SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-11 nr. 784

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Justina Augustytė
„Vilniaus albumas“ – ne tik Vilniui
1

Muzika 
• Dabartis ir perspektyvos
• Kristina Logvinovienė
Menotyros disertacijų derlius
3
• Gedvaldas Jurgelevičius
Muzikos valanda Šv. Jonų bažnyčioje
2
• Kauno kvarteto CD
• Apie muzikos magą1
• Tarpkultūrinio dialogo deklaracija
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Pragiedruliai
19
• PARODOS

Fotografija 
• Kornelija Česonytė
Skopofilija. Mirties atvaizdai. Peizažas kaip atmintis
8

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Ona Mažeikienė
Rašytinis paminklas dailininkui

Teatras 
• Pasaulis juodo polietileno maiše
• Naujam gyvenimui prikelta „Raudonkepurė“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Dviprasmiški gėrio ir blogio žaidimai
 40 tūkstančių motyvų
• Menas priklauso liaudžiai
• Didžiausios 2007-ųjų kino nesėkmės6
• Audriaus Stonio paskaita Kalkutoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

40 tūkstančių motyvų

Kodėl žiūrime kino pasakas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Auksinis kompasas“

„Žiedų valdovo“ pradėtas ir filmų „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, „Aukso dulkės“, „Auksinis kompasas“ bei daugybės kitų fantasy stiliaus kūrinių bumas verčia susimąstyti, kodėl mėgstame kino pasakas. Apie tai su kultūros antropologu Wojciechu Burszta kalbėjosi žurnalo „Film“ kritikė Elżbieta Ciapara. Jų pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Kodėl tokios populiarios kino pasakos?

Reikia tai pasvarstyti platesniame kultūros kontekste. Pagrindinis kiekvienos kultūros motyvas yra gėrio ir blogio sąveika. Galima tvirtinti, kad kultūrą maitina pasakojimai apie gėrį ir blogį. Universalus kiekvienos kultūros motyvas yra gėrio pergalės ilgesys. Taip priartėjame prie pasakų. Nes būtent pasaka yra pats stereotipiškiausias, o kartu ir universaliausias pasakojimas apie tai, kad gėris visada nugali.

Dar prieš keliolika metų pasakas kurdavo vaikams. Dabar vis daugiau filmų adresuojama pirmiausia suaugusiems...

Tai kontrkultūros rezultatas. Jaunoji karta parodė, kokia ji yra svarbi, beje, ir kaip vadinamoji tikslinė grupė. Taip pat nusitrynė aiškus pasidalijimas į amžiaus grupes, pradedant drabužiais ir šukuosenomis ir baigiant kultūros vertybių vartojimu. Šeštajame dešimtmetyje suaugusieji nežiūrėjo pasakų. Nebent kartu su vaikais. Bet tai buvo didelis pasišventimas, nes suaugusieji per pasakas siaubingai nuobodžiavo. Dabar suaugusieji ne tik vienodai gerai pramogauja, bet tik jie vieni sugeba perskaityti pasakose slypinčias prasmes ir potekstes.

Esame sentimentalūs, o gal greičiau infantilūs?

Yra dvi mokyklos. Pirmoji remiasi teze, kad kapitalizmas yra žiaurus ir reikalauja iš mūsų lankstumo profesiniame gyvenime, visiško paklusnumo firmai, ir kartu jokio lankstumo šeimyniniame gyvenime. Tad mes imame ilgėtis pasakojimų, kurie ne tik yra pramoga, bet taip pat (o gal net pirmiausia) suteikia paguodą ir leidžia pamiršti apie realybę. Tai toks savotiškas sugrįžimas prie kino pradžios. Prisimenu savo tėvo pasakojimus. Jis gimė 1914 m. ir augo kaime. Tėvas pasakojo, koks didelis išgyvenimas kaimo vaikams buvo kilnojamojo kino teatro atvykimas. Dažniausiai rodydavo lenkų romantines komedijas. Gerai žinome, kokie tai buvo filmai – savotiškos pasakos. Tėvas pasakojo, kad vaikams tie seansai būdavo galimybė pabėgti nuo to, ką jie matė kiekvieną dieną. Tad jie žiūrėjo filmus iki paskutiniosios. Jie išeidavo į visai kitą pasaulį.

O kaip dabar? Žiūrovai taip pat pasineria į fantastišką pasaulį?

Greičiausiai jau ne.

Esate įsitikinęs? O kaip „Žvaigždžių tako“ ir „Žvaigždžių karų“ gerbėjai? 400 tūkstančių anglų deklaruoja išpažįstantys džedajų kultą, kurį sugalvojo Lucasas. Džedajų riteriai – tai ketvirtoji pagal išpažintojų skaičių religija Didžiojoje Britanijoje. Beje, lenkianti judaizmą. Australijoje jų 70 tūkstančių.

Bet tai kitokio pobūdžio reiškinys. „Žvaigždžių karai“ ar „Pokemonai“ (jiems masinės kultūros antropologai skyrė bene daugiausia dėmesio) – tai daugiafunkciniai fenomenai. Tai ne tik kino pasaulis, bet ir simultaniškai atsiradę kompiuterinių žaidimų, suvenyrų, net politikos pasauliai. Prie to pridėkite dar šiuolaikinės mitologijos ilgesį. Apie tai, koks šis poreikis didelis, liudija kad ir kasmetiniai fantastikos gerbėjų suvažiavimai, į kuriuos Lenkijoje susirenka po kelis tūkstančius įvairaus amžiaus žmonių.

O koks kitas kino pasakų populiarumo aiškinimo būdas?

Paprasčiausiai vaikėjame. Jau keliasdešimt metų dėl popkultūros įtakos vyksta visos kultūros infantilizacija. Dabar pasisekimo sulaukia paprasčiausi jausmai, paprasčiausi siužetai ir pirmiausia įvairiausių pasakų atmainos. Pasakos leidžia mums grįžti į vaikystę ir atsidurti nesudėtingame pasaulyje, kuriame visos sudėtingos ir sunkiai vienprasmiškai apibrėžiamos vertybės egzistuoja gryna, tradicine forma.

Bet ar tas žavėjimasis pasakomis nėra paradoksalus? Užkariaujamas kosmosas, Žemėje nebeliko baltųjų dėmių, apskritai jau mažai kas gali skatinti fantaziją. Kaip dar galime tikėti pasakomis?

Būtent apie tai ir kalba! Būdami turistai galime pasiekti kiekvieną Žemės kampelį, bet kartu suvoksime, kad egzotika, kuria mus maitina, buvo surežisuota pagal mūsų poreikius. Tačiau kažkur turime susikrauti savo iliuzijas ir svajones. Tad randame joms vietos vaizduotėje, kuri nėra pritvirtinta prie jokios konkrečios vietos ir konkretaus laiko. Todėl ir mėgstame pasakojimus, kurie vyksta kartu ir visur, ir niekur, t.y. pasakas.

„Žiedų valdovo“ gerbėjai bando įrodinėti, kad Tolkieno Pasaulio vidurys egzistavo iš tikrųjų. Tai šiek tiek primena Atlantidos paieškas.

Nes mūsų mąstymo apie pasakas ir fantastinius pasakojimus fone yra klausimas: „O gal tokia šalis egzistavo? Gal taip buvo iš tikrųjų?“ Šį klausimą savo darbuose apie mitus nagrinėjo Josephas Campbellas. Klausimas, ar mus taip dominantys fantastiniai pasauliai nėra tik išmonė, visiškai natūralus.

Ar pasakos reikalingos?

Labai. Prieš keliolika metų buvo populiarūs filmai apie serijinius žudikus, psichopatus. Įdomu tai, kad žiūrovams siūlyta ieškoti jų nusikaltimų motyvų nelaimingoje vaikystėje. Galima sakyti, kad jų vaikystėje nebuvo pasakų, kurios, kaip tvirtina psichologai, padeda mums prisitaikyti prie gyvenimo visuomenėje, nes moko atpažinti gėrį ir blogį.

Tie žudikai buvo tokie perdėti, net pasakiškai nerealūs...

Tai buvo beveik mitiniai personažai. Tačiau reikia prisiminti, kad mes, europiečiai, tokius filmus žiūrime kitaip nei amerikiečiai. Jiems tie filmai buvo realistiški, nes žaidė jų esminiais jausmais ir baimėmis, kad kažkas juos užpuls, pasikėsins į jų vaikus. Iš čia ir kyla toje šalyje visuotinas mirties bausmės pateisinimas.

Ir Hanibalas Lekteris taip pat traktuotas rimtai? Juk būtent tie filmai, ir ypač Ridley Scotto „Hanibalas“, buvo antipasakos.

Jei mūsų pokalbis vyktų 7-ajame dešimtmetyje ir kartu su mumis sėdėtų Levi-Straussas, greičiausiai iš jo išgirstume, kad tie filmai – tai klasikinės pasakos struktūralistinės transformacijos pavyzdžiai. Paprastai tariant, apvertimas. Ten, kur turėtų būti pliusas, turime minusą. Ten, kur turėtų nugalėti gėris, triumfuoja blogis.

Sakoma, kad egzistuoja net 40 tūkstančių pasakų motyvų. Ar įmanoma, kad jų būtų tiek daug?

Gali būti. Tačiau dėl tų skaičių nesutariama. Čia daugiausia nuveikė Vladimiras Propas. Šis rusų struktūralizmo pradininkas išskyrė 31 pagrindinį pasakos motyvą ir septynias funkcijas, kurias atlieka pasakų herojai. Propo matrica iš tikrųjų pasiteisina. Paimkite bet kokią pasaką, kad ir „Raudonkepurę“. Jos originali versija skiriasi nuo tos, kurią žinome. Vietoj vilko buvo vilkolakis, Raudonkepurė buvo nepaprastai protinga ir apgavo vilkolakį.

Kitaip tariant, feministinė pasaka...

Pati tikriausia! Bet grįžtant prie pasakos struktūros, ji visada tokia pat. Visada turi būti kokia nors problema, kurią reikia išspręsti. Visada atsiranda kelionės ir daugybės joje sutiktų netikėtumų motyvas. Ne visi žino, kad Kurtas Vonnegutas magistro darbą rašė iš antropologijos. Tada jis buvo nepriimtas dėl savo paprastumo. Remdamasis pasakojimo apie Raudonkepurę pavyzdžiu Vonnegutas aprašė gėrio ir blogio bangavimą pasakose. Jis parodė, kad tai vyksta sinusoidės principu, tarp gėrio ir blogio nuolat tvyro įtampa. Žodžiu, jis pasiūlė tą patį, ką ir Propas. Kita vertus, Propo analizė naudojama analizuojant literatūrinę ir kino naraciją. Umberto Eco atskleidė pasakojimų apie Džeimsą Bondą pasakos struktūrą.

Romantinės komedijos taip pat yra pasakos.

Kelionės motyvas neturi būti suprastas pažodžiui. Tai gali būti ir kelionė perkeltine prasme – profesijos, jausmų.

Kino teatruose rodomas „Auksinis kompasas“ – tai Billo Pullmano knygos pirmosios dalies ekranizacija. Kai kas mano, kad tos knygos yra antireliginės. Net pasirodė siūlymų boikotuoti filmą. Žmonės mano, kad filmo paveikti žiūrovai, ypač vaikai, liausis tikėję Dievą. Ar pasakos gali turėti tokią didelę įtaką?

Kaip antropologas turiu griežtai užprotestuoti. Pasakos nėra tokios galingos. Tai – universalus pasakojimas, į kurį galima įrašyti bet kokį turinį, bet tai visada liks pasaka, nesvarbu, ką joje pasakysime. Ji ir bus traktuojama kaip pasaka.

Man tai šiek tiek primena sumaištį aplink „Da Vinčio kodą“.

Kartu su Mariuszu Czubaju antropologiškai interpretavome „Da Vinčio kodą“. Bažnyčios pasipriešinimas ir protestai man pasirodė iracionalūs. Dano Browno knyga, kurios pagrindu sukurtas filmas, yra tik tipiškas amerikietiškas skaitalas. Bažnyčia dabar yra nepaprastai nusiteikusi gintis, ji ieško priešų literatūroje ir kine. Bet juk krikščionybė – tai sudėtinga, nepaprastai originali tikėjimo rūšis. Jokia pasaka negali sukelti pavojaus jos paslapčiai.

Įdomu, kad po filmo nuslūgo susidomėjimas Browno knygomis...

Pagaliau žmonės pamatė, kad Brownas yra blogas rašytojas, o skandalas – tik iš piršto laužtas skandaliukas. Tai, beje, visiškai natūralu. Šiuolaikinėje popkultūroje skiriame užliejančias ir nuslūgstančias bangas. Susižavėjimo periodai darosi vis trumpesni. Tai – naujumo metakultūros pagrindas. Metakultūra – tai kultūra kultūroje, ji remiasi nuolatiniu jau egzistuojančių elementų kopijavimu ir deformavimu. Dar nespėjome suvirškinti kokios nors naujienos, o jau atsiranda kita, reklamuojama kaip kažkas, ko niekad anksčiau nebuvo. Tačiau juk viskas jau buvo.

Kas pirmas sugalvojo pasakas? Ar tikrai jos kilo iš Indijos?

Tai įtikinamiausia hipotezė. Tačiau antropologas jums pasakys, kad pasaka gimė tada, kai žmonės susėdo prie ugnies ir pradėjo pasakoti apie savo gyvenimo įvykius. Žodinė kūryba pasižymi tuo, kad visada yra variantiška. Kiekvienas naujas pasakojimas kažką prideda ir kažką atima.

Visos pasakos remiasi panašiomis schemomis. Ar tai mėgdžiojimas?

Identiškus motyvus randame pasakose iš tų pasaulio dalių, apie kurias tikrai žinome, kad jos niekad nebuvo susidūrusios.

Kaip paaiškinti šį fenomeną?

Kongenialumu. Pasakų motyvai yra kultūriškai universalūs: gėrio ir blogio motyvas, kelionės motyvas, prieštaravimų nugalėjimo motyvas etc. Evoliucionistinė teorija teigia, kad turėdami identiškas intelektualines galimybes žmonės galėjo nekomunikuodami tarpusavyje turėti tokius pat sumanymus ir fantazijas. Jei įvairiuose pasaulio regionuose žmonės išgalvojo lanką, jie galėjo sugalvoti ir tokią pat pasaką.

Amerikiečių kinas remiasi europietišku pasakos kanonu. Kada tas kanonas susiformavo ir kas jį sudaro?

Švietimo laikotarpiu, ties XVIII ir XIX a. riba, kai buvo atrasta „liaudis“. Buvo domimasi, kuo gyvena žmonės, progai pasitaikius užrašinėjamos pasakos ir pasakojimai. Jų pagrindu kūrė Andersenas, broliai Grimmai. Žemyninei Europai svarbiausia buvo vokiečių kūryba, kad ir Johanno Gottfriedo Herderio. Anglijoje – Osjano giesmės.

Kas Jums labiausiai patiko iš naujausių kino pasakų?

Be jokių abejonių, pirmasis „Šrekas“.

Bet tai juk greičiau antipasaka. Tarsi pasaka, nes naudojasi pasakų konvencijomis. Bet kartu šaipomasi iš tų pasakų.

„Šrekas“ – tai antipasaka, kuri iš tikrųjų yra pasaka. Tik šiuolaikiška, sukirpta mūsų laikų poreikiams. Mums siūloma paimti tą pasakišką pasakojimą į dar vienas kabutes. Tačiau struktūra juk lieka nepakitusi. Gėris nugali.

Ar galėtume pavadinti „Matricą“ pasaka? Filmas remiasi pasakos schema, dalis jo personažų – iš pasakos kanono.

Pavadinčiau „Matricą“ pasakiška utopija. Gal tai net distopija, t.y. kažkas, kas neigia utopiją, bet turi tuos pačius bruožus.

O kas bus toliau su kino pasakomis? Turbūt po „Žiedų valdovo“ kinas mūsų jau niekuo nenustebins.

Nebūčiau toks įsitikinęs. Žinoma, jei kalbėsime apie literatūrinius šaltinius, galimybių lieka vis mažiau. Nors padorių kino adaptacijų dar laukia Ursulos Le Guin kūryba. Jos „Žemjūrės burtininkas“ ar „Kairioji tamsos ranka“ net prašosi nufilmuojami! Nenubraukčiau ir scenaristų vaizduotės. Pagaliau juk jie gali pasinaudoti net 40 tūkstančių pasakų motyvų.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:59:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba