SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-01-18 nr. 785

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Gyvenimas Ruzvelto aikštėje
6

Muzika 
• Reikia būti atviriems ir siekti dialogo su kitomis kultūromis
• Operos princas Sergejus Larinas (1956–2008)2
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pirmapradis kryžių grožis
2
• Flaxus lietuviškai4
• PARODOS

Fotografija 
• Neskaityk5

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Idiotė, senmergė ir vienakojė
17
• Prancūziški susitikimai
• Tavo paranoja yra reali
• Įteikti „Auksiniai gaubliai“
• „Skalvijos“ kino akademijos filmų peržiūra
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Sukaktys 
 Vytautas Toleikis
Irenos fenomenas
5

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Paskaita
3

Sukaktys

Irenos fenomenas

Vytautas Toleikis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Irena Veisaitė, Irena Aleksaitė ir Audronė Girdzijauskaitė Pedagoginio instituto teatrinėje sekcijoje
O. Pajedaitės nuotr.

Neblogai pažįstantys ar artimesni bičiuliai Ireną Veisaitę dažniausiai ir vadina Irena arba Irute, Irenėle, kartais Iročka. Aišku, dažniausiai skaitome, girdime – profesorė Veisaitė, gerbiamoji profesorė Irena Veisaitė.

Kažkaip labiau norisi pasakoti apie Ireną. Manau, kad informaciją apie visus Irenos Veisaitės titulus, biografiją, valstybinius apdovanojimus, nuopelnus šalies kultūrai ir švietimui, visuomeninę veiklą galima nesunkiai rasti internete, kitoje žiniasklaidoje, knygose. Kam kartoti tai, kas jau išguldyta... Be to, man ji labiausiai ir rūpi kaip žmogus. Juk Irena yra paveikusi ne vien mano, bet ir daugelio kitų žmonių gyvenimus, padėjusi žmonėms atsiskleisti, dvasiškai augti, rasti savo pašaukimą. Ne vienam iš mūsų pažintis su Irena buvo ir bus fatališka. Tad tegul neužsigauna skaitantieji, kad apie vieną iškiliausių Lietuvos žmonių pasakosiu paprastai, be intelektualinių pasažų ir vingrybių, „svarių įžvalgų“ ar dar kokių madingų aksesuarų. Aišku, nelengva pasakoti apie žmogų, kurį gerbi ir myli, bet kita vertus, kodėl gerą žodį apie kitą reikia slėpti tarsi valstybinę paslaptį? Nemadinga? Gerai, būsiu senamadiškas. Juolab ir ypatinga proga, taip sakant, savaime tempia už liežuvio.

Manyčiau, kad kalbant apie Ireną svarbu prisiminti kai kuriuos iš mūsų atminties trinamus žodžius, jų tikrąją prasmę: atleisti, duoti, dalytis, neišduoti, padėkoti, palaikyti, paremti, pasidžiaugti, supažindinti, susiprasti, suvesti, Tėvynė, vertybės. Rašau abėcėlės tvarka. Šie žodžiai Irenai labai svarbūs. Jie lydi ją visą gyvenimą. Kartu ir palaiko. Suteikia jos gyvenimui prasmę ir netgi formą.

Legenda

Pirmą kartą Irenos Veisaitės pavardę išgirdau tik įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Prieš išvykdamas iš savo gimtojo Barvų kaimo į Vilnių, Šilutėje užėjau atsisveikinti su man padėjusia ruoštis stojamiesiems egzaminams lietuvių kalbos mokytoja, artimiausio mano draugo seserim. Tuomet ir išgirdau maždaug tokį pamokymą: „Nieko nelaukdamas įstok į teatrinę sekciją. Ten priima nuo antro kurso, nes nuo tada Irena Veisaitė lituanistams pradeda dėstyti Vakarų Europos literatūrą, bet pabandyk ateiti nuo pirmojo. Ji – žydė, per stebuklą karo metais liko gyva. Jos tėvas buvo vienas turtingiausių prieškario kauniečių, vėliau atsidūrė JAV, motina žuvo. O jos duktė Alina gyvena Londone. Veisaitė turi užsieninį automobilį, kuriuo beprotišku greičiu laksto po miestą. Niekas tiek daug neduoda studentams kaip ji. Nebijo nieko. Per paskaitas kalba net apie Bibliją.“ Šventajam raštui jaučiau didelę pagarbą ir patarimo paklausiau. Į sekciją įsitrinti man pavyko nuo pirmojo kurso.

Pedagoginio instituto teatrinė sekcija

Aišku, į šį klubą patekę novicijai patirdavo tam tikrą šoką. Lankomi patys naujausi ir tik geriausi spektakliai. Jie aptariami ne tik su dėstytoja, bet ir su spektaklio režisieriais, kartais aktoriais. Vien teatru neapsiribojama: nuolat raginama papildomai ir daug skaityti, žiūrėti A. Tarkovskio, F. Fellini, I. Bergmano ar kitų režisierių filmus. Sekcijoje Irena visada kurdavo neformalią atmosferą: renginiai vykdavo su arbatos puodeliu žvakių šviesoje susėdus ratu, be atsitiktinių personažų. Ne iš karto būsimiems mokytojams renginiuose atsirasdavo drąsos sakyti savo nuomonę, kurios Irena labiausiai laukdavo. Sekcijoje malėsi apie dvidešimt studentų, aktyvesnių buvo mažiau. Man įsimintiniausi susitikimai su Tomu Sakalausku (jo knygos apie Juozą Miltinį „Monologai“ aptarimas), pokalbiai su režisieriais Jonu Vaitkumi (po A. Camus „Kaligulos“ pastatymo!), Dalia Tamulevičiūte, aktore Nijole Gelžinyte. Dalyvauta spektaklių generalinėse repeticijose (įspūdingiausia – E. Nekrošiaus „Dėdė Vania“), susitikinėta su būsimais aktoriais, lankyti Talino, Tbilisio, Maskvos teatrų gastrolių spektakliai. Neignoruotas ir mokyklos teatras, pasimatyta su neeilinėmis mokytojomis– žvaigždėmis (ne šiuolaikine prasme) Violeta Tapiniene, Laima Abraityte, Laima Tupikiene, Živile Bandoriene, Roza Glinterščik. Būdavo ir garsiosios teatro mozaikos, kuriose žinomi kritikai studentų auditorijai burdavo apie geriausius metų spektaklius, aptardavo sezoną. Irena Aleksaitė, Markas Petuchauskas, Dovydas Judelevičius, Audronė Girdzijauskaitė, Egmontas Jansonas, Elona Bundzaitė. Dalyvaudavo visi, kuriuos tik Irena pakviesdavo.

Būta išvykų. Įspūdingiausios – į Rygos jaunojo žiūrovo teatrą, spektaklių aptarimas su režisieriumi Adolfu Šapira, jo aktoriais. Po B. Brechto „Trečiojo Reicho sumaištis ir baimė“ patirtų įspūdžių kone savaitę buvau kaip apdujęs. Beje, Irena studentams dažnokai pabrėždavo, kad Baltijos šalių tas pats likimas, mes turime daug ką bendra. Ir dabar esu įsitinęs, kad niekas taip nebrandino būsimų mokytojų asmenybių, kaip šie susitikimai. Mat Irena siūlydavo žiūrėti tik pačius geriausius spektaklius, skaityti tik aukšto meninio lygio ir gilaus turinio knygas. Ji ugdė rafinuotą estetinį skonį. Irena turėjo unikalią savybę: savo studentus visur „pravesdavo“. Ir visi ją pažinodavo. Kai Rygoje Adolfas Šapira pasakė, kad mūsų vadovė yra svarbiausia Baltijos šalių teatro kritikė, buvo miela, – pasijutome esą ne paskutiniai šmikiai. Neapsiribodavo Irena tik sekcijos studentais. Antai vieno spektaklio aptarimo nuotraukoje matau ir būsimą rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, kino kritiką Audronį Liugą, turbūt dar mokinuką. Kaip jinai juos surasdavo, kur susipažindavo, visada likdavo mįslė. Mat tokia jau Irena. Kviečia ją koks nors menininkas į savo peržiūrą, premjerą, o Irena iškart klausia: „O ar galėčiau su savimi paimti bent keletą studentų, jiems ši tema labai įdomi?“ Ir priimdavo. Irena visada pažįsta žmogų ne paviršutiniškai, žino jo skonį, domėjimosi sritį ir siekius.

Retkarčiais Irena išvykdavo į užsienį. Pamenu jos vakarą Menininkų rūmuose. Regis, pasakojo apie Peterio Brooko spektaklius, jo asmenybę. Tada ir pamačiau Irenos vyrą Grigorijų Kromanovą, žinomą Estijos teatro ir kino režisierių. Tas ryšys su laisvuoju pasauliu Pedagoginio vadovybę labai erzino. Manau, kad ir pavydo gyvatė įsiraitė. 1987 metų pavasarį per kažkokį fakulteto susirinkimą vienas teatrinės sekcijos studentas viešai užsipuolė Ireną, kad sekcija einanti ne tuo keliu – neva nusigręžiama nuo tautinio teatro istorijos, studentams primetamas kosmopolitizmas. Irenai tai buvo didžiulis smūgis. Idealistai sunkiausiai atlaiko išdavystę. Bet žinia apie tą išsišokėlį greitai pasklido. Tad studentai, kurių vardu kalbėjo „tautiškai“ susipratęs atstovas, nedelsdami sušaukė sekcijos susirinkimą, pasikvietė Ireną, fakulteto dėstytojus, o pastiprinimui ir buvusius sekcijos narius, jau dirbančius mokyklose mokytojus. Posėdžio pradžioje mokytojams, kaip svetimiems, buvo pasiūlyta išeiti, bet Irena pareiškė, kad sekcijoje nėra svetimų ir savų, kad su buvusiais nariais ryšys nenutraukiamas. Mokytojai liko. Judošius buvo sumaltas į miltus, jį palaikę dėstytojai nesulaukė net susirinkimo pabaigos.

Esu laimingas, kad pirmąjį kartą viešai laikomą Lietuvos trispalvę pamačiau pas tėvelį Stanislovą Paberžėje, o Gedimino stulpus... ant Irenos švarkelio atlapo, susitikęs prie Pedagoginio instituto laiptų. Dar iki Sąjūdžio... Sidabriniai, kiek stilizuoti, regis, skulptoriaus Vlado Vilžiūno dovana. Ir dabar tie stulpai akyse stovi.

Irena mums tada atrodė kaip visiškai ne sovietinės visuomenės žmogus. Mes tai visada jautėme, už tai ją labai gerbėme. Ji nesvaidydavo dviprasmiškų replikų apie komunistus, nebambėdavo prieš konjunktūrinį meną, bet pakakdavo įsiklausyti į jos intonaciją, užtekdavo mestelti akį į veido išraišką, ir viskas pasidarydavo aišku.

Irenos namai

Mėgstu užsienio svečiams pats aprodyti Vilnių. O koks Vilniaus vaizdas be buvusios Pohuliankos, Jono Basanavičiaus gatvės? Rodydamas Makso Vainraicho, Romaino Gary paminklines lentas, visada lyg tarp kitko priduriu: „Beje, šiame name, gal net toje pačioje laiptinėje, kur užaugo Romainas Gary, gyvena viena išmintingiausių Lietuvos moterų.“ Smagiausia, kai tą moterį vienas ar kitas svečias jau būna sutikęs tarptautinėje konferencijoje ar apie ją girdėjęs.

Irenos namai jaukūs, kaip klasikinių Lietuvos inteligentų. Begalė knygų, fonoteka, paveikslai, įrėmintos nuotraukos. Tik apšvietimas subtiliau sudėliotas, sufokusuotas. Ir kiekvienas daiktas tarsi mokymo priemonė, įvykio liudininkas, galintis netikėčiausiu rakursu prašnekti. Neretai netrikdomai įjungiama muzika, dažnai negirdėta, užsienio kelionių laimikis ar bičiulio atlikėjo dovana. Kalbant apie Ireną ne vienas pasakytume, kad vieno ar kito rašytojo vardą ar knygos pavadinimą, svarbią žinią išgirdome Irenos namuose, su šiuo žmogumi susipažinome pas Ireną. Būtent čia pirmą kartą gyvenime nykiais sovietiniais laikais pamačiau visus Vladimiro Solovjovo raštus, A. Schopenhauerio „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ įspūdingą tomą ar tuo metu į Vakarus emigravusio kompozitoriaus Arvo Pärto portretą. Pas Ireną susipažinau su Vaidotu Dauniu, kuris tuo metu rengė pirmąjį „Krantų“ numerį, o Irena, aišku, jam davė krūvą medžiagos ir patarimų. Kas suskaičiuotų, kiek Irenos namuose gimė kultūros, švietimo projektų, kiek idėjų sugeneruota, kiek žmonių čia susipažino ir paskui daug ką kartu nuveikė? Jos namai visada atviri. Ji čia tas svetingasis magas, net kelioms minutėms sugebantis bendravimui suteikti prasmingą, aiškią formą. Neprisimenu atvejo, kad svečiui nepasiūlytų arbatos ar kavos. Jeigu pietų metas – tuoj: „Tai gal galim kartu papietauti, išsivirsim ko nors, ir laikas susitaupys?“ Irena – bendravimo improvizacijos meistras, gali surežisuoti situaciją net virtuvėje. Kas skusti bulvių pristatomas, kam pavedama pateikti spaudos apžvalgą, kam – papasakoti kelionės įspūdžius. Kartą dar studentas būdamas esu paklausęs, ar nepavargsta nuo tiekos žmonių, į ką Irena atsakė: „Jeigu man reikia rinktis tarp knygos ar žmogaus, aš visada renkuosi žmogų.“

Lietuvos ambasadorė

Be galo įdomu būti su Irena tame pačiame seminare ar konferencijoje, svarbiam posėdyje. Ypač užsienyje. Žinai, kad jau tuoj būsi supažindintas su daugybe žmonių, kuriuos Irena nukreips tau, manydama, kad tavo interesai artimesni, tuoj suorganizuos grupelę aptarti ką tik gimusią idėją, kurią realizuoti, aišku, realiausia Lietuvoje. Ji kaip kokia voverė viską tempte tempia į Lietuvą. Kiekvienai institucijai geriausia investicija – tai nusiųsti Ireną į svarbią tarptautinę konferenciją. Būtinai susipažins su svarbiais žmonėmis, užmegs galybę kontaktų, medžiagos, o po pusmečio, žiūrėk, jos sutikti žmonės jau ir malasi po Vilnių. Nes niekas taip nemoka įtaigiai pristatyti Lietuvos, ypač jos kultūros, gamtos, šalyje gyvenančių įdomių žmonių, kaip Irena. Turėti įgimtą reprezentatyvumą – reta Dievo dovana. Juk ne be reikalo George’as Sorosas per Atviros Lietuvos fondo dešimtmetį pasakė, kad Lietuvos vardas jam pirmiausia asocijuojasi su Irenos Veisaitės veidu.

Kalbama, kad kai Irena grįždavo iš užsienio, Atviros Lietuvos fondo darbuotojai tiesiog susiplokštindavo, jausdami, kad dabar pasipils neplanuotų darbų ir juos reikės atlikti kuo skubiausiai. Taip ir būdavo. Taip atsirado Jungtinių pasaulio koledžų stipendijų kasmetiniai konkursai, įvairiausios užsienio stažuotės, programos, net užsienio konsultantai „Europos kultūros sostinės 2009“ biurui. Jeigu jau Irena sutinka dalyvauti kokioje nors valdyboje, įsitraukia maksimaliai, spėju, kitaip sau to neleistų. Jeigu ko nors nespėja peržiūrėti, tai pirmas jos sakinys tik pravėrus duris: „Nespėjau perskaityti dviejų paraiškų, duokit penkiolika minučių!“ Visada pasisako, visada ką nors pasiūlo. Galbūt Irenos perfekcionizmas ir aktyvumas, padiktuotas įgimtų lyderio savybių, ką nors ir erzina. Konferencijose ji visada konspektuoja, pasižymi įdomias mintis. Nežinau, kodėl taip yra. Gal prieškario gimnazijos, namų tradicija. Irena niekada nelaukia, ji pati čiumpa už skvernų laiką ir aplinkybes.

Irena yra pasakojusi, kad studijuodama Maskvoje didžiausią laiko dalį praleisdavo Lenino bibliotekoje. Visiškai tuo tikiu. Nuolat skaitančių, kaupiančių informaciją Lietuvoje daug. Bet Irenos skaitymas siekia apčiuopti patį naujausią kontekstą, pajusti pasaulio diskursą, jautriausią nervą. Dėl įgimto komunikabilumo, plačios erudicijos, kalbų mokėjimo ir vidinės motyvacijos Irena būdama tarp žmonių žaibiškai užmezga šiltą pokalbį su bet kokio rango žmogumi. Pradedant viešbučio valytoja, baigiant užsienio šalies ministru pirmininku. Tuoj randa bendrų sąlyčio taškų, tuoj pasiūlo atvykti į Lietuvą. Gal dėl šios savybės labai lengvai randa bendrą kalbą su reziduojančiais Lietuvoje ambasadoriais.

Kartą prieš kelerius metus mano dukra pareiškė: „Norėčiau būti kaip Irena.“ Nustebę su žmona klausiam, nagi, kodėl? „Na kaip tai kodėl? Ji labai krūta. Ji labai gyva, visiems nori padėti, tiek visko matė, visada pasitempusi, elegantiška, puikiausiai vairuoja automobilį, valgyti skaniai gamina, kompaneiska, visada ką nors suorganizuoja.“ Tai va, kokia ta Irena. Po galais, ir aš noriu būti į ją panašus!

P.S. Tai kokia ta proga, apie kurią užsimenama straipsnelio pradžioje? Ogi dabar atsidarę interneto svetainę www.google.lt įveskime į paieškos laukelį „Irena Veisaitė“.

 

Skaitytojų vertinimai


12488. !!!2008-01-21 02:24
tikrai fantastishka yra Irena!

12489. Gintaras2008-01-21 10:18
Linkėjimai ir sveikinimai mielajai, išmintingajai ir gerbiamajai.

12536. Visvaldas2008-01-27 23:45
Neteko garbes pazinti p. Irenos, vienok pagarba linkejimai p. Vytautui, mazdaug 1987 metais nemazai bendraudavom, prisimenu su I Czinu supazindinot. Sekmes!

12990. stasė :-) 2008-03-02 22:54
Galiu pasirašyti po kiekvienu straipsnio žodžiu, tik aš to seminaro dalyvė buvau žymiai anksčiau, dar gūdesniais sovietiniais laikais. Tikra Dievo dovana yra bendravimas su MIELĄJA IRENA. Ačiū už straipsnį.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
6:58:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba