SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-07-29 nr. 672

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ieva Dilytė
Tylus liudijimas
11

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Nidos dialogai tęsiasi
• Sigitas Šilinskas
"Kristupo gitarų" introdukcija
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Asta Jackutė
Žaidžiant kačių namus
6
• Laima Kreivytė
Keturiese be sienų
1
• PARODOS

Literatūra 
• Ayn Rand mirė. Ayn Rand gyva6
• "Gyvybei tolygi atmintis..."3
• Naujas "Krantų" žurnalo numeris
• VAKARAI

Teatras 
 Publikos atstumtieji1
• Druskininkai laukia teatro festivalio
• Menų spaustuvės "Ateinantys"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Dešimt geriausių vaikiškų filmų5
• Kas bijo Douglaso Adamso?3
• Gilių minčių gidas1
• Atostogos praeis greitai
• Svarbiausia – humoro jausmas
• Išskirtiniai "Skalvijos" seansai
• Kultūra, menas ir pyragai iš Rytų Prūsijos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia2
• Kultūros ministerija skelbia atvirą konkursą2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Publikos atstumtieji

Baigėsi 59-asias tarptautinis Avinjono teatro festivalis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jan Fabre "Ieškant Utopijos"

Iki šiol profesionalų meną propagavęs tarptautinis Avinjono teatro festivalis, trukęs liepos 8–27 d., šįmet sulaukė ypač kritiškų publikos ir kritikų pastabų. Antrus metus festivaliui vadovaujantys Vincent’as Baudriller ir Hortense Archambault, pakeitę ilgametį jo direktorių Bernard’ą Faivre d’Arcier, ne tik atsisakė ankstesnės festivalio koncepcijos, bet ir pasiūlė kitokią nei įprasta programos formavimo strategiją. Festivalio programa dėliojama atsižvelgiant į vieno pasirinkto menininko, asocijuoto programos sudarytojo, kūrybos kryptį ir intencijas. Pernai toks sudarytojas buvo vokiečių režisierius Thomas Ostermeieris, pristatęs Avinjono žiūrovams ne tik savo kūrinius, bet ir plačią vokiečių teatro panoramą, supažindinęs su aktualaus, socialinio teatro ieškojimais. Tiesa, jau pernai džiaugdamiesi tokia pažintimi visos programos atžvilgiu prancūzų kritikai buvo gana skeptiški. Programai, anot jų, stigo estetinės įvairovės, prancūzų kalbos ir... iškilių spektaklių garbingiausioje aikštelėje – Popiežių rūmų Garbės kieme.

Šiųmetinė programa sukėlė dar daugiau aistrų, net pasipiktinimo ir grasinimų. Didžiausiuose Prancūzijos dienraščiuose greta spektaklių anonsų vieną po kito galėjai skaityti dvejonių, nusivylimų ir priekaištų kupinus festivalio dienoraščius. Priežastis – šiųmetis programos sudarytojas flamandas Janas Fabre, labiausiai šokiruojantis ir provokuojantis 47-erių metų tapytojas, skulptorius, režisierius ir apskritai neformalaus meno kūrėjas. Pats nepripažįstantis grynojo žanro ar formos, jis ir 59-ąjį Avinjono festivalį "pavertė" stilių, formų bei koncepcijų kakofonija. Viena vertus, ši kakofonija, geriausiai atspindėjusi šiandienos tradicinio teatro "savigriovą", atvėrė ir aktualaus scenos meno nevaisingumą. Kad ir kaip savo "šlapiais", kruvinais, klykiančiais, kūnų ir energijos transformacijų kupinais darbais Fabre festivalio žiūrovams bandė įteigti, jog brutalus šiandienos pasaulis reikalauja tokio pat brutalaus pasakojimo, žiūrovai iš jo spektaklių sprukdavo nesulaukę pabaigos. Pasirodo, ne vien pasibjaurėję nuogais kūnais ar čiurkšlėmis besiliejančiu krauju – jiems iki gyvo kaulo įgriso tarsi virusas teatro sceną apnikęs žmogaus būsenų, santykių, sąmonės ir gyvenimo iškrypimas ar pakrikimas, kurį, pasitelkdami judesį ir videopriemones, paversdami spektaklį performansu ir instaliacija, demonstravo dauguma šįmet Avinjono festivalio pristatytų menininkų. Anot kritikų, jie – greičiau šiuolaikinės scenos meno rinkos aukos, atstumtieji ir nesuprastieji, o ne tikri kūrėjai, kuriems Fabre šįkart suteikė išskirtinę privilegiją būti dėmesio centre. Tad ir pristatyti trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių Flandrijos menininkų – Jano Decorte, Jacques’o Delcuvellerie, Wimo Vandekeybuso, Jeano Lambert-wildo, Pascalio Rambert’o, Jeano Franēois Peyret – darbai, kritikų nuomone, yra viena į kitą panašios "narciziškumo ceremonijos". "Visi nervinasi... Publika niršta... Baudriller ir Archambault baisiai trūksta intelektinio ryžto ir meninės vaizduotės", – rašo "Le Figaro". "Pirmą kartą savo gyvenime buvau priverstas išeiti iš spektaklio jam nepasibaigus. Ir ne tik aš vienas. Štai kas mane jaudino. Žiūrovams teatras yra tarsi laimės pažadas, bet jie ėjo iš spektaklių ant pirštų galų, gėdindamiesi, tarsi tai būtų jų kaltė. Pasekmės gali būti skaudžios. Tiek žiūrovams, kurie gali nuo teatro nusigręžti, tiek politikams. Apie kokią kultūros politiką jie kalbės su savo pavaldiniais, pamatę kai kuriuos spektaklius?", – klausia René Gonzalčsas, teatro "Vidy" Lozanoje vadovas. "Šiais metais matome teatro baigtį. Regime tik purslus. Keista būtų, jei publika į tai nereaguotų. Ir jos nepasitenkinimas yra naudingas", – sako rašytojas, dramaturgas ir režisierius Jeanas Michelis Ribes’as.

Toks nepasitenkinimas, vaizdžiai aprašytas "Le Monde" ir "Le Figaro", "L’Express" ir "Nouvel Observateur" teatro kritikų, apeliavusių net į kultūros ministrą, kad šis pakeistų festivalio vadovus, buvo išprovokuotas išties drąsaus Baudriller ir Archambault sumanymo. Asocijuotu festivalio menininku pasirinkę Janą Fabre bei 9-ojo dešimtmečio Flandrijos scenos žvaigždes festivalio vadovai kartu su jais ryžosi žiūrovams pristatyti naujausias scenos meno formas, griaunančias bet kokias konvencijas ir atsisukančias į individualią menininko patirtį. "Praėjusiais metais susitelkėme į režisūrą. Stebėjome, kaip režisierius interpretuoja dramaturginį tekstą ir telkia aplink save skirtingas profesijas bei skirtingas praktikas. Šįmet rinkomės menininkus, kurių santykis su kūryba yra labiau lyriškas, individualus, kurie atveria savo vidinę patirtį, savo skaudulius, vizijas ir juos projektuoja į sceną. Tokiu atveju formų ištrynimas ar sumaišymas yra antraeilis dalykas, nes jis vyksta natūraliai. Norėjome būti kuo laisvesni, pristatyti stiprius menininkus, kurių nevaržo vien teatro ar vien šokio kalbos apribojimai", – sako festivalio meno vadovas Vincent’as Baudriller. Neatsitiktinai festivalio afišą papuošė Fabre kūrinys – milžinišku vėžliu jojantis kūrėjas: "Vėžlys yra gyvūnas, kuris ant nugaros nešasi savo namus. Taip ir menininkas ant kupros nešasi savo pasaulį", – apibūdina šį kūrinį autorius. Tačiau tiesa ir tai, kad daugelis (75 proc.) Avinjone rodytų spektaklių buvo premjeriniai, jų niekas nematė, tad rizikuoti teko ne tik tikriesiems festivalio vadovams, bet ir pačiam Fabre.

Prievarta ir beviltiškumas, nuogumas ir žiaurumas, video ir skaitmeninės technologijos – štai kas labiausiai šokiravo Avinjono festivalio žiūrovus bei teatro profesionalus. Visus tuos, kurie teatro scenoje iki šiol tebeieško svajonės ar utopijos, padrąsinimo ar užuojautos; pagaliau tuos, kurie ieško "tikro" teatro. Tad kaip įdomūs (tik įdomūs, tačiau anaiptol ne geriausi) šįkart buvo belgo Arne Sierenso "Marija, amžinas susitaikymas", Ostermeierio "Aneantis" pagal Sarah Kane, Williamo Forsythe’o judesio spektaklis "Jūs padarėte iš manęs monstrą", italo Romeo Castelucci impresijos "B.# 03 Berlynas" ir "B. # 04 Briuselis", Jozefo Nadjo kartu su Vladimiru Tarasovu paruoštas judesio ir perkusijos lydinys "Paskutinis peizažas" ar garsiosios performansų meistrės Marinos Abramovic akcija-instaliacija "Biografija. Remiksas". Dvi savaites Avinjono scenose bergždžiai ieškoję tikro teatro, žiūrovai jį rado lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklyje "Krumas".

"Krumas", kurtas pagal žydų rašytojo bei dramaturgo Hanokho Levino (1943–1999) pjesę, buvo rodomas paskutinę festivalio savaitę (liepos 20–26 d.) pilnutėliame Šv. Juozo licėjaus kieme, žiūrovai lydėjo jį ovacijomis, kritikai negailėjo liaupsių: "Pagaliau tikras teatro, žmoniškumo ir prasmės momentas. Nepakartojamas autoriaus ir režisieriaus susitikimas, leidęs abiem pasidalyti kritiniu žvilgsniu į savo šalis ir savo visuomenes, kilusiu iš meilės graikų tragikams ir įgijusiu šiuolaikinės tragedijos formą. Spektaklis, kuris drįsta kalbėti apie paprastus ir universalius dalykus, apie gyvenimą ir mirtį, ligą ir meilę, ypač meilės stygių. Kurio forma nauja, nors anaiptol ne "radikali" (radikalumas dėl šiųmečio festivalio visiškai prarado savo vertę), tačiau kalbanti mūsų, gyvenančių čia ir dabar, sąmonei. Ir kuris turi viską, ko trūko kitiems siaubingai konceptualiems Avinjono spektakliams."

Warlikowskio "Krumas", apipavidalintas nuolatinės jo spektaklių scenografės Małgorzatos Szcześniak, gimė dviejų Lenkijos teatrų – Varšuvos "Rozmaitości" ir Krokuvos "Stary" – pastangomis. Buvo surinkti puikūs aktoriai (Jacekas Poniedziałekas, Stanislawa Celińska, Maja Ostaszewska, Małgorzata Hajewska-Krzysztofik ir kt.). Hanokho Levino 1975 m. parašytą linksmai graudžią istoriją apie tai, kaip keturiasdešimtmetis Krumas iš užsienio grįžta pas tėvus, į mažą kaimelį, ir vėl sutinka buvusius draugus bei mylėtą moterį, režisierius pasakoja pasitelkdamas sau būdingas priemones. Jau ankstesniame spektaklyje, An-nskio "Dibuke", stebino neįprastas Warlikowskio gebėjimas sukurti ypatingą spektaklio atmosferą bei neskubų veiksmą, persmelkiantį tiek aktorius, tiek ir žiūrovus. "Krume" veikėjai iš kūno ir kraujo tarsi tampa savo pačių šmėklomis, pasirodančiomis ir dingstančiomis ventiliatorių vėjo plevenamame balkšvai žalsvame ore. Tris valandas be pertraukos trunkantis spektaklis įtraukia žiūrovus kaip sapnas ar prisiminimas, neforsuojamas, be ryškesnių režisūrinių intervencijų, bet priverčiantis nuolat jausti tragiškos pabaigos nuotaiką ar beviltiškumą. Pavyzdžiui, tada, kai Krumas, lankydamas draugą ligoninėje, kreipiasi į žiūrovus ir prašo laimingą porą nusifotografuoti su jo draugu. Tokia pora atsiranda, ir draugas bent prieš mirtį atsiduria tarp dviejų laimingų žmonių. Ar tada, kai mirusiojo pelenai, smiltelėmis dengiantys stalą, pučiami pasiekia žiūrovus... "Neįmanoma niekur sugrįžti ir neįmanoma negrįžti", – tarsi sako ir "Krumo" autorius, ir režisierius. Toks tylus, bet jautrus jų kalbėjimas neatsitiktinai hipnotizavo ne tik žodžio, bet ir tylos išsiilgusius šiųmečio Avinjono žiūrovus.

Ilgai trukusiomis ovacijomis festivalio svečiai palydėjo ir dar vieną menininką – prancūzų kino ir teatro legendą Jeaną Louis Trintignant’ą, vienintelį liepos 22-osios vakarą skaičiusį Apollinaire’o poeziją atviroje 1800 vietų Popiežių rūmų Garbės kiemo scenoje. Po tradiciškai šioje erdvėje pristatomų svariausių ir garbingiausių festivalio pastatymų šįkart čia rodyta Jano Fabre "Ašarų istorija" ir "Aš esu kraujas" bei choreografės Mathilde’os Monnier "brolis&sesuo" buvo sutikti garsiais žiūrovų "Bū-ū". Tačiau kai kurių teatro profesionalų nuomone, jei Garbės kieme būtų buvę parodyti bent du klasikiniai (t.y. tradiciniai, sukurti pagal tikrus dramos tekstus) spektakliai, polemika tarp festivalio rengėjų ir žiūrovų bei kritikų nebūtų įsiplieskusi.

Apie festivalį kalbintas prancūzų teatro istorikas ir teoretikas Georges’as Banu drįso apmalšinti aistruolius: "Kai kurie kritikai patikėjo, kad teatras išsižadėjo teksto. Bet tai netiesa. Šis festivalis pabandė supriešinti režisierius, kurie stato pjeses ir laikosi tradicijų, ir tuos, kurie scenoje kuria autentišką sceninį pasaulį, tokį, kokį mato tik jie. Mes turime būti atviri kiekvienai pozicijai. Žinoma, flamandų spektakliuose eksploatuojamo nuogo kūno šaknys glūdi 1968-uosiuose, tik tuometinio "Living theatre" spektakliuose nuogas kūnas reiškė išsilaisvinimą ir optimizmą, o šiandien jis – traumuotas ir suaižėjęs. Tačiau abu šiuos laikus sieja viena idėja – tiesą byloja kūnas, nes žodžiai yra beverčiai."

Tikimasi, jog kitąmet aistros kiek atslūgs. Asocijuotas festivalio menininkas bus ne vien Prancūzijoje mėgstamas vengrų kilmės prancūzų kūrėjas, šokio ir judesio teatro šalininkas Josefas Nadjis.

Parengė R. V.

 

Skaitytojų vertinimai


5378. blairo :-) 2005-08-02 13:34
Manau, kad ir "paraštiniai" teatrai turėtų susilaukti tolerancijos, tik jiems gal derėtų publikos kantrybę bei pojūčių ribas tirti kitokiame festivalyje, o ne prestižiniame Avinjone.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:01:12 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba