SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-28 nr. 795

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nebe apie teatrą12
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pamąstymai apie „Pasiją“
47
• Laukiami sugrįžtant3
• Tūkstantis knygų ir viena naktis
• Operos „Undinė“ premjera
• Kasparo Uinsko debiutas Berlyno filharmonijoje 12
• KONCERTAI

Dailė 
• Tekstilės atostogos 1
• Raminta Bumbulytė
Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija
7
• „Menininkų portretai“
• „Vartai“ Niujorke
• PARODOS

Fotografija 
 Povilas Vaitkevičius
Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo
1

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Teatras 
• Tarptautinės komandos spektaklis įvertintas Lenkijoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nebijantiems velnio tuzino
• Apie pragmatizmą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kijeve atradau tikrą seserį
54

Anonsai 
• Naujų chorinių dainų kūrybos konkurso nuostatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Fotografija

Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo

Grit Schwerdtfeger fotografijos paroda „Prospekto“ galerijoje

Povilas Vaitkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Grit Schwerdtfeger. „Laukimas“ iš ciklo „Nuotolis“. 2006 m.

Laisvas laikas neretai praranda galią apibrėžti veiksmus. Laisvu laiku vadinu tokį, koks yra regimas Grit Schwerdtfeger fotografijose – sklindantį erdvėje, tampantį ja pačia. Tokiame laike darosi sudėtinga atlikinėti įvairius „reikalus“, o nuotaika svyruoja tarp meditacijos ir nuobodulio. Apie kokią nors egzaltaciją ar dramą čia kalbėti neišeina. Sakytum – neįdomu, bet negi tik deklaratyvūs dalykai gali sužadinti smalsumą? Kaip rašoma Goethe’s instituto renginių programos (kurios dalis yra ši paroda) knygelėje, „Girt Schwerdtfeger fotografuodama visada laikosi prideramo atstumo“, – vadinasi, nedarko fotografuojamos erdvės, kurios jos darbuose yra su kaupu, natūralios esaties visokiomis „meninėmis pateiktimis“ ir panašiais dalykais. „Vietos ir žmonės visa savo esybe išlieka nepaliesti“, – regint betiksles, belaikes situacijas, atrodo, net nežinotum, ką galima būtų jose „paliesti“. Tačiau, antra vertus, G. Schwerdtfeger darbuose įmanoma pamatyti vaiduokliško ryškumo „meninius potėpius“.

Pirma, tai švelni melancholija. Nesvarbu, kad ji savaime kyla dėl fotografijų šviesumo, žiovaujančios romantikos, besivaidenančios debesuotuose horizontuose, vis dėlto tai – daugumoje darbų įžvelgiamas bruožas. Kitas dalykas – komponavimas ir atstumas. Vėlgi, atsigręžiant į knygelėje suguldytas eilutes – „laikydamasi nuotolio menininkė randa tobulą perspektyvą“. Taip, žiūros taškas, iš kurio atsiveria vaizdas fotografijose, yra stabilus, tvirtas ir užtikrintas. Aišku, tokiu būdu turbūt siekta sustiprinti „betiksliškumo“, nuobodulio jausmą, bet tai kartu yra dar vienas bruožas, suponuojantis meninį sprendimą. Kartu tai skiriasi, tarkime, nuo 8-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje pasireiškusios „nuobodulio estetikos“, kai ji buvo išreiškiama ne tik fotografuojant „neaktualius“, kasdienius dalykus/daiktus, bet kartu tyčia kuriant mėgėjiškos, nemokšiškos fotografijos įspūdį – pereksponuojant, kreivai sukomponuojant ir pan. Kalbant apie G. Schwerdtfeger, turime užtikrintai (nežaidžiant forma) nupaveiksluotą (priartintą prie paveikslo) vaizdą. Net ir įžvelgiant šiuos aukščiau suminėtus „menininkės potėpius“, erdvę vis dėlto užpildo tingių poilsio dienų jausmas, dėl kurio nuotraukoje užfiksuoti veiksmai (pvz., mergaitė, važiuojanti paspirtuku) atrodo permatomi, neužtikrinti ir nekuriantys jokių ryškesnių emocijų. Laisvalaikio praleidimo vietos, rodos, negali turėti kokios nors paslapties, egzotikos ar nekasdienių potyrių galimybės.

„Poilsio dienas“ fiksuojančiose fotografijose yra šiltasis ir šaltasis metų laikai. Žiemos vaizdai atrodo turintys kiek daugiau ambicijų. Tai gali būti grynai asmeninės asociacijos, tačiau linkčiau regėti tam tikrą skirtumą tarp nuotraukos, kurioje matyti į poilsio vietą mašinomis atvykę žmonės, ir fotografijos, kur užšalusioje jūroje stūkso švyturys. Esmė ne ta, kad „žieminėse“ nuotraukose praktiškai nematyti žmonių – tiesiog žiema suteikia G. Schwerdtfeger darbų nuotaikai truputį kitokį atspalvį. Be abejo, šis pakitimas yra plevenantis, efemeriškas, bet jis yra.

iliustracija
Grit Schwerdtfeger. „Molas“ iš ciklo „Nuotolis“. 2006 m.

Štai matome suolelių eilę šiltą dieną, o štai apšerkšnijęs suolelis šalia suledėjusios jūros – čia jis gali sukelti netgi šiek tiek poetišką nuotaiką. Turint omeny parodos koncepciją, atsiduri tokioje vietoje (žiemą prie jūros) dažniausiai ne tik dėl noro ilsėtis, bet ir dėl noro grožėtis, o tai vėlgi primena kažkokį romantizmo (juk dėl jo ypač suvešėjo peizažo žanras), tegu ir tebežiovaujančio, kvapelį.

O jau visai siektiną komponavimą matau man labiausiai įsiminusiame darbe, lakoniškai, kaip ir visi kiti, pavadintame „Sniego tvora“. Baltoje erdvėje ir horizontan nusitęsiančios ledinės jūros fone stovi raudona tinklinė tvora. Na, sukis kaip nori, bet raudonas objektas baltoje paloje nuotraukai atrodo parinktas neatsitiktinai. Jis gerai atrodė, vadinasi, sudomino, o tai prieštarauja nuoboduliui. Juolab kad tvoros įkomponavimas nuotraukos erdvėje nekuria „erdvės ištįsimo laike“ įspūdžio, kurį aprašė Agnė Narušytė savo straipsnyje apie nuobodulio estetiką 8-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje. Tvora nesitęsia nuo vieno fotografijos krašto iki kito, ji baigiasi, nutrūksta, įterpia pakitimą (aiškų, nors ir nediduką) monotoniškoje laiko-erdvės slinktyje. Panašus dalykas matomas kitame kūrinyje „Therme“ – čia pastovumą drumsti bando nelygi, banguota tirpstančio ledo linija žaliame fone. O vangi tąsa šiame ir kituose darbuose primena apie save tolydžiu horizontalumu, išsidriekusiu per visą nuotrauką. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, nuotraukoje „Pušys“ regime stovinčias, vertikalias pušis – šios savo statiškumu tik pabrėžia „nejudėjimą“, dinamikos nebuvimą.

Grit Schwerdtfeger nuotraukų keliamas jausmas yra panašus į juose vaizduojamą. Viena, tai kelia abejonių, ar toks kūrinys turi galios kažkuo sujaudinti, sužadinti emocijas, antra, tai leidžia susimąstyti apie galimybę pažvelgti į, atrodo, neįdomų dalyką kaip į savitikslį, tokiu būdu suteikiant jam kiek kitokį matavimą. Regimos erdvės yra betikslės ir belaikės, todėl sunku nujausti atstumą tarp nuobodulio ir įdomumo, konkretizuoti, suteikti jam apčiuopiamus parametrus. Tačiau nors šis nuotolis išlieka nenusakomas (fotografijos parodoje nesistengia to „išsiaiškinti“), bemaž užtikrintai galima teigti, kad toks yra.

 

Skaitytojų vertinimai


14855. Robertas :-( 2008-09-07 17:10
Labai prastas straipsnis. Rašo diletantas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:03:06 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba