konkretus paros metas. Ji perša mintį apie laiko cikliškumą, jis dieną paverčia amžinybe.

Turgus ir jo rajonai niekad ir niekur nepasižymėjo saugumu. Mechiko turgus – tai ne tik plati aikštė, kurioje išdėstyti prekystaliai, bet ir skersgatvių tinklas, nuomojami kambariai poilsiui, kavinės ir kitos būtinos įstaigos. Be abejonės, gatvelėse dirba prostitutės, vykdomi nelegalūs sandoriai, smurtaujama.

Vilniaus turgus ne tokios apimties, tačiau ir čia netrūksta smulkių kišenvagių, sukčių. Saugumo problema tapo aktuali abiem menininkams – Guimarćesas sąmoningai ir tikslingai grėsmę pasirinko savo darbo tema, o Rakauskaitė filmavimo metu negalėjo įgyvendinti visų savo sumanymų dėl priverstinės „apsaugos“. Filme „Besvoris“ virvėmis įtemptus audinio gabalus autorius suvokia kaip gyvybės trapumo alegoriją. Įspūdį sustiprina tai, kad kai kurie gabalai vietomis jau lopyti ar persiūti, o įtemptas audinys savaime nėra patvari konstrukcija. Rakauskaitė, lydima turgaus vedėjo, buvo „apsaugota“ ne tik nuo bloga linkinčių žmonių, bet ir nuo savo kūrybinių idėjų. Taigi jis personifikavo trapumą, ji pateikė „saugų“ vaizdą.

Naudojama plastika neatitinka stereotipinių lyties pasirinkimų. „Besvoris“ – itin poetiškas ir mistiškas. Medžiagų lengvumas man asocijuojasi su Rytų pasakomis, šeicho rūmais, plonu šilko audiniu – vaizduotėje susipina daug nepažintų kraštų su sava egzotika (ypač iškalbinga yra kaukolinė Madona, uždengta lengvučiais audiniais), legendomis. Tiesa, užsisvajoti neleidžia filmo pabaigoje pasirodančios detalės, tai – užrašai „WC“ su rodyklėmis reikiamomis kryptimis. Darbas „Gariūnai“ visiškai priešingas – jis gana realistiškas, savo griežtumu, pilkumu primenantis tarybinius laikus. Tačiau darbas nėra toks tiesmukas – autorė pateikia mažiausiai porą tapybiškų kadrų, t.y. ryto ir vakaro žaros. Vadinasi, apskritai jis renkasi subtilų, plastišką vaizdą, ji – sausą ir racionalų.

Apibendrinant galima teigti, kad Eglė Rakauskaitė savo videodarbe „Gariūnai“ rodo tai, kas būdinga lietuvių turgui: slogus, monotoniškas gyvenimo ritmas popietei keičiant rytą, žiemai rudenį ir kasdien sukantis užburtame rate. Tiek vaizdas, tiek raiškos priemonės gana sausos ir tradicinės. Savo poziciją autorė išsako atsitraukdama per atstumą ir stengdamasi nepiršti asmeninės nuomonės (nors režisūros vis dėlto būta). Šiuo atveju menininkei svarbu perteikti mintį ir nuotaiką.

Tuo tarpu brazilas Cao Guimarćesas po spalvingais poetiniais peizažais slepia Mechiko turgaus vaizdą. Kiekvienas žiūrovas pasijunta atsidūręs grėsmingai arti įvykių, tačiau nieko negali matyti. Belieka klausytis balsų, kurie veikia kiek hipnotizuojamai, nors savaime suprantama, kad turguje ne vieta miegoti ir žioplinėti. Šiame mieste laikas nebetenka prasmės, o žmonių susvetimėjimas veda į neišvengiamą pražūtį.

Grįžtant prie Barthes’o teorijos, reiktų pasakyti, kad per daug supaprastinau jo mintį: nors abu menininkai vienodai „kvėpavo“ mintimi reaguoti į periferinę kultūros sritį (turgaus reiškinį), bendro siužeto nepakanka kalbant apie „bendrąsias idėjas“. Šias iliustruoti galėtų globaliai kur kas labiau išplitę reiškiniai, tarkim, nusikalstamumas, rasizmas, etc. Tad galime lengviau atsikvėpti įsitikinę, kad globalizacijos procesai dar „neprarijo“ tautinių ir kultūrinių savitumų, kuriuos reprezentuoja du skirtingi darbai.

 

Skaitytojų vertinimai


13383. miska2008-03-31 09:52
po simta pypkiu,ar tai meno kritiko straipsnis?kazkoks nupasakojantis,atpasakojantis rasinelis vidurines mokyklos lygio.

13391. miskai2008-03-31 11:40
Meno kritika raso apie reiskinius vadinamus menu. Kai rasoma apie nezinia kokius reiskinius, tai nereikia ieskoti kazkokios “meno kritikos“. Tiesiog elementarus turgaus reiskiniai. Eikite tiesiai i Gariunus ir numaldykite savo dvasini alki originalo pagalba.

13396. miska2008-03-31 13:01
"...kai rasoma apie nezinia kokius reiskinius.." tai,kad reiskinys zinomas.todel ir straipsnis turi butu atitinkantis kulturos savaitrascio lygi,o ne mokyklos sienlaikrascio.

13422. miskai2008-03-31 16:42
Rekomenduoju skaityti “Verslo zinias“ jei norite aukstesnio lygio.

13428. aqva2008-03-31 17:10
Miska , manyciau gera analize, o kad ja atlikti reikia argumentu. Aprasymai kaip juos pavadinote yra duomenys butini lyginimui. Mano skoniui tai yra daug geriau nei impresionistines fantazijos, nes ne visi turi saika ir kalbos jausma. As nebent gal isvadu pasigedau ir izanga kiek pritempta. O destymas kaip tik pasirode prasmingas. Miska ar jums internetine zona yra issiliejimo vieta? na ir as kartais taip elgiuosi, bet gal galetumete kazkur kitur issilieti, kur zmones maziau ideda saves. Delfi pvz ar panasiai , kur daug verstiniu tekstu ir autoriai nepergyvens , net nesuzinos

13474. miska2008-04-01 14:23
isvados ir yra idomiausia,o ne aprasymas kaip kas atrode.

13505. kriste :-( 2008-04-03 15:39
na nieko nesupratau, ka norejo pasakyti autore. Pasitinkta protinga ideja,kuria perteikti reiktu sudetingesniu ir ne tokiu banaliu pavyzdziu. Gerai, raminta, kad skaitai protingus autorius, bet juos protingai pakomentuoti irgi reikia moketi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:03:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba