SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-28 nr. 795

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nebe apie teatrą12
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pamąstymai apie „Pasiją“
47
• Laukiami sugrįžtant3
• Tūkstantis knygų ir viena naktis
• Operos „Undinė“ premjera
• Kasparo Uinsko debiutas Berlyno filharmonijoje 12
• KONCERTAI

Dailė 
 Tekstilės atostogos 1
• Raminta Bumbulytė
Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija
7
• „Menininkų portretai“
• „Vartai“ Niujorke
• PARODOS

Fotografija 
• Povilas Vaitkevičius
Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo
1

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Teatras 
• Tarptautinės komandos spektaklis įvertintas Lenkijoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nebijantiems velnio tuzino
• Apie pragmatizmą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kijeve atradau tikrą seserį
54

Anonsai 
• Naujų chorinių dainų kūrybos konkurso nuostatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tekstilės atostogos

Pokalbis su Egle Ganda Bogdaniene

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lina Eidentaitė. „Liaudies meno interpretacijos“. 2007 m.

Susitikome dirbtuvėje. Eglė, kaip visada, užsiėmusi. Dabar ruošiasi parodai, kuri netrukus atsidarys „Akademijos“ galerijoje. Dirbtuvėje tiek daug pradėtų kūrinių ir visokių minkštų spalvotų audinių, nuoplaišėlių, gumulėlių, kad neapsimetu galinti atspėti, kuris iš jų keliaus į parodą.

Ką šiuo metu veiki?

Na va (rodo marškinius), rašau ant drabužėlių tekstus.

Siuvinėsi?

Ne, baik tu, pražilčiau... Gali krapštytis iki beprotybės, jei matai prasmę, o šiuo atveju tai yra laiškai sau ant marškinių. Laiškai paprastai rašomi, o ne siuvinėjami.

Ar galima sakyt, kad kruopštumo, krapštymosi periodas baigėsi ir ieškai lengvesnių kelių?

Tiesą sakant, taip. Nors antrame galerijos aukšte eksponuosiu audeklą (apie 30 m ilgio), į kurį sudėjau visus, kiek turėjau nusipirkusi, vilnos siūlus. Taip „sutvarkiau“ tai, kas pradėjo virsti balastu.

Taip, šitai tinginystės nepranašauja.

Man baisu, kai žmogus po savęs palieka daugybę daiktų, su kuriais nežinia ką veikti. Nei išmesti, nei dar kokį velnią daryt. Kai ieškojome buto, buvom užklydę į tokią palėpę. Anūkė rodė savo senelio vinių santaupas. Ji nuoširdžiai nežinojo, ką daryti su tiek vinių. Reikės kažkaip laiku pasirūpinti sava audinių ir visokių servetėlių, kilimėlių kolekcija.

Atėjau pakalbėti apie šiuolaikinės Lietuvos tekstilės parodą po vėliava „Absoliut Textile“. Sakyk, kaip ji atsirado Dominikos Respublikoje? Šalis nedidelė, aktyviu meniniu gyvenimu irgi nepasižymi...

Prasidėjo viskas atsitiktai. Prieš gerus pusantrų metų vienoj šventėj sutikau Dominikos Respublikos generalinį garbės konsulą Lietuvos Respublikoje Stasį Kašauską. Jis pasakojo, koks puikus ten yra Lietuvos konsulas, kiek visokių renginių prirengęs, koncertų įvairiausių, mat yra didelis klasikinės muzikos gerbėjas. Pasirodo, jis planavo atsivežti ir pristatyti liaudies meną. Pokalbiui įsisiūbavus, pasiūliau mintį, kad Lietuva turi ir puikaus šiuolaikinio meno, ne tik etnografinio.

Smagiausia buvo tai, kad po metų jis man paskambino ir pasiūlė padaryti parodą. Savo daryt nenorėjau, nes jei jau reprezentuoti Lietuvos meną ar bent kažkurią jos dalį, tai norisi pilnesnio vaizdo. Pradėjom bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos generaliniu garbės konsulu Dominikos Respublikoje Wilhelmu Broweriu. Jis pats yra olandas, labai susižavėjęs Lietuva. Turtingas ir įtakingas žmogus, besidomintis kultūra. Kaip tapo Lietuvos konsulu, tiksliai nežinau, bet turbūt įtakos turėjo ir jo Lietuvos ir Baltijos šalių išsamūs ekonomikos tyrimai, publikacijos.

Ar lengva buvo tartis dėl parodos detalių su tokį statusą turinčiu žmogumi?

Pirminis susirašinėjimas buvo gana sunkus, truko apie porą mėnesių. Negaudavau tikslių atsakymų. Net kai jau susikroviau kūrinius kelionei, iki galo taip ir nežinojau, kur bus ta paroda. Bet turbūt suveikus intuicijai įsidėjau šventų mergelių paveikslų (Daivos Ramonienės magistro darbas) – ekspozicija, pasirodo, buvo bažnyčioje. Kai atvedė į tą vietą, man net kojas pakirto. Atsidūriau seniausioje Amerikos kontinente pastatytoje Gailestingumo koplyčioje. Dabar ji priklauso muziejui. Koplyčia funkcionuoja kaip memorialinis paminklas. Joje rengiami koncertai, parodos ir panašiai. Pačios koplyčios pasižiūrėti, remiantis statistika, ateina apie 1000 žmonių per dieną. Mūsų paroda veikė tris savaites, o be to, dar darbo laiką specialiai prailgino (nuo 9 ryto iki 9 vakaro). Tai galima įsivaizduoti, kiek žmonių pamatė mūsų tekstilės parodą...

Gal ten retai vyksta kažkokie didesni atvežtiniai renginiai?

Ne tik tai. Informacijos apie parodą sklaida buvo unikali. Visi laikraščiai didžiausius straipsnius rašė, per televizijas rodė, net tiesiogiai transliavo, per radiją kalbėjo. Žinoma, jei ne Wilhelmo įtakingumas, nieko panašaus nebūtų įvykę. Kai susirenka kviestiniai svečiai, tokie kaip viceprezidentai ir ministrai, iš paskos, aišku, ateina šleifas žurnalistų, ir taip atsiduri pirmuosiuose puslapiuose. Tai stiprus mechanizmas. Lietuvai pasisekė, kad turi tokį gerąjį užtarėją, kuris populiarina mūsų šalį iš peties.

Kaip jauteisi atsidūrusi dėmesio centre tarp politikų ir kamerų su tiesioginiu eteriu?

Gerai. Man patinka. Ir prieš kameras gerai jaučiuosi. Kai daug fotografuoja, išmoksti įdomių dalykų. Labai juokinga buvo, kad ten tokia taisyklė – fotografuoja tik po tris žmones kadre, būtinai visi turi plačiai šypsotis ir stovėti atitinkama poza. Kitą savaitę jau gali apžiūrinėti nuotraukas žurnaluose. Tai tokia savotiška pramoga ir beveik meninė akcija.

Sakai, pakirto kojas pamačius bažnyčią. Kas taip sujaudino – istorinis faktas, pats pastatas?

Išsigandau, kad ne viską bus galima rodyti tokios paskirties pastate. Ten religija daro didžiulę įtaką. Kitas dalykas – nepakankamas apšvietimas. Bet Wilhelmas taip atsidėjo projekto sėkmei, kad man buvo pasamdyta ir architektė, ir visa komanda pagalbinių darbuotojų. Jis pasirūpino perdažyti visas sienas, įrengti profesionalų apšvietimą. Konsulas su tokiu džiaugsmu viską darė, kad net malonu buvo žiūrėti. Per atidarymą tokią kalbą skėlė apie Lietuvos meną ir ekonomiką! Pristatė, kad mūsų šalis vadinama Europos ekonomikos tigru, kur ir koks augimas. Mes tokių dalykų net nefiksuojam. Iš tolo jiems ta Lietuva atrodo kaip kažkoks perlas, kuriame auga ekonomika ir klesti menai.

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. Iš serijos „Pabudimas“. 2003 m.

Kaip supratau, paroda buvo susieta su Vasario 16-osios paminėjimu.

Taip, kaip tik dėl to sulaukėm tiek garbingų svečių. Be viceprezidento, konsulų ir ministrų, buvo ir vienintelė Dominykos lietuvė – ponia Helena Grimošauskas de Paul. Ji vilkėjo tautinius drabužius. Buvo vakaro žvaigždė. Jos nuotraukos irgi buvo visuose laikraščiuose. Netrukus, vasario 27 d., buvo Dominykos Respublikos Nepriklausomybės diena. Tai atšventėm viską.

Kaip tik pasisekė pataikyti per karnavalų laiką. Mačiau La Vega paradą, kur žmonės eina tūkstančiais. Kiekvienas regionas turi savus labai spalvingus kostiumus. Tradiciškai muša vienas kitą pūslėmis, pripildytomis ryžių. Kuo daugiau gauni lupt, tuo daugiau sėkmės. Visi tie įmantrūs kostiumai rankomis padaryti. Man, kaip tekstilės apsėstai, tai visiškas kaifas – gryna tekstilė, vaikštantis rankdarbių būrelis. Man atrodo, tekstilę jie tikrai gali gerai suprast.

Kaip formavai parodą? Ar turėjai visišką laisvę?

Iš pradžių ne. Tariausi su mūsų konsulu, siunčiau Wilhelmui pavyzdžius internetu. Galų gale parodoje atsirado šiek tiek kiti kūriniai. Bet kai parodžiau, kad esame ne kartą darę tarptautinius rimtus projektus Berlyne, Varšuvoje ir kitur, tada jis patikėjo, kad galime suruošti geros kokybės profesionalią kolekciją. Kai atsirado pasitikėjimas, kažkokių griežtų reikalavimų nebeliko. Negalėjau imti daug įžymių menininkų darbų, nes jie brangūs ir neduok Dieve pražus. Tik tiek, kiek galėjau rankiniu bagažu gabentis. Kuprinėje nešiausi Felikso Jakubausko darbą. Iš profesionalų dar buvo Laimos Oržekauskienės, Linos Jonikienės, Jūratės Petroškevičienės, Žydrės Ridulytės, Lauros Pavilonytės, Austės Jurgelionytės darbai. O didžioji dalis – tekstilės studentų diplominiai darbai. Dėl jų irgi jaudinausi, bet rizikuoti tikrai buvo verta.

O savo ką nors vežei?

Kelis darbelius, bet rodžiau tik savo nuogas moteris, perkeltas ant šilko, iš „Pabudimo“ serijos (2003 m.). Bet ne visas. Savo atvaizdo neėmiau. Čia ir kilo diskusija, kurios tikėjausi. Kadangi ekspozicija bažnyčioje, tai, žinoma, prisistatė dvasinių vertybių sergėtojai ir pradėjo aiškinti, kad nuogybės bažnyčioje negali būti rodomos.

O tai tau! Turbūt daugiausia nuogų kūno dalių, ir labai išraiškingų, esu mačiusi būtent bažnyčiose, ir dar visi tie nėriniai...

Wilhelmas su žmona nepagailėjo savo laiko ir priminė įvairiausius Vatikano statinius, kuriuose nišos, navos ir skliautai ištapyti nuogais angelų ir šventųjų kūnais. Juk „Pabudimas“ nėra pornografija, net ne erotika. Ir kūno nematyti, yra tik užuominos. Žodžiu, po ilgos diskusijos mums leido eksponuoti. Pasirinkom ne pagrindinę bažnyčios erdvę, bet greičiausiai buvusią zakristiją. Tokia atskira patalpa. Wilhelmas perdažė ir įrengė specialų apšvietimą, tai tos moterys atrodė taip puikiai, kaip niekad anksčiau. Net nesinorėjo fotografuoti, kaip gerai pavyko. Supratau, kad to, ką matau, neįmanoma perteikti. O dar tas bendravimas! Apima pasitenkinimas, kad darai ir pavyksta, žmonės supranta. Didžiulis, didžiulis pasitenkinimas.

Kiekvienam darbui radom dėkingą vietą. D. Ramonienės „Marijos“ labai gerai tiko altorinėje dalyje ir ypač džiugino religingus žmones, kai kurie net meldėsi prie jų.

Kas patraukė Dominikos žiūrovų akį, kas jiems patiko?

Jiems apskritai tekstilė, kaip šiuolaikinio meno forma, buvo atradimas. Meno institute ten nėra tokios specialybės. Tiesa, jie labai daug tekstilinių pluoštų naudoja tapyboje. Vežiausi įvairių technikų darbus. Dalį dekoratyvaus, dalį konceptualaus meno. Norėjosi parodyti ir technologines, ir minties raiškos tekstilės galimybes. Man atrodo, kad jiems iš esmės viskas patiko.

Parodos didvyris Wilhelmas turbūt irgi buvo patenkintas?

Panašu, kad tikrai taip. Jis prisikvietė stiprių menotyrininkių, ir kai jos patvirtino, kad viskas čia gerai, tai buvo visai ramu, kad paroda – ne tik politinis, bet ir meno įvykis. Visi buvo laimingi.

Ir pačiai, sakyčiau, pasisekė.

Labai džiaugiuosi. Dabar vėl prisiminiau – kaip ten gerai! Gamta ir žmonės. Jie moka kažkaip visiškai atsipalaiduoti ir atrodo, kad tau nieko nereikia. Jei aš ten gyvenčiau, turbūt specialiai net nekurčiau, ten pats gyvenimas savaime kaip menas. Ir nieko nėra gražiau už gyvenimą.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Monika Krikštopaitytė

 

Skaitytojų vertinimai


13472. Oksas2008-04-01 13:57
"Pats gyvenimas ...kaip menas", "...nieko nėra gražiau už gyvenimą". Kaip gražu. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:03:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba