SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-08 nr. 631

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Sirenos viliojo, bet nežudė

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Muzikos puota su "Kremerata Baltica"
 Kristaus istorija moters akimis
• Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• Inesos Linaburgytės ir Aleksandros Žvirblytės rečitalis
• Tikros aistros ir sidabras Operos scenoje
• "Gaidos 2004" taikinyje – muzikos ir teatro jungtis
• KONCERTAI

Dailė 
• Jutęs kosmoso begalybę
• Ona Gaidamavičiūtė
Miniatiūrų virtuozai
• Ona Gaidamavičiūtė
Dykumos peizažai
• Ona Gaidamavičiūtė
Daugiasluoksnės metaforos
• Austėja Čepauskaitė
Atmintis, glūdinti po oda
• PARODOS

Literatūra 
• Lucy Tatman
Nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Leiskite asilei liūdėti
• Paskalos bus vėliau
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Minčių ir audrų sėjėjai

Anonsai 
• Vš.Į. "Skalvijos" kino centras skelbia viešą 30 kv.m. patalpų nuomos konkursą
• Lietuvos respublikos Kultūros ministerija priima
• Kultūros ministerija priima paraiškas
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Kristaus istorija moters akimis

Interviu su kompozitore Onute Narbutaite

[skaityti komentarus]

iliustracija
Onutė Narbutaitė
A. Rakausko nuotr.

Festivalį "Gaida 2004" spalio 14 d. pradės didingas Onutės Narbutaitės kūrinys dviem chorams ir simfoniniam orkestrui "Tres Dei Matris Symphoniae" (Trys Dievo Motinos simfonijos), atliekamas Kauno valstybinio choro, kamerinio choro "Aidija" bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo Roberto Šerveniko. Kūrinio pasaulinė premjera su didžiuliu pasisekimu pavasarį nuskambėjo Frankfurte prie Oderio vykusiame festivalyje "Frankfurter Festtage der Musik". Artėjant kūrinio premjerai Lietuvoje, siūlome pašnekesį su kompozitore Onute Narbutaite.

"Tres Dei Matris Symphoniae" – Dievo motinai skirtas kūrinys. Galbūt pasirinkimas rašyti kūrinį Marijos tema susijęs su "moteriška perspektyva"?

Tam tikra prasme. Bet ne taip, kaip galima būtų įsivaizduoti. Marijos paveikslas vyrų akimis mums puikiai žinomas iš daugelio amžių. Jis yra šiek tiek nulyrintas, net nusaldintas, labai gražus, bet, sakyčiau, truputį vienaplanis. Man norėjosi į jį pažvelgti moteriškai, – kaip tik sudėtingiau, dramatiškiau, netradiciškai.

Marija, be abejo, yra ypatingas asmuo – neeilinio stiprumo, ypatingos lemties. Norėjau tai atskleisti ne per lyrinę prizmę, kaip paprastai buvo daroma, o per sudėtingesnę. Norėjau parodyti, kad jos kelias buvo ypatingas ir išskirtinis, todėl ir pirmoji dalis "Angelo apreiškimas" yra gana komplikuota, joje esama visko – ir dramatizmo, ir fatalizmo, bet kartu – ir paties žmogaus apsisprendimo. Tačiau tai nėra Marijos paveikslas, tai veikiau Kristaus istorija, pateikta per Mariją.

Kas paskatino imtis tokio stambaus kūrinio ir kaip suradote temą?

Stimulas atėjo iš šalies. Gavau pasiūlymą iš Frankfurte prie Oderio įsikūrusio Brandenburgo valstybinio orkestro vadybinininko. 2000 m. šis orkestras atliko mano oratoriją "Centones meae urbi". Po to jiems šovė mintis užsakyti man didelį opusą. 2003 m. turėjo būti minimas Frankfurto miesto 750 metų jubiliejus, jam ir turėjo būti skirtas tradiciškai kasmet vykstantis festivalis. Tačiau dėl finansinių ir įvairių kitų priežasčių proginis festivalis buvo nukeltas į 2004-uosius.

Buvo sumanyta atlikti daugiau kūrinių, susijusių su liturginiais muzikos aspektais ir religingumu plačiąja prasme. Tai nebūtinai turėjo būti mišios ar pasija, tiesiog kokiu nors aspektu reikėjo paliesti religinę temą.

Iš pradžių labai abejojau. Buvau ką tik baigusi savo Antrąją simfoniją ir man natūraliai norėjosi mažesnio, kameriškesnio darbo. O kai jau sutikau, pati idėja – Marijos tema – gimė natūraliai. Beje, kito tokio pavyzdžio, tokios struktūros kūrinio, kurį sudarytų "Apreiškimas Marijai", "Kristaus gimimas" ir "Nukryžiavimas", tie visi trys pagrindiniai momentai, bent aš nežinau. Paprastai būna kuris nors vienas, pvz., "Magnificat" arba "Pieta". Man pasirodė, kad tai visai įdomu. Taigi viskas susikoncentravo į tas tris dalis kartu su mažyte įžanga ir pabaiga.

Pasirinkote įvairius tekstus?

Tekstai yra tradiciniai, lotyniški. Pirmoje dalyje skamba "Ave Maria", angelo apreiškimas "Angelus Domini nuntiavit Mariae" ir t.t. Antra dalis yra beveik visiškai orkestrinė, choras naudojamas kaip spalva, pagiedamos tik dvi "Gloria" eilutės Kristaus gimimui paženklinti. Paskutinės dalies tekstas yra tradicinis viduramžių "Stabat Mater".

Pakalbėkime apie Jūsų kūrybos sklaidą. Galima sakyti, kad Jūsų muzika susilaukia sėkmės užsienyje: keturias autorines kompaktines plokšteles lydėjo puikūs kritikų atsiliepimai, sėkminga buvo ir "Trijų Dievo Motinos simfonijų" premjera Vokietijoje, o Pasauliniame radijo forume Paryžiuje šį pavasarį Jūsų Antroji simfonija laimėjo antrąją vietą. Laurų pelnėte ir už Atlanto – įtakingas amerikiečių kritikas Richardas Taruskinas pagarsino Jūsų, kaip puikios kompozitorės, vardą "The New York Times" puslapiuose. Kaip manote, kas lemia Jūsų muzikos sėkmę?

Iš tikrųjų negaliu skųstis. Aš nepriklausau jokiai leidyklai ir mano muzika prasiskina kelius pati – dabartinėje situacijoje tai išties unikalu. Juk iš tikrųjų niekas mano kūrybos specialiai nestumia. Dabar Lietuvoje įsikūrė Muzikos informacijos centras, mano kūrybą propaguojantis tiek pat, kiek ir kitų, bet tai yra kas kita, nei, sakykime, Arvo Pärto ar Erkki Sven Tüüro atveju. Jie visų pirma yra "vairuojami" leidyklų. Mano muzika priklauso nuo kažkieno beveik atsitiktinių susidomėjimų, bet vis dėlto atsiranda, kas ja susidomi ir atlieka. Kai viešėjau Vokietijoje, vienas kritikas, po "Trijų Dievo Motinos simfonijų" premjeros parašęs labai gražią recenziją, po koncerto pasakė, kad jam mano stilius atrodo labai unikalus ir kad jis nežino analogo tarp Vakarų kompozitorių. Galbūt tas būdas, kaip aš jungiu tam tikrus tradicinius momentus, muzikos patirtį ir šiuolaikišką kalbą, truputį kitoks nei įprasta. Galbūt kaip tik tai ir yra įdomu. Man pačiai sunku pasakyti.

Matau, kad mano muzika turi ir emocinį poveikį, tas irgi turi reikšmės. Pas mus, Lietuvoje, vienu metu buvo paplitęs toks juokingas, net vaikiškas racionalumo sureikšminimas. Mano muzika irgi yra ganėtinai racionali, bet tai veikiau sutvarkymo būdas, tam tikra tvarka. Ji reikalinga, bet neturėtų būti savitikslė. Vakaruose man jau seniai, prieš daugelį metų, teko susidurti su priešinga nuostata: čia teiginys, kad muzika racionali, konstruktyvi, paprastai reiškia neigiamą vertinimą, jeigu nėra nieko daugiau.

Mano galva, muzika turi būti harmoninga, joje turi slypėti įvairių poveikio būdų visuma – ji turi būti ir gerai sutvarkyta, ir paveiki. Užsienyje labiau vertinamas muzikos paveikumas, gebėjimas komunikuoti. Čia turimas galvoje ne pigus, banalus poveikis. Prie tokio poveikio jie labai moka prisikabinti ir net išsityčioti. Turi būti rastas tinkamas, reikiamo lygio komunikavimo kelias. Mes, man regis, taip pat jau pamažu išaugame iš tos truputį juokingos ligos – sauso, racionalaus tvarkymo sureikšminimo. Jis yra tiesiog priemonė, bet ne meninis tikslas ir ne vertybė.

Jūs pradėjote kurti 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-ojo pradžioje. Buvote kompozitorių grupė – Jūs, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, dar keli kompozitoriai, kurių muzika buvo pakrikštyta "naujuoju romantizmu". Teko kalbinti keletą minėtų kompozitorių, ir kiekvienas jų vengia šios etiketės. Bet juk Jūsų muzika išties turi šiokį tokį romantinį pradą? Bent jau ta prasme, kad ji yra emocionali.

Anuomet nuvilnijo pasaulinė avangardo banga, bet mūsų kompozitoriai buvo akivaizdžiai nuo jos atitolę ir ieškojo minkštesnės, emocingesnės kalbėsenos, kiekvienas savais būdais. "Neoromantizmas" pasirodė esąs patogi etiketė, mus visus priglaudusi, nors, pvz., Mindaugas Urbaitis aiškiai buvo minimalistas, nieko bendra neturintis su neoromantizmu.

Mano situacija apskritai paradoksali: mano muzikoje kaip tik dabar būtų galima įžvelgti daugiau sąsajų su neoromantizmu nei anuomet. Patys pirmieji kūriniai ("Birželio muzika", Pirmasis styginių kvartetas, "Interludium") buvo gal kiek minkštesni, švelnesni, bet vėliau sukurtieji ("Vijoklis", "Liberatio", "Monograma" mušamiesiems ar Trečias styginių kvartetas) yra beveik avangardiniai modernios kalbos kūriniai, o kaip tik jiems ir buvo klijuojama ta etiketė. Todėl visuomet priešinausi, nes mačiau, kad tai visiškai neatitinka tikrovės.

Galiu pasakyti vieną įdomų dalyką. Muzikos įrašų žurnale "Klassik Heute" buvo išspausdinta labai graži recenzija apie vieną mano diską, kurį sudarė du kvartetai ir du kūriniai kameriniam orkestrui "Opus lugubre" ir "Sinfonia col triangolo". Kritikas parašė: "Malonu, jog Narbutaitė laikosi atokiai nuo dabar madingo neoromantizmo". Taigi kiekvienas iš savo taško savaip mato, bet manau, kad tiesmukas neoromantizmas man nėra būdingas. Aš neseku ir nerekonstruoju romantinės pasaulėjautos, nors prieš romantizmą nieko neturiu. Tai labai turtinga, nepaprastai įdomi epocha, joje gimė daug labai gražios muzikos.

Dar grįžkime į praeitį. Prieš kelis dešimtmečius, berods 9-ojo viduryje, jūs atsidėjote kūrybai. Jokių kitų darbų nedirbote ir dabar jų nesiimate, tik kuriate. Kodėl? Ir kaip sekasi taip gyventi?

Galbūt tai atsakymas į jūsų klausimą, kodėl mano muzika susilaukia tokios sėkmės. Aš tiesiog susitelkiu į savo darbą, jam atsidedu. Yra skirtumas, ar kursi prabėgom, pavargęs, ieškodamas laisvos minutės, ar stengsiesi kuo labiau koncentruotis. Gal tai priklauso ir nuo charakterio. Iš pradžių pakankamai sėkmingai derinau kūrybinį darbą ir tarnybą, tada parašiau Antrąjį kvartetą, nemažai kitų kūrinių, bet ilgainiui supratau, kad daugiau dėmesio skiriu būtent kūrybai, o darbas su studentais man pasidarė našta. Mane tai slegia, toks jau mano charakteris. Jei ką darau, turiu tam atsidėti. Taigi supratau, kad reikia rinktis. Žinoma, iš pradžių maniau, kad tik porą metų paskirsiu kūrybai, o paskui vėl kažko imsiuosi. Bet ilgainiui tiesiog atitrūksti nuo tų "kitokių" darbų. Vėl pradėti kažką nauja reikia pasiryžimo, o jeigu nėra baisios būtinybės, tai tiesiog apriboji savo poreikius, ir tiek. Aišku, nėra taip lengva.

Ačiū už pokalbį ir linkiu daug gerų kūrinių.

Daug gal net nėra svarbiausia. Kai kurie mano, kad pernelyg rimtai žiūrėdamas į kūrybą, ją lyg ir sureikšmini, bet aš įsitikinusi, kad į kiekvieną darbą, kurį darai šioj žemėj, reikia stengtis įdėti kiek gali. Tad tų kūrinių gali ir nebūti labai daug. Didelė laimė, kad nesi su botagu vejamas leidyklos. Tai žinoma, skurdesnis gyvenimas, bet užtat laisvesnis.

Kalbėjosi Beata Leščinska

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
7:02:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba