SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-08 nr. 631

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Sirenos viliojo, bet nežudė

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos puota su "Kremerata Baltica"
• Kristaus istorija moters akimis
 Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• Inesos Linaburgytės ir Aleksandros Žvirblytės rečitalis
• Tikros aistros ir sidabras Operos scenoje
• "Gaidos 2004" taikinyje – muzikos ir teatro jungtis
• KONCERTAI

Dailė 
• Jutęs kosmoso begalybę
• Ona Gaidamavičiūtė
Miniatiūrų virtuozai
• Ona Gaidamavičiūtė
Dykumos peizažai
• Ona Gaidamavičiūtė
Daugiasluoksnės metaforos
• Austėja Čepauskaitė
Atmintis, glūdinti po oda
• PARODOS

Literatūra 
• Lucy Tatman
Nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Leiskite asilei liūdėti
• Paskalos bus vėliau
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Minčių ir audrų sėjėjai

Anonsai 
• Vš.Į. "Skalvijos" kino centras skelbia viešą 30 kv.m. patalpų nuomos konkursą
• Lietuvos respublikos Kultūros ministerija priima
• Kultūros ministerija priima paraiškas
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Su "Banchetto musicale"

Įspūdžiai iš festivalio koncertų

Vladas Zalatoris

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šių metų senosios muzikos festivalis "Banchetto musicale" – jau penkioliktas. Patirties bagažas solidus. Tai leidžia koreguoti meninius orientyrus, plėsti dalyvių geografiją, siekti didesnės koncertinių-muzikinių įvykių koncentracijos. "Banchetto musicale 2004" trukmė – bemaž mėnuo. Į jį sutalpinti šeši koncertai ir vargonų meistriškumo kursai. Nemažai svečių: Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Rusija, Švedija, Vokietija, Italija. Arkos principu festivalio pradžią ir pabaigą jungia koncertai, kur bene didžiausias svoris tenka šeimininkams – lietuvių atlikėjams. Ne tik muzikinis patriotizmas, bet ir grakštus festivalio programos išbaigtumas. O žinant prieštaringą senosios muzikos padėtį Lietuvoje – ir iššūkis. Bet apie tai kiek vėliau.

Pirmasis festivalio koncertas klausytojus sukvietė į Filharmoniją, kur rugsėjo 23 d. griežė Baltijos šalių baroko orkestras – tarptautinis ansamblis, vienijantis 15 atlikėjų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos. Dabartinis "Banchetto musicale" meno vadovas violončelininkas Darius Stabinskas šį kolektyvą subūrė 2001 m. Orkestro istorija jau mena kelis reikšmingus senosios muzikos projektus. Bene labiausiai sužavėjo orkestro pasirodymas pernykščiame "Banchetto musicale" – tąsyk buvo paruošta prašmatni baroko šedevrų puota.

Šiemet kolektyvas, tęsdamas panašią liniją, aiškiai apibrėžtą instrumentinio žanro ir baroko laikotarpio, paruošė monografinę programą, skirtą tos epochos korifėjui – Antonio Vivaldi. Sakydami "korifėjas", atiduodame duoklę kompozitoriaus indėliui, vietai ir svarbai muzikos istorijoje. Tačiau nūdienos vartotojų visuomenė, deja, Vivaldi muziką ir jį patį pavertė savotišku "epochos surogatu". Pradedant nesuskaičiuojamais komerciniais "Metų laikais" ir baigiant tuo muzikinės pseudokultūros reiškiniu, kurį apibūdina šlagerio eilutė-aforizmas "pod muzyku Vivaldi". Reikia manyti, kad D. Stabinskas, jau keletą metų besigilinantis į modernią baroko atlikimo sampratą, pasirinko šią muziką norėdamas parodyti publikai kitokį Vivaldį – be cukraus pudros apnašų.

Bene optimaliausias būdas tai padaryti – išryškinti muzikos ekspresyvumą, efektingumą, vaizdingumą. Iš čia – kartais maksimaliai pabrėžiami akcentai ir dinaminiai kontrastai, staigūs crescendi, užaštrinti ritminiai piešiniai ir įmantri agogika, suteikiantys audiniui gyvybės, o muzikos įvykiams – netikėtumo. Tokią interpretaciją galėtume pavadinti ekstravagantiška, tačiau jos sugestyvumas prikausto dėmesį. O ar ne tai – svarbiausia?

Programoje – dešimt kūrinių. Sonata dviem smuikams "La Follia", Koncertas styginiams g-moll, Koncertas fleitai F-dur, Koncertas liutniai D-dur, Koncertas dviem smuikams ir violončelei g-moll, Koncertas fleitai, dviem smuikams ir fagotui g-moll, Koncertas fleitai "La tempesta di mare", kantatos "O mie porpore pił belle", "Cessate, omai cessate" "Cum dederit" iš 126-osios psalmes "Nisi Dominus" – kiekviename kūrinyje dalyvaujant basso continuo.

Kiekvieną koncertą puošia solistai. Programėlėje paminėti keturi: Lasma Meldere (smuikas, Latvija), Kristīne Stumbure (skersinė fleita, Latvija), Klausas Maderis (sopraninė liutnia, Vokietija; beje, grojęs ir teorba bei barokine gitara) ir Sergejus Jegeris (kontratenoras, Latvija). Bet iš tikrųjų solistai buvo bene pusė orkestro muzikantų: Darius Stabinskas, smuikininkai iš Latvijos Agnese Kanniņa-Liepiņa ir Raimondas Melderis, Zita Mikijanska (klavesinas, Latvija), Kaido Sussas (fagotas, Estija), Stanisławas Gojny (archiliutnia, Lenkija). Jų griežimas praturtino partitūras virtuoziškumo, tembrų įvairovės, rafinuotos frazuotės ir agogikos blyksniais.

Tačiau labiausiai reikėtų išskirti įspūdingą L. Meldere’s meistriškumą. Į viena susiliejo nugludintas profesionalumas, energingas, vitališkas polėkis, beatodairiška muzikos pajauta ir įtaiga. Viešnios iš Latvijos ir D. Stabinsko tandemas ir buvo toji ašis, apie kurią sukosi viso koncerto veiksmas.

Iš bendro vakaro konteksto, manding, iškrito S. Jegerio dainavimas. Saiko pojūtis ir santūrumas – pagirtinos savybės, bet kitokioj situacijoj ir atliekant kitokią muziką. Kur reikia sužibėti (o iš kontratenoro visi ir visada laukia būtent to), jos nedaug gelbsti. Skirtingai nuo scenos partnerių, S. Jegeris dažniausiai atimdavo ten, kur kitas būtų pridėjęs, niveliuodavo kontrastus, "sulyrindavo" dramatizmą; taip santūrumas atsidurdavo pavojingoje blankumo, o pasinėrimas į tekstą – intravertiškos statikos kaimynystėje.

Tad koncerto sėkmę nulėmė pagaulus orkestro griežimas. Savo vaidmenį čia suvaidino įdomūs režisūriniai sprendimai. Pradėję sonatą "La Follia" orkestrantai ėjo į sceną grupėmis, daliai atlikėjų tebegriežiant užkulisiuose. Koncerto pabaigoje bisui pagroję vėl tą pačią "La Follia", atlikėjai sceną paliko po vieną – muzika ne pasibaigė, o ištirpo. Originalumas visad verčia nukelti kepures. Vakarą baigė ovacijos.

Rugsėjo 25 d., persikėlę į Vilniaus pranciškonų vienuolyno bažnyčią, atsidūrėme viduramžiuose. Čekų ansamblis "Kvinterna" supažindino klausytojus su XIV a. Bohemijos muzika, XIII–XIV a. Ispanijos piligrimų dainomis ir sefardų romansais, o taip pat su retokai girdimais ir matomais senoviniais instrumentais.

Visi keturi ansamblio atlikėjai – multiinstrumentalistai: Hana Blochovį, ne tik dainuojanti, bet ir grojanti arfa, duochordu, psalteriumu, Pavelas Polįšekas, ivaldęs šalamają, kornamūzą, fleitas, ragus, santurį, Petras Vyoralas, griežiantis fidliu ir kvinterna, Milanas Bķlekas, grojantis mušamaisiais ir psalteriumu.

Gausiai susirinkusius klausytojus kvartetas tiesiog sužavėjo savo originalia ir egzotiška programa, kurią vainikavo viduramžių Ispanijos žydų sefardų romansai.

Meninį-istorinį ir švietėjišką rakursą koncertui suteikė išsamūs puikios senosios muzikos žinovės Jūratės Mikiškaitės-Vičienės komentarai.

Rugsėjo 30 d. Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore bizantišku festivalio akcentu suskambėjo elitinis Maskvos patriarchato choras "Drevneruskij raspev". Daugiau nei prieš dvidešimtį metų Anatolijaus Grindenkos įkurtą kolektyvą įtakingas britų dienraštis "The Daily Telepraph" pakrikštijo "ryškiausiu deimantu Rusų Imperijos karūnoje". Ne veltui – tuo turėjo progos įsitikinti sausakimšai sobore susirinkusi publika. Kuo gi imponavo svečiai iš Maskvos? Pirmiausiai – repertuaru. Senosios rusų giesmės, itin retai girdimos Lietuvos liturginėje ir koncertinėje praktikoje, – tikras fenomenas savo "šiuolaikine" išraiška (linijiškumu, neterciniais sąskambiais), primenantis A. Schnittke’s ar A. Pärto muziką.

Na, o giedojimas tiesiog sužavėjo. Vienalytis skambesys, puikūs choro solistų balsai (čia išsiskyrė varinio tenoro ir aksominio baritono sąšaukos), santūri, skoninga ir įtaigi maniera. Klausytojų entuziazmas buvo beribis. Bisas po biso – publika skirstėsi nenoriai.

Tris pirmuosius festivalio koncertus lydėjo anšlagai. Nesunku nuspėti, kad ši tendencija tęsis ir toliau. Gal tai lemia per 15 "Banchetto musicale" gyvavimo metų suvešėjęs senosios muzikos poreikis, gal įdomiai parinktos programos, o gal tiesiog magiška senųjų epochų trauka? Šiaip ar taip, akivaizdu, kad festivalis, orientuotas į milžinišką kelių amžių ir epochų (gotikos, Renesanso, baroko) Europos muzikos panoramą, yra mūsų kultūros būtinybė. Sveikintina ir skatintina.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:02:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba