SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-05-27 nr. 663

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vita Mozūraitė
Kalbantis šokis
7

Muzika 
• Gintarė Adomaitytė, Marius Kraptavičius
Sapne raibuliavo skara
1
• Maištingas kūrėjas sugrįžta
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Primenantys apie save
6
• Choras "Ave vita" švenčia 70-metį
• KONCERTAI

Dailė 
• Indrius Meška
Grafika Kauno laiku
 Laima Kreivytė
Vaizduotė su prijuostėle
• Rūta Taukinaitytė
Gyveno kartą knygrišys...
2
• Janina Krušinskaitė
Tobulas pasaulis
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Johan Simons: "Visa, kas neįprasta, bus prarasta..."
• TEATRAI

Kinas 
• Gyvas autorinis kinas
• Olivier Seguret
Sovietų griuvėsiai ir svaiguliai
• Živilė Pipinytė
Fandorinas ir Požarskis
1
• Tūkstantmečio liūdesys
• Jono Meko kūryba Lietuvos paviljone 51-ojoje Venecijos bienalėje1
• "Italų kinas be sienų" tęsiasi
• Filmai Aleksandrui Puškinui
• "Skalvijoje" – studentų videodarbai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos kinematografininkų sąjunga skelbia1
• AB Turto bankas aukcione parduoda
• Viešoji įstaiga Menų spaustuvė skelbia paraiškų priėmimą
• Galerijai reikalinga...

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Vaizduotė su prijuostėle

VDA diplomantų darbai

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Diletos Deikienės diplominis darbas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas – tai šešiolika baltų prijuosčių su išsiuvinėtais moterų piešiniais. Tačiau išorinis paprastumas slepia ne tik gilesnius kultūrinius sluoksnius, bet ir ilgas kruopštaus darbo valandas. Grandinėle išsiuvinėti vieną piešinį trunka keturias dienas – nuo ryto iki vakaro. Ir tai nepriklauso nuo piešinio dydžio – nes kuo ji mažesnis, tuo dygsnis smulkesnis. Tie smulkieji piešiniai atlikimo precizika priartėja prie juvelyrikos. Jau vien šis menininkės savidisciplinos ir valios aktas yra tarsi dvasinės pratybos.

Autorė renkasi tradicinį darbo drabužį – prijuostę. Nuo seno ji yra moters darbštumo, švaros ir paklusnumo simbolis. Prijuostė – tai tarsi balta tvorelė, uždaranti moters pasaulį virtuvėje. Tai buitinės sferos demarkacinė linija – šiapus yra valgio gaminimas, skalbimas, siuvimas ir siuvinėjimas, anapus – tas grėsmingas viešas pasaulis su laisvės apžavais ir pagundomis. Vienas iš meninių inspiracijų šaltinių yra Stepheno Daldry filmas "Valandos" ir jame parodyti trijų moterų likimai. Itin įsidėmėtinas pokario namų šeimininkės paveikslas – Julianne Moore herojė iš paskutiniųjų stengiasi įgyvendinti tobulos šeimos moters idealą, tačiau tarp namo sienų uždusintas kūrybiškumas prasiveržia tragiška savigriovos jėga. Būtent to laikotarpio "moteriškumo mistika", idealizuoti šeimininkių su baltomis prijuostėlėmis vaizdiniai įkvėpė Diletą. Ji sustiprina tradicijos ir naujųjų laikų susidūrimą siuvinėdama ant prijuosčių ne virtuvėje triūsiančias, bet gyvenimu besidžiaugiančias jaunas moteris. Jos laisvos, gražios, seksualios, kartais nuogos, kartais madingai apsirengusios. Arba pasiryžusios skrydžiui lakūnės. Jų pozos – kasdieniškos ir laisvos, jos džiaugiasi savo kūnais ir savo veikla. Autorė minėjo, kad būtent tokias – savarankiškas ir drąsias – moteris ji kvietė pozuoti savo piešiniams.

Šie piešiniai nepaprastai išraiškingi. Menininkė sumaniai kaitalioja figūrų rakursus, pozas ir dydžius, dažnai naudoja fragmentiškumą. Kartais lieka tik žmogaus ranka ar koja, kartais – batai. Rankų darbas šiuolaikiniame mene išgyvena renesansą – tai rodo ne tik piešinio populiarumas, bet ir siuvinėjimo bei kitokių, kadaise tik taikomajam menui būdingų technologijų naudojimas. Galima prisiminti garsaus Italijos menininko Francesco Vezzoli siuvinėtus paveikslus. Tačiau svarbu ne mada, o kaip tas rankų darbas panaudojamas – ar jame pakankamas konceptualumo ir lokalinės patirties krūvis?

Šiuo požiūriu Diletos Deikienės darbas nepalieka abejonių. Ji sujungia ne tik senąją močiučių tradiciją su dabartiniais įvaizdžiais, bet ir gilesnį tos iš motinos dukrai perduodamos patirties apmąstymą. Juk drabužis – tai kūno išnara. Čia eksponuojamos prijuostės nurodo ne tik buitinę sferą, amatus ir šiuolaikinį meną. Jos žymi moters kūną. Tą klasikinę jo formą, vadinamą torsu – be galvos, rankų ir kojų. Neatsitiktinai šių prijuosčių kišenės yra užsiūtos – moterų kūnai joms nepriklausė, jie buvo patriarchalinės ekonomijos mainų ir disciplinos objektas. Šiuolaikinė mada jau "išlaisvino" prijuostę – kadaise reiškusi namų erdvę ir patarnavimą dabar ji tapo spalvingu šiuolaikinės moters aksesuaru, dėvimu gatvėje. Dileta nekeičia prijuostės formos ir švarą bei tyrumą simbolizuojančios baltos spalvos. Priešingai – tradicinei formai ji suteikia subversyvų turinį, taip paneigdama "amžino moteriškumo" mitą. Juk prijuostės modelis pasiskolintas iš draugo – ne iš draugės. Šis faktas (drauge su išsilaisvinusių merginų siuviniais) tik patvirtina, kad moteriškumas, kaip ir vyriškumas, yra socialiai ir kultūriškai sukonstruoti. Kaip sake Simone de Beauvoir, "moterimi negimstama, ja tampama". Dileta išraiškingai ir subtiliai parodo, kaip laisvos formos gali transformuoti sustabarėjusią mąstymo ir įvaizdinimo struktūrą. Ir kad kruopščiai siuvinėjant grandinėle galima kurti aktualų ir vertingą šiuolaikinį meną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:00:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba