SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-16 nr. 713

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Matymo būdai
39

Muzika 
• Iš choreografo lagamino13
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Dedikacija Mozartui
3
• Operos teatras pristato naują sezoną
• Su Venecijos leitmotyvu
• Gintaras Rinkevičius užsienio koncertų salėse
• Choras "Jauna muzika" baigia sezoną
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Po ir po
1
• Pillė Veljataga
Juvelyrikos išpažintys
• Ieva Pleikienė
Menas vartojimui ar vartotojiškas menas?
• Vytautė Cikanavičienė
Stop kadras: mes – europiečiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• Mano antitautinės erezijos
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Festivaliai, festivaliai
• Oidipo "laurai" gimtojoje Graikijoje
• "Lėlė" baigs sezoną kautynėmis Trakų pusiasalyje
• Piknikas Guntoriškių pelkyne

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Šėtonas nedalyvauja
• Lyčių montažas: filmai iš posovietinės erdvės
• Hipis, bet ne Lebovskis2
• Dokumentinio filmo scenarijaus paieška
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Festivaliai, festivaliai

Pirmieji vasaros štrichai

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viena Avinjono festivalio afišų

Kiekviena šalis turi nusistovėjusį savo festivalių laiką. Turistams įdomūs kraštai festivalius rengia vėlyvą pavasarį ir vasarą; festivaliai, labiau orientuoti į vietinę publiką, organizuojami nesibaigus ar tik prasidėjus darbo ritmui. Vasariniai festivaliai – ne tik šalies atsivėrimas pasaulio bendruomenei, bet ir kultūros mugės: kai namuose darbai nudirbti, ne tik profesionalai linkę naują patirtį derinti su malonumu.

Į vasarinių festivalių ritmą pas mus jau įsitraukę muzikiniai renginiai. Paskutinę pavasario savaitę tradiciniu teatro įvykiu jau yra tapusi Naujosios dramos akcija, ją savo priešvasarinėmis gastrolėmis sostinėje vejasi Kauno valstybinis dramos teatras. Po kelerių metų turbūt neįsivaizduosime rugpjūčio be Druskininkų teatro festivalio, kol kas orientuoto į aplinkinių rajonų gyventojus ir miesto svečius, bet, kas žino, galbūt sutrauksiančio ir platesnę tarptautinę publiką, virsiančio savotiška lietuvių teatro muge.

Šiandien jau pasibaigė Maskvos britų dramaturgijos festivalis. Jį atidarė Naujosios dramos akcijoje matytas Markas Ravenhillas su savo "Produktu", taip pat buvo parodytas irgi NDA organizatorių vasario pradžioje pristatytas Timo Croucho "Ąžuolas". Tačiau Britų dramaturgijos festivalis, inicijuotas Britų tarybos Maskvoje, turi įdomią priešistorę. Susirūpinę, kad Rusijoje labai mažai vertėjų, gebančių adekvačiai išversti naująją britų dramaturgiją (su jos nenormine kalba, slengų įvairove ir pan.), Taryba paskelbė vertėjų konkursą ir surinkusi 20 jaunuolių iš visos šalies surengė jiems keletą seminarų, kurių metu buvo išverstos ir pjesės. O kad darbas nenueitų veltui, gimė idėja pjeses padalyti teatrams ir režisieriams ir surengti festivalį. Populiariausia tapo Martino McDonagho pjesė "Luošys iš Ainišmano salos", kurią į festivalį atvežė net trys Rusijos teatrai. Beje, šią McDonagho pjesę prieš kelerius metus pastatė Šiaulių dramos teatras, o per baigiamuosius būsimų Keistuolių teatro aktorių egzaminus ją, režisuotą Vlado Bagdono, smagiai suvaidino V. Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai. McDongahas pažįstamas vilniečiams ir iš spektaklio "Pagalvinis", rodomo Jaunimo teatre.

Greitai – birželio 18 d. – baigsis ir Vienos festivalis ("Wiener Festwochen"), kurio teatrinę programą šįkart rengė režisierius Lucas Bondy. Tarp įdomiausių – paties Bondy pagal Jono Fosse pjesę "Miegas" statytas spektaklis (parodytas ir Bondy režisuotas Botho Strausso "Išprievartavimas", rašytas remiantis Shakespeare’o "Titu Androniku"), taip pat staiga "atgijusio" vyresniosios kartos vokiečių režisieriaus Jürgeno Goscho Diuseldorfe statytas "Makbetas", danų "Kaleidoskopo" teatro ir švedų cirko "Cirkör" bendras spektaklis "Undinėlė" pagal Hansą Christianą Anderseną.

Norvegų dramaturgas Jonas Fosse jau kelerius metus vaidinamas prestižiškiausiose Europos scenose. Atrodytų, kuo gali būti šiandien įdomūs jo tekstai, vengiantys bet kokio brutalios realybės įsiveržimo ir susitelkiantys į kamerinius žmonių tarpusavio santykius? O pasirodo, gali – jautri autoriaus intonacija ir dėmesys žmogaus sielos virpesiams susilaukia vis daugiau šalininkų tarp teatro gerbėjų. Savotiškas čechoviškos gyvenimo tėkmės kūrėjas "Miege" vėl analizuoja jį dominančias temas: naujame bute kuriasi dvi jaunos poros, skirtumas tik tas, kad viena gali turėti vaikų, o kita ne; iš kelių sakinių paaiškėja, jog prabėgo nemažai laiko, ir bevaikė pora dabar gyvena tame pačiame bute, kuriame vaikus augino, seno ir mirė kita pora. Moteris išeina į kitą kambarį ir grįžta jau ligota senutė – štai ir įvyko didžiausias įvykis – gyvenimas prabėgo... Fosse tekstai yra ne tik puiki medžiaga aktorių darbams – jie teikia malonumą vaidinti, o režisieriui – malonumą dirbti pustoniais, niuansais, pauzėmis. Ir statydamas "Miegą" Bondy tarsi nieko neprigalvoja, bet greta minimalistinės ir kartu paveikios vaidybos leidžia pūstis, lenktis, judėti kambario sienoms (scenografas Karlas Ernstas Herrmannas). Beje, vertę spektakliui suteikia ir jame vaidinantys vyresniosios kartos aktoriai – Martinas Schwabas ir vokiečių scenos legenda Editha Clever.

Skandalingai nuskambėjęs Jürgeno Goscho "Makbetas" daugelį rimtų teatro gerbėjų tiesiog pribloškia. Anot vokiečių kritikų, režisierius ryžosi pralenkti visus jaunuosius ir parodyti, kad ir vyresnieji parako turi ne mažiau – parodyti, iki kokios ribos gali eiti teatras, norėdamas kalbėti šiuolaikiškai ir madingai. Spektaklyje, kaip Shakespeare’o teatre, visus vaidmenis atlieka vyrai; trys visiškai nuogos "laumės" po savo piktadarysčių stena, tuštinasi šokoladu ir jį ragauja; progai pasitaikius apsinuoginančios ledi Makbet kūnas tepliojamas raudona uogiene, joje tiesiog maudosi Makbeto aukos. Anot režisieriaus, jis tenorėjęs sukurti ekstremalų, o kartu juokingą spektaklį – "Makbetas" tarsi primena Alfredo Jarry teatrą, kur viskas balansuoja ant vaikiško žaidimo ir tragedijos ribos.

Ir "Undinėlė" – nepaprastų triukų, intensyvios vaidybos, stebuklingo reginio cirko spektaklis, kur žiūrovams nė minutei neleidžiama nuobodžiauti. Cirkas savaime įšvirkščia teatro scenai adrenalino, o kai cirko numeriai paverčiami spektakliu su nė kiek ne menkesne dramine vaidyba, žiūrovų simpatijos garantuotos. Tad gal nebereikia stebėtis, kad cirkas populiarumu beveik lygiuojasi su dramos teatru ir greit jų neskirs jokie specifiniai bruožai. Arba turėsime dviejų rūšių teatrą – fizinį, artimą cirkui ir kvapą gniaužiančiam reginiui, ir intymų, fosiškąjį, leidžiantį gilintis į menkiausius sielos judesius.

Liepos 6–27 d. jau šešiasdešimtąjį kartą vyks tarptautinis Avinjono teatro festivalis. Trečius metus festivaliui vadovaujantis direktorių – Hortense’s Archambault ir Vincent’o Baudriller – duetas pakeitė jo koncepciją. Dabar festivalis sutelkiamas aplink vieną kurį nors Europos menininką, o jo teatro pasaulis tarsi išplečiamas iki panašiai mąstančių ar dirbančių kūrėjų. Pirmuoju tokiu "asocijuotu festivalio artistu" buvo Thomasas Ostermeieris, supažindinęs Avinjoną su vokiečių teatru, antruoju – savo provokuojančiais performansais pagarsėjęs režisierius, dailininkas, videomenininkas flamandas Janas Fabre. Šįmet – vengrų kilmės Orleano (Prancūzija) šokio centro vadovas, režisierius ir šiuolaikinio šokio kūrėjas Josefas Nadjis. Beje, pastarasis pažįstamas ir vilniečiams teatralams, nes du savo ankstesnius darbus "Abakuko komentarai" ir "Voicekas" yra rodęs Vilniuje, o pastaraisiais metais su juo dar dirba ir mūsų perkusininkas Vladimiras Tarasovas.

Nepaprastai įdomus, išraiškingas, šokio ir judesio kalba kalbantis Nadjio teatras šiek tiek pakoregavo šiųmetinę Avinjono programą – išplėtė ją iki tarptautinio konteksto, tačiau susitelkė prie skirtingų menininkų, dirbančių su šiuolaikiniais kūriniais. Festivalyje bus parodytas tik vienas spektaklis pagal klasikinį veikalą – Antono Čechovo pjesių pastatymais išgarsėjusio Erico Lacascade’s "Barbarai" pagal Maksimą Gorkį. Tuo tarpu statytojai ir autoriai gerai pažįstami – Peteris Brookas, Anatolijus Vasiljevas, Alainas Franēonas, Alainas Platelis, Janas Lowersas, Edwardas Bondas, Margueritte Duras ir kt. Vienas dažnų festivalio svečių – arklių cirko trupės vadovas Bartabasas – ne tik parodys naujausią spektaklį, bet ir 5 val. ryto pakvies festivalio žiūrovus į "Saulės patekėjimą".

Kokį sceninį pasaulį pagal šiuolaikinius tekstus kuria menininkai, kokia teatro forma jiems reikalinga, kaip savo darbais jie išsaugo ir kartu praplečia savo bei žiūrovų nacionalinį, kultūrinį tapatumą – štai kokias temas šįmet stengsis aprėpti jubiliejinė festivalio programa. Paverčianti, kaip ir kiekvienais metais, mažą ir tylų miestelį didžiausia Europos teatralų švente.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:57:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba