SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-28 nr. 795

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nebe apie teatrą12
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pamąstymai apie „Pasiją“
47
• Laukiami sugrįžtant3
• Tūkstantis knygų ir viena naktis
• Operos „Undinė“ premjera
• Kasparo Uinsko debiutas Berlyno filharmonijoje 12
• KONCERTAI

Dailė 
• Tekstilės atostogos 1
• Raminta Bumbulytė
Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija
7
• „Menininkų portretai“
• „Vartai“ Niujorke
• PARODOS

Fotografija 
• Povilas Vaitkevičius
Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo
1

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
 Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Teatras 
• Tarptautinės komandos spektaklis įvertintas Lenkijoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nebijantiems velnio tuzino
• Apie pragmatizmą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kijeve atradau tikrą seserį
54

Anonsai 
• Naujų chorinių dainų kūrybos konkurso nuostatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Tekstai

Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

„Naujosios dramos akcija 2008“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Krzysztof Kieślowski

Gegužės 21–25 d. ir birželio 25, 26 d. rengiamas 10-asis tarptautinis festivalis „Naujosios dramos akcija“ pristatys programą „Dekalogas”: dabar“. Ją inspiravo šįmet garsiajai Krzysztofo Kieślowskio televizijos filmų serijai „Dekalogas“ sukankantys 20 metų. Dešimt filmų, sukurtų pagal dekalogo įsakymus, tapo reikšmingu to meto kultūros ir visuomenės įvykiu ne tik Lenkijoje, bet daugelyje sovietmetį išgyvenusių Rytų ir Vidurio Europos šalių. Praėję 20 metų nėra tik filmo jubiliejus – tai visiškai naujos epochos ir visuomenės formavimosi laikotarpis. Ką jai reiškia dekalogo tiesos? Kokia jų vertė šiuolaikinėje kultūroje?

NDA ’08 programą pradės „Dekalogo“ retrospektyva ir paroda „Krzysztofas Kieślowskis. Ženklai ir atmintis“. Parodą, skirtą paminėti dešimtmečiui nuo Kieślowskio mirties, 2006 metais parengė Lodzės kino muziejus specialiai Berlyno kino festivaliui. Į „Dekalogo“ retrospektyvos ir parodos atidarymą atvyks Kieślowskio bendražygis Krzysztofas Piesiewiczius.

NDA ’08 programoje pristatomi spektakliai atspindės skirtingas dekalogo refleksijas šiuolaikinėje kultūroje. Šių metų festivalis sieks atskleisti intriguojantį dialogą tarp Kieślowskio ir skirtingų kartų mūsų dienų Europos kultūros avangardo asmenybių – režisierių Johano Simonso (Belgija) ir Armino Petraso (Vokietija), rašytojų Michelio Houellebecqo (Prancūzija) ir Dorotos Masłowskos (Lenkija). Čia publikuojami Krzysztofo Kieślowskio atsiminimai apie „Dekalogo“ kūrimo procesą ne tik sukelia netolimų istorinių įvykių prisiminimus, bet ir liudija jį įkvėpusių minčių aktualumą dabar. Kaip ir pats „Dekalogo“ filmų ciklas, visiškai nepasenęs ir apeliuojantis į šiandienį žmogų nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų ar gyvenimo standartų.

Audronis Liuga

Tikiu, kad likimas daug ką lemia visų mūsų gyvenimuose, ir mano taip pat. Žmogus gali pasirinkti gyvenimo kelią. Bet siekiant suvokti savo dabartinę situaciją, būtina mintyse perbėgti visą gyvenimą ir atskirti tai, kas jame buvo neišvengiama, nuo to, kas įvyko laisva valia arba atsitiktinai.

Tik baigęs Lodzės kino mokyklą, pradėjau daryti dokumentinius filmus. Man patiko dokumentinė forma ir tikėjau, kad ji gali paaiškinti pasaulį. Dvylika metų kūriau filmus apie tokį gyvenimą, koks egzistavo tikrovėje, bet ne vaizduotėje. Visiškai natūralu, kad kai 1981 metais buvo paskelbta karinė padėtis, norėjau filmuoti tankus, slaptus naujienų pranešimus ir antikomunistinius užrašus ant sienų. Už tokią veiklą laukdavo griežtos bausmės. Siekiau įsinešti kamerą į teismo sales, kur bausmės būdavo skelbiamos, vildamasis nufilmuoti teisėjų ir nuteistųjų veidus. Gauti tam leidimą pavyko tik 1982-ųjų rugpjūtį.

Teismo salėje kino kamera buvo sutikta šaltai; ji atrodė kaip liudytojas su ypač ilga atmintimi. Teisėjai negalėjo iki galo suprasti mano intencijų, o advokatai ir jų klientai tikriausiai įtarė, kad dirbu susikompromitavusiai valstybės kontroliuojamos televizijos institucijai, ir vengė bendradarbiauti. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Vos po kelių dienų advokatai pastebėjo, kad kol kamera fiksavo teismo procesą, nebuvo skelbiama įkalinimo bausmė arba teisėjai ją atidėdavo. Tai galima paaiškinti paprastai. Teisėjai išsigando, kad kino juostoje įamžinti jų veidai skelbiant neteisėtą nuosprendį kada nors gali tapti įkalčiu prieš juos pačius. Advokatai pradėjo iš anksto man pasakoti savo klientų bylas, tikėdamiesi, kad jie išsisuks su mažesne bausme. Kamera teismo salėje jiems tapo pageidaujama. Kol tai oficialiai buvo leidžiama, teismo salėje pasistatydavau iškart dvi kameras net nesirūpindamas, ar jose yra kino juostos. Nieko nuostabaus, kad po kiek laiko filmavimai buvo uždrausti. Taip ir nesukūriau filmo, nes neužfiksavau nė vieno įkalinimo nuosprendžio, nors dalyvavau keliuose teismo procesuose. Vienas iš advokatų, greitai supratusių kameros funkciją teismo salėje, buvo Krzystofas Piesiewiczius.

Po dvejų metų ketinau sukurti filmą remdamasis teisme įgyta patirtimi. Nežinojau beveik nieko apie politinių bylų teisines painiavas ir pagalvojau apie Piesiewiczių. Kartu parašėme scenarijų filmui „Be pabaigos“ ir tapome draugais. Filmas buvo sutiktas atšiauriai. Valdžia įsiuto; partijos dienraštis „Trybuna Ludu“ rašė, kad tai yra „instruktažas pogrindžiui“, grynai piktavališkai juosta buvo rodoma blogomis sąlygomis. Politinei opozicijai filmas pasirodė kompromisinis ir svetimas; jos atstovai norėjo įsiamžinti kaip herojai, o filme visos pusės pasielgia gėdingai. Norėjau išreikšti mintį, kad šiame kare nėra nugalėtojų. Trečioji galinga politinė Lenkijos jėga, Katalikų bažnyčia, kritikavo filmą, nes jame buvo vaizduojama savižudybė ir pagrindinė aktorė keliuose epizoduose pasirodydavo be liemenėlės, o kartą ir visai be drabužių. Kai visa tai vyko, vieną dieną gatvėje sutikau savo scenaristą. Buvo šalta. Lijo. Pamečiau vieną pirštinę. „Kažkas turėtų padaryti filmą apie dešimt Dievo įsakymų, – pasakė man Piesiewiczius. – Tu turėtum tai padaryti.“

Buvo neramūs laikai. Po kelių mėnesių trys valstybės saugumo karininkai buvo teisiami už tėvo Jerzy Popiełuszko nužudymą. Piesiewiczius šioje byloje buvo vienas iš kaltintojų, bet ore jau tvyrojo grėsminga nuojauta. Šalis grimzdo į chaosą ir betvarkę. Niekas nesijautė saugus. Visuomenę kaustė įtampa, beviltiškumas ir blogesnio baimė. Buvo akivaizdu, kad kažkas turi įvykti. Tada pradėjau važinėti po užsienį ir pastebėjau pasaulyje tvyrantį netikrumą. Turiu omeny ne politiką, bet kasdienį žmonių gyvenimą. Jaučiau abipusį abejingumą, paslėptą už mandagių šypsenų, ir susidariau neišdildomą įspūdį, kad vis dažniau matau žmones, išties nežinančius, kodėl jie gyvena. Tad pamaniau, kad Piesiewiczius yra teisus, nors sukurti filmą pagal dešimt įsakymų bus sunki užduotis. Paklausiau Piesiewicziaus, kaip turėtume tai padaryti. Jis atsakė: „Nežinau.“

Ar tai turėtų būti vienas filmas? Ar keletas? O gal dešimt? Serija, arba dešimties atskirų filmų grupė pagal kiekvieną iš dešimties įsakymų? Pastaroji koncepcija buvo artimiausia dekalogui. Dešimt teiginių, dešimt valandos trukmės filmų. Tada kalbėta tik apie scenarijų parašymą, nes iš pradžių dar nemaniau pats juos režisuoti. Šį darbą pradėti mane paskatino tai, kad tada dirbau Krzysztofo Zanussi pavaduotoju jo vadovaujamoje „Tor“ kino studijoje. Zanussi daug dirbo užsienyje ir kasdienį studijos darbą patikėjo man, o pats tik priimdavo pagrindinius sprendimus. Viena iš studijos užduočių buvo padėti jauniems režisieriams sukurti pirmuosius filmus. Pažinojau ne vieną filmo vertą režisierių ir žinojau, kaip tam sunku rasti pinigų. Per ilgą laiką televizija Lenkijoje savaime tapo pradedančiųjų režisierių debiutų vieta – televizijos filmai trumpesni ir pigesni, todėl su jais mažiau rizikos. Problematiška buvo tai, kad valstybinei televizijai neįdomus vienas filmas. Jai reikia serialų arba nors ciklų. Tad pagalvojau, kad parašius dešimt scenarijų ir pavadinus juos „Dekalogas“, dešimt jaunų režisierių galėtų pagal juos sukurti savo debiutinius filmus. Iš pradžių ši idėja motyvavo mūsų rašymą. Tik daug vėliau, kai buvo užbaigtos pirmosios scenarijų versijos, aš savanaudiškai supratau, kad niekam jų nenorėčiau atiduoti. Norėjau pats daryti filmus ir man buvo aišku, kad režisuosiu visus dešimt.

Iš pat pradžių žinojom, kad filmai bus šiuolaikiniai. Kurį laiką manėm juos susieti su politikos pasauliu, bet iš pat pradžių buvo aišku, kad cenzūra to neleis. Lenkijoje netrūktų medžiagos filmams apie dramatiškas, tragiškas, kriminalines ir dažnai kvailas valdžios klaidas kiekvienam iš dešimties įsakymų. Tačiau įpusėjus 9-ajam dešimtmečiui politika pradėjo vis mažiau mus dominti. Kasdieniame gyvenime ji buvo nuobodi ir triviali, o žvelgiant iš istorinės perspektyvos – beviltiška. Politikai iš dalies lemia, kur esame ir ką galime arba ko negalime daryti, bet jie nesprendžia svarbių žmogiškų klausimų. Jie negali atsakyti nė į vieną esminį, fundamentalų žmogaus ir žmonijos klausimą. Iš esmės nesvarbu, kur gyveni, komunistinėje šalyje ar pasiturinčioje kapitalistinėje visuomenėje, jei susiduri su klausimais, tokiais kaip kokia tikroji gyvenimo prasmė arba kam keltis ryte. Politikai į juos neatsako. Mes su Piesiewiczium nebetikėjom, kad politika gali pakeisti pasaulį, net padaryti jį nors kiek geresnį. Taip pat intuityviai pajutome, kad „Dekalogas“ gali būti pristatytas užsienyje. Todėl nusprendėm visai atsisakyti politikos.

Net kai mano filmuose buvo vaizduojamas žmonių įsitraukimas į politiką, aš visada stengiausi suprasti, kokie tai žmonės. Politinės realijos buvo tik fonas. Net trumpametražiai dokumentiniai mano filmai visada buvo apie žmones, apie tai, kokie jie yra. Tai nebuvo politiniai filmai. Politika man niekada nebuvo tema.

Mes ignoravom specifinius Lenkijos kasdienio gyvenimo dalykus: eiles, maisto korteles, degalų stygių, baisią biurokratiją, triukšmingas minias viešajame transporte, kainų šuolius, tapusius nuolatine pokalbių tema, ligonius, mirštančius ligoninių koridoriuose, ir t.t. Kasdienis gyvenimas buvo nepakenčiamai monotoniškas ir netoleruotinai sunkus. Mes stengėmės surasti ekstremalias, ypatingas situacijas savo personažams, kad jie atsidurtų sudėtingo pasirinkimo akistatoje ir priimtų nelengvus sprendimus. Ilgą laiką svarstėme, kokie tai turėtų būti herojai. Jie turėjo būti tikėtini ir atpažįstami tiek, kad žiūrovas galėtų pagalvoti: „Aš buvau tokioje situacijoje. Žinau, kaip jie jaučiasi“ arba „Kartą man kažkas panašaus atsitiko“. Tačiau filmuose neturėtų būti pateikiamos eilinio gyvenimo ataskaitos, priešingai, jų forma turėtų būti labai kompaktiška, kaip aptakios kulkos. Labai greitai tapo aišku, kad tai bus filmai apie jausmus ir aistras, nes meilė, mirties baimė, adatos dūrio skausmas yra būdingi visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų, odos spalvos ar gyvenimo standartų.

„Dekalogas“ yra bandymas papasakoti dešimt istorijų apie dešimt ar dvidešimt asmenų, kurie, patekę į būtent tokias ir ne kitokias fiktyvias ir kartu tikroviškas situacijas, staiga suvokia, kad sukasi uždarame rate ir negali pasiekti, ko nori. Mes tapome pernelyg egoistiški, pernelyg įsimylėję save ir savo poreikius, o visa kita pasidarė tik mūsų gyvenimo fonas. Mes tarsi darome daug savo artimiesiems, tačiau kai pažvelgiame į nugyventą dieną, pamatome, kad nors ir padarėm jiems viską, tačiau mums neužteko drąsos arba laiko juos apkabinti, tiesiog pasakyti jiems mielą žodį ar ką nors šilta. Mes nebeturime laiko jausmams, ir tai, mano manymu, yra tikra problema. Arba laiko aistrai, tiesiogiai susijusiai su jausmais. Mūsų gyvenimai teka pro pirštus.

Tikiu, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas su savo paslaptimis ir dramomis yra vertas dėmesio. Žmonės vengia kalbėti apie savo gyvenimus, nes drovisi. Jie nenori atverti senų žaizdų arba stengiasi nepasirodyti senamadiški ir sentimentalūs. Tad mes norėjome pradėti kiekvieną filmą taip, tarsi kamera pagrindinį herojų pasirinktų atsitiktinai. Įsivaizdavome didžiulį stadioną ir iš jame esančių šimto tūkstančių žmonių sutelkdavom dėmesį į vieną. Taip pat turėjome idėją kamera pasirinkti vieną iš gatvės minios ir sekti jį visą filmą. Galiausiai nusprendėm sutelkti veiksmą į didelį daugiabučių rajoną su tūkstančiu panašių langų. Tai pats gražiausias Varšuvos miegamasis rajonas, todėl jį ir pasirinkau. Jis atrodo gan baisiai, tad galit įsivaizduoti, kokie yra kiti. Pasakėm sau, kad už kiekvieno iš šių langų gyvena žmogiška būtybė, kurios protas, širdis ir dar labiau skrandis yra verti ištirti. Toks požiūris turėjo kelis privalumus. Televizijos žiūrovai, pamatę visą ciklą nuo pradžios, galės kiekviename atskirame filme atpažinti kitų serijų personažus, atsitiktinai susitinkančius lifte, koridoriuje arba pasirodančius tik pasiskolinti druskos. Iš esmės mano personažai elgėsi kaip ir kituose filmuose, išskyrus tai, kad „Dekaloge“ pirmą kartą labiau susikoncentravau į tai, kas vyksta jų viduje, o ne išorėje. Anksčiau labiau domėjausi mane supančiu pasauliu, tuo, kas vyksta aplinkui, kaip išorinės aplinkybės ir įvykiai veikia žmones ir kaip žmonės veikia įvykius. Dabar savo darbe atsisakiau šio išorinio pasaulio ir vis labiau vaizdavau žmones, kurie sugrįžta namo, užsidaro iš vidaus duris ir lieka patys su savimi.

Manau, kad visi žmonės – nepaisant politinių sistemų – turi du veidus. Su vienu jie pasirodo gatvėje, darbe, kine, autobuse arba automobilyje. Vakaruose toks veidas liudija, kad žmogus yra energingas, jam sekasi arba pasiseks netolimoje ateityje. Tai tinkamas veidas pasirodyti viešumoje ir bendrauti su nepažįstamais.

B. d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:03:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba