SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-11 nr. 784

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Justina Augustytė
„Vilniaus albumas“ – ne tik Vilniui
1

Muzika 
• Dabartis ir perspektyvos
• Kristina Logvinovienė
Menotyros disertacijų derlius
3
• Gedvaldas Jurgelevičius
Muzikos valanda Šv. Jonų bažnyčioje
2
• Kauno kvarteto CD
• Apie muzikos magą1
• Tarpkultūrinio dialogo deklaracija
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Pragiedruliai
19
• PARODOS

Fotografija 
 Kornelija Česonytė
Skopofilija. Mirties atvaizdai. Peizažas kaip atmintis
8

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Ona Mažeikienė
Rašytinis paminklas dailininkui

Teatras 
• Pasaulis juodo polietileno maiše
• Naujam gyvenimui prikelta „Raudonkepurė“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Dviprasmiški gėrio ir blogio žaidimai
• 40 tūkstančių motyvų
• Menas priklauso liaudžiai
• Didžiausios 2007-ųjų kino nesėkmės6
• Audriaus Stonio paskaita Kalkutoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Fotografija

Skopofilija. Mirties atvaizdai. Peizažas kaip atmintis

Sally Mann fotografija

Kornelija Česonytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sally Mann. „Eva“. 2000 m.

Prieš kelionę į Helsinkį apžiūrėti amerikietės Sally Mann (g. 1951) fotografijų parodos („Tennis Palace Art Museum“) buvau kelis kartus perspėta, kad tai, ką matysiu, gali šokiruoti arba labai neigiamai paveikti. Tikėjausi prie meno muziejaus išvysti apsaugos darbuotojus ir protestuojančią prieš vaikų pornografiją bei mirusio kūno vaizdavimo moralumą minią, tačiau išvydau visai priešingą vaizdą. Ten kuo ramiausiai nusiteikę mokyklinio amžiaus vaikai (nemokamai) lankėsi muziejuje, nešini mėlynos spalvos segtuvais, skirtais fiksuoti mintis apie parodą. Nepaisant gana ramios atmosferos, aplinkinių reakcijos į Sally Mann kūrybą buvo labai įvairios: nuo abejingo parodos „skenavimo“, nuoseklaus kiekvieno darbo apžiūrėjimo iki karštų diskusijų ir akivaizdaus pasibjaurėjimo. Parodoje buvo eksponuojamos fotografijos iš kelių ciklų: „Artimiausi giminės“ („Immediate Family“), „Tai, kas išlieka“ („What Remains“), „Toli pietuose“ („Deep South“) ir 79 minučių DVD filmas „Tai, kas išlieka“ („What Remains“).

Vaikų pornografija?

Savo tris vaikus Emetą, Džesi ir Virdžiniją fotografavusi menininkė sulaukė ne tik aršios visuomenės ir meno kritikų reakcijos dėl pornografijos užuominų, bet ir išgirdo abejones dėl tokio pobūdžio meno vertės. Pasigirdo grasinimai teismais, buvo uždraustos eksponuoti nuotraukos, nutrauktas parodos finansavimas. Manau, kad didžiausią neigiamą reakciją sukėlė ne nuogas vaiko kūnas nuotraukose, o aiškiai matomas jo seksualumas. Menininkė buvo kaltinama incesto prisiminimų rekonstravimu ir vaikų valios išnaudojimu pozuojant. Pati Mann teigia, kad tai, kas matoma darbuose, daugiausia buvo padiktuota jos vaikų elgesio, o ji pati tik fiksavo. Žaidžiančių, miegančių, besimaudančių, nuogų ir apsirengusių vaikų nuotraukos priverčia krūptelti ir susimąstyti, kiek matymą lemia mūsų pačių nuostatos. Anot Susan Sontag, fotografija yra objekto pasisavinimas. O ši gana intymių šeimos gyvenimo vaizdų ekspozicija gali būti puiki medžiaga skopofiliniam vartojimui. Tuo tarpu Sally Mann prisimena, kad vaikystėje ji niekada nevilkėjo drabužių ir toks nuogo vaiko elgesys ir vaizdinys yra visiškai natūrali jo raidos dalis.

Žvelgiant į fotografijas ir stebint reakcijas į jas, iškyla kūno ir jo vaizdavimo disciplinos klausimai. Ar vaiko fotografavimas turėtų būti sankcionuojamas puritoniškos visuomenės dogmų ir kur yra ta riba, kurios lyg ir nevalia peržengti? Menininkės vaikai panašūs į mauglius, kuriuos žiūrovo žvilgsnis žūtbūt nori suvaldyti, socializuoti, užgesinti pirmapradį jų žinojimą ir instinktus.

Irimas – organiškas grožis

Viena iš ciklo „Tai, kas išlieka“ dalių – šuns palaikų fotografijos. Daugelį menininkės vizualinių sprendimų galima paaiškinti geriau susipažinus su jos vaikyste. Sally Mann tėvas buvo gydytojas, todėl šeimoje mirtis buvo labai natūralus dalykas. Tėvą domino, kaip mirtis buvo suvokiama ir įvairiais amžiais vaizduojama mene. Jis sakė, kad apie mirtį negalima kalbėti aptakiai ir tikėjo, kad po mirties įsikūnys į varną. Menininkė turi išsaugojusi nuotrauką, kurioje įamžinta visa šeima: Sally motina laiko savo vyro urną su palaikais, o ties jos kojomis – išryškėjusi šviesi paukščio su išskleistais sparnais formos dėmė.

iliustracija
Sally Mann. „Pietų miegas“. 1989 m.

Mann pradėjo fotografuoti mirtį nuo tada, kai mirė jos mylimiausias skalikų veislės šuo Eva. Šuniui buvo nudirtas kailis, o palaikus Mann šeima palaidojo netoliese esančiame miške. Po metų ji iškasė šuns palaikus, surinko visus nagus, dantis ir kaulus, o iš jų sukurtas įvairias menines kompozicijas nufotografavo, taip siekdama atgaivinti prisiminimus apie šunį. Menininkės manymu, tai buvo vienas iš būdų gedėti ir išreikšti savo skausmą. Sally mirtis domina kaip tarpinė būsena, jai įdomu, kas po mirties lieka žemėje. Mann filme apie save komentuodama šį projektą teigė, kad jai jos šuns kaulai buvo patys gražiausi visame pasaulyje.

Šis kūno nykimo stebėjimas išsirutuliojo į atminties tyrinėjimą kitoje ciklo „Tai, kas išlieka“ dalyje, kur menininkė fotografuoja mokslo tyrimams paaukotus mirusių žmonių kūnus, laikomus vienoje iš teismo medicinos ekspertų instituto laboratorijoje po atviru dangumi. Kūno irimo procesus stebi teismo medicinos ekspertai, norėdami išmokti tiksliau nustatyti mirties priežastį. Šiam ciklui bene daugiausia įtaigos suteikia 1851 metais išrasta kolodijaus, arba šlapios plokštės, technika. Kitaip nei Andres Serrano morguose darytose fotografijose, kurios ypač paveikia žiūrovą savo natūralizmu, operacinės apšvietimu, distancijos tarp objekto ir subjekto nebuvimu, Sally Mann kūnai dėl naudojamos jau minėtos 150 metų senumo technikos yra labai tapybiški ir grafiški, primena sapną. Dėl šios technikos gaunamas nespalvotas vaizdas šiek tiek apgauna akį, atitolina žvilgsnį nuo mirusio „pozuotojo“. Taigi mirtis nebetampa tokia realia grėsme kaip Serrano fotografijose.

Nepaisant švelninančios estetikos, priešiškų reakcijų po šių nuotraukų pasirodymo netrūko, nors istorijoje gausu pavyzdžių, kai mirusio žmogaus fotografijos buvo (o kartais ir yra) normaliai priimamas dalykas. Pavyzdžiui, Charleso Van Schaicko darytos nuotraukos, kur jis tėvų prašymu įamžino jų mirusius vaikus, paguldytus lovelėse ar karstuose. Nuotraukos buvo surastos Michaelio Lesy ir pirmą kartą publikuotos knygoje „Viskonsino mirties kelionė“ („Wisconsin Death Trip“, 1973 m.). Jose vaikai atrodo labiau miegantys, nei mirę. Jie ramūs, tarsi pamatę transcendentinio pasaulio šviesą. Beje, vokiečių fotografo Rudolfo Schäferio mirusių žmonių atvaizdai iš morgų tokie pat estetiškai priimtini, poetiški ir sutaurinti, kaip ir Schaicko, kitaip nei Serrano ir Mann darbai. Sally Mann savo darbais žengia žingsnį prie kūno, suvokiamo kaip kevalas, ji kvestionuoja mirties suvokimą ir tai, kaip ji turi būti rodoma. „Mirtis yra tapusi tokiu dalyku, apie kurį negalima kalbėti. Savo fotografijomis aš nenoriu laužyti jokių tabu, susijusių su mirties vaizdavimu“, – teigia Sally Mann.

Menininkė pūvančiuose kūnuose mato organišką grožį, o irimo procesą supranta kaip gyvenimo rato dalį, po kurios seka atsinaujinimas. Parodoje rodytas filmas apie Sally Mann daugelį lankytojų privertė palikti savo vietas dar jam nepasibaigus. Filme menininkė be jokio pasidygėjimo liečia mirusius kūnus, grožisi jų neįprasta spalva, susižavėjusi aikčioja komentuodama odos tekstūrą. Ir nors nesunku suprasti menininkės intenciją kuo natūraliau parodyti mirtį, elgesys prie lavonų kelia keistus ir nevienareikšmiškus jausmus.

iliustracija
Sally Mann. „Cigaretė–saldainis“. 1989 m.

Vaizdo atmintis

Viena iš ciklo „Tai, kas išlieka“ dalių – vietos, kurių vaizdą ir energetiką pakeitė mirtis. Ir nors peizaže nėra žmonių, tačiau aplinkoje, pasak menininkės, įrašyta tai, kas ten buvo nutikę. 2000 m. ginkluotas kalinys pabėgo iš kalėjimo ir atsidūrė netoli menininkės namų, o atvykus policijai nusišovė. Po šio įvykio Mann nufotografavo tą vietą, išjausdama ir regėdama, kaip pasikeitė iki tol jos gerai pažinota aplinka. Semantinis laukas vaizde yra gana lengvai iššifruojamas – tai išduoda nusišovusio bėglio kraujas, policijos juostos, žyminčios aptvertą teritoriją.

Mirties reikšmės analizę peizažo transformacijai pratęsė tos pačios serijos nuotraukos iš lauko, kuriame per Amerikos pilietinį karą 1862 m. rugsėjo 17 dieną žuvo beveik 23 tūkstančiai žmonių. Ta diena yra laikoma kruviniausia Amerikos istorijoje pagal aukų skaičių per dieną. Viena iš svarbiausių būtent tokio peizažo sukūrimo prielaidų – anksčiau minėta šlapios plokštės technika. Ji padeda suformuoti mistišką, emociškai kiek egzaltuotą vaizdo atmosferą. Vietomis išplaukusios, nespalvotos, kartais skendinčios rūke, neryškios, techniškai netobulai atliktos fotografijos sukuria gana abstraktų, kiek nerealaus peizažo įspūdį. Ši akivaizdi sugestija į mistiką ir aliuzija į mirtį verčia kritiškiau pažvelgti į Mann peizažus.

Žiūrėdama Sally Mann darbus, prisiminiau kitą amerikiečių fotografę Lucindą Devlin. Jos kūrinio objektas taip pat yra mirtis, tačiau kiek kitu rakursu. Devlin „Omega apartamentai“ („The Omega Suites“) serijoje fotografuoja mirties bausmės kambarius: dujų kameras, mirtinų injekcijų ar elektros kėdžių patalpas. Menininkės žvilgsnis buvo sufokusuotas į vieną iš didžiausių etinių ir moralinių klausimų – mirties bausmę. Minėtos patalpos buvo suprojektuotos mirčiai ir jos pačios savaime reiškia ne ką kitą, kaip mirtį. Itin steriliose Devlin fotografijose mirtis alsuoja be žmonių buvimo, bet su konkrečiais žmogaus mirčiai skirtais daiktais – lovomis, pritaikytomis mirtinoms injekcijoms, egzekucijos stebėtojų kėdėmis ir panašiai. Ir Devlin, ir Mann fotografijose labai daug mirties, tačiau Mann darbai mintis kreipia labiau į ateitį, viltį ir gyvenimą.

Sally Mann parodą aplankiau du kartus ir abu – labai skirtingai. Šurmulyje (nemokamas lankymasis) ir tyloje (7 eurai). Tyloje darbai kalbėjo kitaip – ryškiau ir intensyviau. Mintyse skambėjo Sally Mann mėgstamo poeto Ezros Poundo eilės (1948 m.), pagal kurias pavadinta serija „Tai, kas išlieka“: (...) Tai, ką labai myli, išlieka, visa kita – šlamštas / Tai, ką labai myli, nebus atimta iš tavęs / Tai, ką labai myli, bus tavo tikrasis paveldas [...] (vertė Kornelijus Platelis).

 

Skaitytojų vertinimai


12448. etc2008-01-15 13:42
Gražus straipsnis, Kornelija.

12451. rasa2008-01-15 14:16
tai jei fotkini vaikus nuogus tai neporno jei tie vaikai tavo ar kaip?

12456. Lapė Snapė :-) 2008-01-15 19:13
Geras straipsnis. Teko matyti sios menininkes fotografiju - isties ispudingos. Labai graziai straipsnyje pajusti kai kurie nuotrauku momentai, kurie man ne i galva nesove, puikios izvalgos. Labai idomu.

12458. vik2008-01-16 00:31
gražiai suręstas straipsnelis, šaunuolė :)

12474. pudingas2008-01-17 16:21
tos eiles (pabaigoje) stiprus daiktas.

12493. skylutė :-) 2008-01-21 15:34
kas tas kornelijus platelis? ir šiaip - per daug čia informacijos. reikalauju susitikimo su paaiškinimu!

15929. Martynas :-( 2010-04-22 19:25
Šlapia plokštelė tai pažodinis vertimas: lietuviškai turėtų būtų šlapias kolodijus. Nes buvo dvi technikos vystimosi stadijos: ant stiklo plokštelės paliejamas kolodijus (su cd, BR kad susidarytū druskos) po to į jautrinimas, stiklo ploštelę reikia eksponuoti dar šlapią dėl to ir pavadinimas toks. Technologijai vystantis ant stiklo buvo paliejama emulsija ir tokias plokšteles jau buvo galima eksponuoti sausas. Iš savo profesinės pusės galiu pasakyti, kad susikoncentruota į turinio analizę straipsnyje, o tokie dalykai kaip kompozicija, technologija palikti nuošalyje. Gal kada ir pas mus atveš :) parodyti tokio kalibro darbų, turiu galvoje ne reprodukcijų kaip Man ray atveju tolerancijos centre.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:59:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba