SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-18 nr. 785

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Gyvenimas Ruzvelto aikštėje
6

Muzika 
• Reikia būti atviriems ir siekti dialogo su kitomis kultūromis
• Operos princas Sergejus Larinas (1956–2008)2
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pirmapradis kryžių grožis
2
• Flaxus lietuviškai4
• PARODOS

Fotografija 
 Neskaityk5

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Idiotė, senmergė ir vienakojė
17
• Prancūziški susitikimai
• Tavo paranoja yra reali
• Įteikti „Auksiniai gaubliai“
• „Skalvijos“ kino akademijos filmų peržiūra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Sukaktys 
• Vytautas Toleikis
Irenos fenomenas
5

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Paskaita
3

Fotografija

Neskaityk

Pokalbis su Algiu Griškevičiumi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algis Griškevičius. „Gaudytojas“. 2007 m.

Sausio 25 d. 18 val. „Prospekto galerijoje“ bus atidaryta Algio Griškevičiaus fotografijų paroda „Mikališkių stebuklai“. Bet iš tiesų ne dėl to mes kalbėjomės. Kalbėjomės, nes mums svarbu: kultūra, jos prioritetai, fotografijos ir dailės gyvenimas, jo peripetijos, bendri ir nebendri draugai ir pažįstami.

Beje, jei neturi laiko – neskaityk, jei neturi humoro jausmo ar nori tik „permesti“ akimis – taip pat neverta. Jei suintriguos tik atidarymo metu vyksiantys renginiai – neik, nes, matyt, linksmiau namuose, ir mąstyti niekas neverčia. Jei tikiesi elitiškai pateikto elitinio meno – nesivargink „elitiškėti“. Jei neturi ką veikti – čia taip pat ne geriausia vieta. Jei nori paslapčia pažerti lietuviams būdingos visuotinės kritikos, geriau parašyk komentarus po šituo pokalbiu arba pabraukyk laikraštyje tarp eilučių, o jei nori – savo užrašų knygutėje. Bet eik, jei nori gerų emocijų, gerų žmonių ir sveiko ironiško požiūrio į save ir gyvenimą.

Tam tikras konfliktas tarp tapybos ir fotografijos jaučiamas, matyt, nuo jos atsiradimo laikų. Tik dažnai tampa neaišku, apie ką kalbama. Ar niekada nesusimąstei, kad jei kokią nors fotografiją pavadina „tapybiška“, tai paprastai skamba kaip komplimentas... O kaip su fotografiška tapyba?

Vien dėl to, kad tapyba daug senesnė nei fotografija ir per savo istorinę raidą patyrė daug transformacijų, po to, kai atsirado tokios kryptys kaip ekspresionizmas, kubizmas ar siurrealizmas, niekas nebenustebo, kad atsirado juodas kvadratas. Fotografams tuo metu gal tiesiog dar neužteko drąsos pereksponuoto fotopopieriaus lapo pavadinti meno kūriniu. Kiek vėliau tapyboje išsivystė fotorealizmo pakraipa. Galima sakyti, kad tapyba net labai tiesmukai pasinaudojo fotografija. Fotografija gal dar per jauna įvairių krypčių atsiradimui? Nežinau, nes dar per mažai apie ją išmanau. Aš savo, kaip tapytojo, praktikoje naudojuosi fotografija kaip pagalbine priemone. Pamatęs įdomų peizažo fragmentą, nepuolu jo eskizuoti, o tiesiog nusifotografuoju.

O ar nemanai, kad tavo paties fotografiją galima apibūdinti kaip tapybišką? O gal net galima sakyti, kad objektas tapybiškas, o priemonė (dėl fotografijos dokumentalumo) – tarsi net prieštaraujanti?

Matai, čia reikėtų susitarti, ką reiškia „tapybiškumas“ fotografijoje. Mano supratimu, tai dvi absoliučiai nieko bendra neturinčios sritys. Tapyboje bene pats svarbiausias yra tiesioginis energetinis santykis su dažais ir drobe, o kūrinio kokybė labai priklauso net nuo tavo emocinės būsenos proceso metu. Nieko panašaus pakartoti fotografijoje neįmanoma. Jeigu jau norime fotografiją palyginti su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis, tai ji daug artimesnė grafikai, nes žiūrovui pateikiamas atspaudas. Mano atveju fotografijų ir tapybos darbų panašumas nulemtas tų pačių siužetinių asociacijų panaudojimu. Tiek tapyboje, tiek fotografijoje naudoju greičiau teatro ar net kino kalbos elementus ir daug literatūrinių asociacijų. T.y. ir fotografija, ir paveikslu bandau papasakoti istoriją... Tik tapyboje gal kiek daugiau ilgesio ir neapibrėžtumo. O fotografijose daugiau ironijos ar net sarkazmo.

Nepamenu, o gal nežinau nė vieno tavo tapybos darbo, kuriame būtų vaizduojamas nuogas kūnas. O fotografijoje beveik visi yra nuogi. Ar yra kokia nors to priežastis?

Mano pirmosios viešai parodytos fotografijos buvo pirmojoje erotikos parodoje „Vartų“ galerijoje. Paroda išskirtinė tuo, kad joje dalyvavo įvairių žanrų menininkai, išskyrus fotografus. Ten aš eksponavau nuotraukas, kurios buvo darytos kaip eskizai tokiems tapybos darbams kaip „Sebastijonas“, „Sumo lietuviškai“ ir „Pagyvenusio žmogaus sapnas“ (nors buvo ir keletas fotografijų, specialiai padarytų tai parodai). Jau tada paaiškėjo, kad mano draugai Mykolas ir Raimundas yra puikūs modeliai. Todėl vėliau, mąstydamas apie kitas nuotraukas, aš jau orientavausi į jų faktūrą, plastiką ir fotogeniškumą.

Turint omenyje, kad dabar visapusiškai tiražuojamas „tralialia“ mergaičių grožio standartas, mano fotografuojami aptukę ir nuplikę diedai įneša tam tikros pusiausvyros į kūno grožio sampratą Lietuvoje. Be to, dažniausiai jie turi atlikti tam tikro personažo vaidmenį, o personažai dažniausiai nieko neišmano apie šiuo metu vyraujančias grožio tendencijas. Todėl taip laisvai ir užtikrintai jaučiasi prieš objektyvą – kaip tikri antikos dievai. Tam, aišku, reikalingas humoro jausmas, intelektas ir ironiškas požiūris į save, kad galėtum įsijausti į senstančių faunų ir satyrų būsenas.

Kiek žinau, tavo parodos atidarymas nebus įprastas. A. Martinaitis sukūrė specialų kūrinį, kuris bus atliekamas kanklėmis ir akordeonais, vyks perfomansas, kuriame dalyvaus tavo draugas ir pozuotojas Mykolas. Papasakok...

Parodos atidarymo metu bandysiu atkurti vienos iš nufotografuotų istorijų scenovaizdį su visais personažais, t.y. Mykolu, saule, ežeru ir kitais šios žemės gyventojais. Įspūdį turėtų sustiprinti Algirdo Martinaičio muzikinė kompozicija, sukurta mano fotografijų motyvais. Bet šito papasakoti neįmanoma – tai reikia išgirsti ir pamatyti, o po to daug metų pasakoti vaikams ir anūkams...

Beje, kaip ten buvo su karpiais?

Karpių, kaip modelių, likimas buvo daug liūdnesnis, negu kitų, tą dieną pozavusių, nes pasibaigus fotosesijai jie buvo iškepti ir suvalgyti. Tai tapo pamokomu pavyzdžiu kitiems fotosesijos dalyviams – jie kur kas dėmesingiau įsiklausydavo į mano pageidavimus ir nurodymus...

Žinau, kad nelabai mėgsti duoti interviu, bet gal žinai, kaip padaryti jį įdomų? Gal prisimeni kurį nors, kuris tau labiausiai patiko?

Pats svarbiausias dalykas yra klausimas ir klausimo tonas. O klausimai paprastai būna vienodi. Čia ir prasideda neigiamos emocijos. Toks jausmas, lyg turėtum iš naujo sukurti atsakymus į tuos pačius klausimus, kad nesikartotum. Ir sėdi tada toks susikrimtęs visą vakarą, grauži antrą „šratinuko“ galą ir steni, steni... (Įdomu, kodėl klausiantieji nebijo kartotis?)

Šiaip visai smagų interviu padarė Nijolė Adomonytė žurnalui „Laima“. Jai puikiai pavyko suformuluoti klausimus, taigi ir mano atsakymai tapo suprantami net šio žurnalo skaitytojams. Bet iš tiesų man nė vienas nepatiko, nes aš pats sau nepatinku... Visada galvoju, o kam aš kalbu? Aš kuriu kūrinį ir būtent juo kalbu. Jie jau yra tam tikros istorijos. Aš mąstau vizualiai, o kai reikia savo darbus išversti į literatūrinę kalbą, ji tampa daug skurdesnė. Ir tada pradedu „psichuoti“, kad negaliu to perteikti žodžiais. Tai kam aš kalbu, jei žodžiais nemoku papasakoti? Tokiais atvejais labai apsidžiaugiu, kai, pavyzdžiui, Agnė Narušytė ar Austėja Čepauskaitė parašo. Ir taip taikliai pasako, kad nieko neprikiši.

Taip, jie/jos kartais pasako tiek, kiek pats autorius niekada galbūt ir neketino...

Būtent, dėl to ir manau, kad man geriau patylėti. Jeigu jau labai reikia išsikalbėti, tai gal geriau ne apie pačius darbus, o apie bendresnius dalykus. Galbūt žmonėms įdomiau, kaip jie buvo daromi, kaip buvo kuriamos tos konstrukcijos, kaip kasėme duobes ir pan. Menininką žudo kalbėjimas apie savo darbus. Jeigu jie verti to, tai tegu kiti apie juos kalba...

Taip, seniai pastebėjau, kad dauguma talentingų menininkų negali, nemoka šnekėti apie savo darbus. Žodis „nemoka“ čia gal nėra pats tinkamiausias, tiesiog jiems tai labai sunku.

Na, pašnekėti ir aš galiu; va, dabar šnekam. Viskas tik dėl to, kad labai daug ką menininkas padaro intuityviai, kartais neturėdamas net jokio logiško paaiškinimo, kodėl jis vieną ar kitą darbą apskritai sukūrė. Vėliau pasirodo recenzijos, ir džiaugiesi, kad nešnekėjai.

Na, o jei recenzijos būna nepalankios arba jauti, kad tavo kūryba interpretuojama ne visai tiksliai, kaip tada?

Nepalanki recenzija kartais gal net vertingesnė – geriau jau tegu tavo žaizdeles virbalu kiti pakrapšto, negu pačiam tai daryti – nebent esi mazochistas. Na, o dėl skirtingų interpretacijų, tai kad tik būtų ką interpretuoti. Jeigu darbas lėkštas, tai nelabai ką ir „priinterpretuosi“. Aš net manau, kad dailės gyvenime trūksta konstruktyvios kritikos, o gal net ir koks meno „Castor&Pollux“ nepakenktų.

Tavo kūryba – daugiasluoksnė. Kiekvienas žmogus įžvelgia nevienodai. Kažkada mąsčiau, „iki kiek“ aš pati juos suvokiu, nes sluoksnių skaičius darbo aprašyme nepateiktas...

O tas sluoksnis ir negali būti baigtinis, nes žmonės, žiūrintys į mano ar kitų dailininkų darbus, yra skirtingo intelekto, gyvenimiškos patirties, galų gale jautrumo. Net skirtingos religijos išpažinimas gali į tam tikrus vizualius ženklus ar simbolius priversti pažvelgti visiškai skirtingai.

Pavyzdžiui, šioje parodoje eksponuojamas darbas „Dangaus piemuo“, kur berniukas gano danguje žuvis, yra kaip dvigubas žaidimas. Nes viena vertus, piemuo lyg ir turėtų būti Jis, bet kita vertus ir žuvis yra Jo simbolis – tai gal Jis gano pats save? Bet ar žiūrovai priima šį žaidimą, aš nežinau.

O tau svarbu?

Ne, esmė ta, kad pastebėjau, jog labai prasiplečia skalė, ypač tapyboje. Svarbus intelektualumo lygis. Vienam patinka dėl asociacijų, kurios sužaidžia, o kitam tiesiog vizualiai gražiai atrodo.

Bet tai gerai?..

Žinoma... Tad kartais įvardyti visko ir nereikia, nes iš karto tarsi viską atskleidi, o kitas žmogus gal gali net ir nusivilti.

O menotyrininkai ne per daug formalizuoja? Ar pernelyg taisyklingos „interpretacijos“ neužkerta kelio įžvelgti kažką daugiau?

Gal nereikėtų iš menotyrininkų tikėtis ar reikalauti daugiau nei iš savęs. Jie juk taip pat labai skirtingi, o be to, jie gali prie to paties kūrinio prieiti su labai skirtingomis analizės koncepcijomis. Žinoma, labai smagu, kai gerą darbą analizuoja talentingas menotyrininkas arba atvirkščiai....

O ko pats savęs paklaustum?

Viešai aš sau jokių klausimų uždavinėti nenoriu, o šiaip, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, man kasdien kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar aš teisingai pasielgiau vienu ar kitu atveju, ar ko nors neįžeidžiau, ar galų gale pavyko išspręsti išsikeltą kūrybinę užduotį. Nors gal tai greičiau reikėtų vadinti abejonėmis, o ne klausimais. „Biesas“ žino...

Kalbėjosi Eglė Deltuvaitė

 

Skaitytojų vertinimai


12515. jonas2008-01-24 14:00
Idomi Egles interviu apipavidalinimo forma, faina. O Algis vistiek pats nuo saves susijaudina

12517. che che2008-01-24 18:21
taigis aborigenas savimi patenkinantis prastomis foto

12519. Jonui2008-01-24 21:15
O kokia yra ta ypatingoji interviu apipavidalinimo forma, kuo jinai idomi ir faina?

12521. jonas2008-01-25 00:28
nu tipo - neskaityk. Ne susireiksmina, o ispeja, kad cia tik tiems kas nori. As pavyzdziui nenoriu ir dziaugiuosi kad ispejo. Nu visokiu tu zmoniu yra ir ne visi man turi patikti. Algis turi savo publika....

12522. 125192008-01-25 16:17
Sitas bajeris "Neskaityk", veikia kaip tik priesingai, ar ne?:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
6:58:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba