SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-25 nr. 685

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Opiumas liaudžiai, arba Lazdele į akį
24

Muzika 
• Vita Mozūraitė
Paskutinis dienos grožis
8
• Živilė Ramoškaitė
Smuikininkės kelyje – vėl naujovės
• Birutė Vainiūnaitė koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje
• Gitarų šventės1
• Dienoraštis apie "Čiurlionio" ansamblį
• Artėjančių Kalėdų garsai
• KONCERTAI

Dailė 
 Agnė Narušytė
Moterų mumifikavimo menas
1
• Neringa Černiauskaitė
Vidinė reakcija
3
• Virginija Vitkienė
Siuvinys: Lietuva – Suomija
1
• Ieva Pleikienė
Apie ekslibrisų meno šiuolaikiškumą
• PARODOS

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Smėlis neturi poilsio
4
• Aktorės Irenos Tamošiūnaitės 70-mečiui1
• Aktoriaus fotografijų paroda2
• Alytaus miesto teatre – "Altorių šešėly" tęsinys2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Sąskaitos su biografija
• Priešinantis laikui
• Nebaisi kelionė
• Išleistas filmo "Baltos dėmės mėlyname" DVD
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Iš šio ar iš ano pasaulio?
• Paulina Pukytė
Airija, katė, angelai
5

Anonsai 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Moterų mumifikavimo menas

Sauliaus Saladūno fotografijų paroda "Prospekto" galerijoje

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saulius Saladūnas. Iš ciklo "Europa". Graikija, 2004 m.

Gal tai nuskambės kaip akibrokštas, bet moters aktas – turbūt pats neįdomiausias fotografijos žanras. Tiesa, patys fotografai (kaip ir visi menininkai), kiek teko girdėti, jį garbina – esą tik nuogas kūnas leidžia atskleisti tikrąjį grožį ir taip toliau. Matyt, čia vis dar veikia antikos idealas, nors įvairiais amžiais ir įvairiose kultūrose būta įvairių grožio sampratų ir toli gražu ne visada jo etalonas buvo nuogas kūnas, kartais net priešingai – ne nuogas ir net ne kūnas. Fotografijose matant vis tuos pačius iškilimus ir įdubimus kyla įtarimas, kad akto žanro pasirinkimą lemia idėjų stoka arba kažkas, glūdintis giliai vyro sieloje. Šiaip ar taip, pasaulyje prifotografuota daugybė nuogų moterų – ir geriau, ir blogiau, ir romantiškiau, ir natūralistiškiau, ir įmantriau, ir primityviau, ir su žiedais, ir be žiedų. Visaip. Taigi atpažinusi šį žanrą panevėžiečio Sauliaus Saladūno parodoje "EU", kuri neseniai veikė "Prospekto" galerijoje, iškart nusiteikiau kritiškai.

Vis dėlto Saladūnas išbaidė jau besiveriantį žiovulį. Nors fotografijose – tos pačios, tik kompiuterizuotos (intensyvesnės spalvos, kietesnės – "mašininės" – formos) moterys, kažkas atsitiko jų odos faktūrai, taip lengvai ir stereotipiškai visuomet lyginamai su smėliu ir kopomis... ką ten lyginamai – jais tampančiai. Žinoma, čia irgi nieko ypatingo – kompiuteris suskaidė kvadratėliais, "išanalizavo" ir aptirpdė per daug priartintą vaizdą, kaip visada atsitinka, kai nori geriau įsižiūrėti į detales – kontūras ima ir subyra, tiesios linijos laiptuojasi, spalvos praranda aiškias ribas, nors iš tolo viskas atrodo kaip įprasta. Bet pats autorius į šių nuotraukų gamybos procesą žiūri kitaip, tiesą sakant, šiek tiek jį mistifikuoja, o fotografija visais laikais stipriausiai veikia tada, kai paslaptingumas yra vienas jos ingredientų.

Pasak Saladūno, šios fotografijos esą sukurtos ne fotografuojant, o "pikseliografuojant": iš kažkada padarytų ir užmirštų, o dabar nuskenuotų nespalvotų fotografijų Saladūnas išsikerpąs fragmentėlį, kuriame yra mažai pikselių (arba skaitmeninio vaizdo "ląstelių"). Tuomet jis juos veikiąs įvairiais būdais, kad jie "išprotėtų" ir taptų spalvoti. Tai, anot autoriaus, yra "klonavimas iš mumijos", o šio proceso rezultatas nenuspėjamas. Kitaip tariant, pikselis yra savotiškas fotografijos genetinis kodas, į kurį Saladūnas mėgina prasibrauti ir kurį mėgina užvaldyti. Ir nors pikselių struktūra išlieka ta pati (autorius jos nekeičiąs), į pirminę formą jų sugrąžinti esą neįmanoma, fotografija yra amžiams pakeista. Kaip matote, Saladūnas yra tarsi "mokslininkas", kuriantis vaizdą iš paslaptingų medžiagų ir paprastam mirtingajam nesuvokiamais metodais – fotografai visada tokie ir buvo.

Mumifikuoti moterų aktai jau yra nebe moterų aktai, o fotografijos narstymo po kaulelį pavyzdžiai, realizuojantys dabartinį fotografijos virsmą iš sidabro druskų į skaitmenį. Išryškindamas fotografijos sandarą, Saladūnas tarsi ieško materialaus virtualėjančio vaizdo pagrindo – juk skaitmeninė fotografija neturi nei negatyvo, nei originalo, jos dalelės – pikseliai – yra tokios pat prigimties, kaip ir, pavyzdžiui, kompiuteriu surinkto teksto dalelės. Virtualioji erdvė viską unifikuoja, ir Saladūnas šiame kontekste klausia, kas tuomet yra fotografija? Ar vaizdo anatomija pasiekia vaizdo reikšmių klodą, ar pikselių, iš kurių sudaryta fotografija, "išprotėjimas" pakeičia vaizdo prasmę? Ir kaip tai veikia tokią banalybę kaip akto fotografija?

Kažką panašaus šiųmetėje Venecijos bienalėje rodė garsusis vokiečių fotografas Thomas Ruffas, tik jis dekonstravo ne aktus, o gražius turistinius peizažus, tiksliau – juos paprasčiausiai išdidino išryškindamas tą pačią pikselių struktūrą. Akivaizdu, kad tokios praktikos dabar yra "ant bangos". Tačiau Saladūnas pasirodo besąs netikėtai radikalesnis už Ruffą – ir todėl, kad seną nespalvotą fotografiją verčia nauja spalvota (taigi reflektuoja dabartines fotografijos transformacijas), ir todėl, kad taip elgiasi su giliausias tradicijas turinčiu, bet ir nuvalkiotu akto žanru, vis labiau kritikuojamu už tai, kad moterį paverčia daiktu, įrankiu vyro įgeidžiams tenkinti. Versdamas pikselius išprotėti Saladūnas simboliškai prievartauja ne tik fotografiją, bet ir moterį.

Laima Kreivytė yra atkreipusi dėmesį, kad paprastai mene moteris figūra paverčiama alegorija, pridedant jai kokių nors "rimtų" daiktų – atributų, – ir tik tada tampa šiokia tokia galios figūra. Paversdamas moterų kūnus politinėmis alegorijomis, Saladūnas nuo tradicijos ne ką tenukrypsta. Tačiau jo veiksmas tradicijos požiūriu yra toks iškreiptas, kad ima kvestionuoti patį alegorizavimo aktą. Pirmiausia jam neprireikia jokių atributų – pakanka pavadinimo, nurodančio konkrečią Europos šalį, ir kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinusių stereotipų apie kitas tautas.

Pavyzdžiui, Vokietiją reprezentuojanti moteris yra šalta ir kieta, sulipdyta iš baltų ir juodų juostų, nes jau daugiau nei prieš dešimtį metų susijungusios Vokietijos vis dar yra aiškiai dvi; arba Italija – tai antikos grožio idealų saugykla, vėlesnių dailininkų perpiešta švelniomis freskų spalvomis. Kaip tik tokių įsitikinimų pagrindu temperamentingoji ir karštoji Ispanija virsta klitoriu, o Norvegijos moters kūne galima įžiūrėti fiordų ir ledynų atšvaitus; tuo tarpu iš Latvijos, kuri prisijungdama prie Europos Sąjungos per "Euroviziją" prisistatė etninės kultūros vaizdais, Saladūno fotografijoje liko tik raudona kasa. Kita vertus, jau vien idėja pateikti moters kūną kaip Europos valstybę primena, kad pati Europa graikų mitologijoje buvo jaučiu pasivertusio gašlūno Dzeuso pagrobta finikiečių princesė. Čia galima įžvelgti ir politinę ironiją: sunku pagrobtajai pačiai "kalti" savo likimą.

Keisčiausia tai, kad šie tiesmuki palyginimai plius labiausiai nuvalkiotas fotografijos žanras plius pikseliografija susideda į gana įdomų junginį. Visi trys fotografijos elementai priklauso paviršiui: buitiško kalbėjimo apie tautinius charakterius, žvilgsnio prievartos moters kūnui (ji "paviršutiniška", nes paliesti juk negalima) ir visiškos fotografijos dematerializacijos, kai skaitmeninis paviršius nebeslepia jokios tikrovės. Kaip ir keliagubas neiginys, šie paviršiai paneigia vienas kitą – lieka ironiška spalvų ir žodžių kupina tuštuma, lyg be tvirto įsitikinimų pagrindo likusio dabarties menininko būsenos komentaras.

 

Skaitytojų vertinimai


11538. Asta :-) 2007-11-15 19:04
Gana groteskiškai feministeine ironija persmelktas straipsnis.Mano manyu taiklūs palyginimai, pliusų ir minisų harmonija su disharmonijos pragiedruliais sudomina skaitytoja, privercia patiketi skelbiama informacija.Išties šaunus straipsnis, grindžiamas ne tik autorės noumone, bet ir kultūriniais faktais. bravo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:00:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba