SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-08 nr. 631

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Sirenos viliojo, bet nežudė

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos puota su "Kremerata Baltica"
• Kristaus istorija moters akimis
• Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• Inesos Linaburgytės ir Aleksandros Žvirblytės rečitalis
• Tikros aistros ir sidabras Operos scenoje
• "Gaidos 2004" taikinyje – muzikos ir teatro jungtis
• KONCERTAI

Dailė 
 Jutęs kosmoso begalybę
• Ona Gaidamavičiūtė
Miniatiūrų virtuozai
• Ona Gaidamavičiūtė
Dykumos peizažai
• Ona Gaidamavičiūtė
Daugiasluoksnės metaforos
• Austėja Čepauskaitė
Atmintis, glūdinti po oda
• PARODOS

Literatūra 
• Lucy Tatman
Nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Leiskite asilei liūdėti
• Paskalos bus vėliau
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Minčių ir audrų sėjėjai

Anonsai 
• Vš.Į. "Skalvijos" kino centras skelbia viešą 30 kv.m. patalpų nuomos konkursą
• Lietuvos respublikos Kultūros ministerija priima
• Kultūros ministerija priima paraiškas
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Jutęs kosmoso begalybę

In memoriam Vytautui Valiui

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Valius

Mirė dailininkas Vytautas Valius (1930–2004). Tarytum išskrido į dausas drauge su Lietuvą paliekančiais rudens paukščiais. Jo žvilgsnis nuolat krypo aukštyn į kosmoso erdves, jo neapleido baugus juodų Visatos platybių ir trapaus žemiškosios būties mirksnio jutimas. Dailininkas mąstytojas atkakliai gilinosi į pasaulio paslaptis, stengėsi širdimi patirti jo darną ir skausmingas prieštaras, protu apimti ir gilią egzistencijos prasmę, ir absurdą. Visa tai savita plastine forma išreikšta V. Valiaus kūryboje, jo knygų iliustracijose, estampuose, tapybos paveiksluose.

Šiemet išleistą vėlyvosios V. Mykolaičio-Putino poezijos rinktinę puošia V. Valiaus grafika iš ciklo "Langas" (apipavidalinimas R. Oranto). Kai kurios V. Valiaus iliustracijos, prieš keturis dešimtmečius sukurtos kitam poeto rinkiniui, dabar atgijo nauju pavidalu – išdidintais fragmentais, išretėjusia, grūdėta, tarsi iš vidaus nušviesta struktūra. Filosofinė Putino lyrika, "ramiai ir tvirtai sakanti esmes" (V. Sventickas), kaip nė vieno kito lietuvių poeto, buvo artima V. Valiaus pasaulėvaizdžiui. Kaip ir daugelis kitų kultūros skatulių, ji padėjo dvasiškai bręsti visai dailininko kūrybai. Pasak jo, kūrybinis iliustravimo procesas – tai lyg netiesioginis bendravimas su vieno ar kito rašytojo asmenybe.

Iliustruotojas jautriai interpretuodavo "bet kurį literatūros reiškinį, smelkėsi į jo gilumą, turtino savais išgyvenimais. Knygų grafikoje vaisingiausiai tarpo lyrinis jo kūrybos pradas, vis kitaip atsidavęs A. Baranausko, Maironio, Putino, E. Mieželaičio, J. Meko, Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės poezijos iliustracijose. Grafiko pamėgti paprasti gamtos įvaizdžiai – medis, žiedas, paukštis, debesis – įkūnija įvairiausias prasmes, alsuoja tylia gyvastimi. Poezijos skambėjimą polifoniškai atkartoja muzikali, erdvi iliustracijų sandara, šviesos ir šešėlių ritmai, lėta skaidrių formų slinktis, tarsi galaktikų ūkai virpanti tekstūra. Raiškos analogijų ir asociacijų dailininkas ieškojo ir gamtos pavidaluose, ir muzikos dermėse. Nedaug kam turbūt žinoma, kad jis mėgo improvizuoti elektroniniais vargonėliais.

Filosofinis V. Valiaus požiūris į pasaulį itin plačiai skleidėsi jo lakštinės grafikos ir tapybos cikluose ("Planeta", "Archeologiniai motyvai", "Vilniaus architektūra", "XX amžius", "Istorinės parafrazės", "Kultūros ekologija" ir kt.). Dailininko vaizduotę audrino laiko fenomenas, nenutrūkstanti jo tėkmė, besikeičiančių epochų, išnykusių civilizacijų, įvairių kultūrų pėdsakai, dėmesį traukė amžino materijos judėjimo bei erozijos formos. Visuomeniška jo prigimtis neleido būti abejingam ir opioms dabarties problemoms. V. Valiaus estampai ir paveikslai įtaigiai smerkė brutalias karo, žudynių, naikinimo jėgas, išryškino ekologijos problemas.

Vyraujančią santūrią pilkšvą jo grafikos gamą, subtilią tonų skalę – nuo dulsvų peleninių iki spindinčių sidabru – kartais pagyvina prislopintos kitų spalvų atošvaitos. Tapybos kūriniuose dailininkas bylojo atviros spalvos ekspresija, monumentalia stilizuota forma nors ir čia kėlė panašius egzistencinius klausimus, ieškojo pastovių etinių bei estetinių vertybių. Tapyboje spontaniškiau negu grafikoje prasiveržė V. Valiaus meninės vizijos dramatizmas, konfliktiškų prieštaravimų žmoguje ir pasaulyje pagava.

iliustracija
Vytautas Valius. "Vilniaus architektūra"

Tapyboje ypač gerai matomos liaudiškos jo kūrybos ištakos. Čia labiau nei kur kitur prabudo žemaitiška dailininko prigimtis, radosi kolektyvinėje tautos pasąmonėje saugomi liaudiški archetipai – medinių Pietų, Rūpintojėlių vaizdiniai, taurus žemaičių liaudies raižinių dekoratyvumas. Paveikslų cikle lietuvių liaudies skulptūrų motyvais V. Valius ryškino humanistinį tautodailės turinį, aukštino žmogaus dvasios didybę. Daugybę kartų grįždamas prie kelių tradicinių ikonografinių motyvų, dailininkas atskleidė amžinas vidines kolizijas, vis kitokias dvasines būsenas: rimtį, susimąstymą, liūdesį, širdgėlą, kančią…

Dažnai sutikdavau Vytautą – ilgus metus gyvenome kaimynystėje. Net probėgšmais sušnekus gatvėje, skubėdavo pasidalyti jį jaudinusiais dalykais, prabildavo ir apie žmogaus vietą po saule. Tą patį prisimena kiekvienas, artimiau bendravęs su Vytautu. Paskutinį kartą mačiau jį jau sunkiai sergantį. Pribloškė sumenkęs ir pasikeitęs, tarsi nušvitęs jo veidas, lyg būtų jau prisilietęs prie amžinybės. Tvirtai suėmęs mane už rankų, matyt, norėjo kažką svarbaus pasakyti, bet nebepajėgė, tik kartojo: "Mintys, mintys…" Niekada neužmiršiu šio graudaus paskutinio įspūdžio…

Ne kartą raginau Vytautą užrašyti savo pamąstymus apie būtį, kūrybą, sudėtingą epochą, kurioje teko gyventi. 1956 m. baigęs Vilniaus dailės akademiją, jis benaž penkiasdešimt metų buvo vienas iš Lietuvos meninio gyvenimo šviesulių ir neginčijamų autoritetų. Iki pat pastarųjų metų daugelyje svarbių kultūros procesų liko juntamas jo išmintingas, tolerantiškas, sąžinės kamertonui prilygstantis dalyvavimas. Visada buvo atidus kiekvienam kūrybingam judesiui, džiaugėsi novatoriškais jaunimo užmojais, sielojosi dėl meno klystkelių ir moralinio visuomenės nuosmukio.

Šiemet pradėta rengti įžymaus menininko, Nacionalinės premijos laureato Vytauto Valiaus kūrybos monografija. Gaila, kad jis pats jau nebegalės prie jos prisidėti savo svariomis mintimis, originaliomis idėjomis ir sukaupta didele knygos meno patirtimi. Laukiame šio leidinio ir viliamės rasti jame įamžintą bei apibendrintą visą meninį Vytauto minčių ir jausmų pasaulį. Ilgai neblės jo unikalios nerimastingos individualybės spindesys, regis, įžiebtas

Ir to svaiginančio padangių
aukščio,
Ir žaižaruojančių danguj
žvaigždynų.

(V. Mykolaitis-Putinas)

Ingrida Korsakaitė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:02:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba