SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-16 nr. 713

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Matymo būdai
39

Muzika 
• Iš choreografo lagamino13
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Dedikacija Mozartui
3
• Operos teatras pristato naują sezoną
• Su Venecijos leitmotyvu
• Gintaras Rinkevičius užsienio koncertų salėse
• Choras "Jauna muzika" baigia sezoną
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Po ir po
1
• Pillė Veljataga
Juvelyrikos išpažintys
• Ieva Pleikienė
Menas vartojimui ar vartotojiškas menas?
• Vytautė Cikanavičienė
Stop kadras: mes – europiečiai
1
• PARODOS

Literatūra 
 Mano antitautinės erezijos
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Festivaliai, festivaliai
• Oidipo "laurai" gimtojoje Graikijoje
• "Lėlė" baigs sezoną kautynėmis Trakų pusiasalyje
• Piknikas Guntoriškių pelkyne

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Šėtonas nedalyvauja
• Lyčių montažas: filmai iš posovietinės erdvės
• Hipis, bet ne Lebovskis2
• Dokumentinio filmo scenarijaus paieška
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Mano antitautinės erezijos

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maria Janion

Maria Janion (g. 1926) – literatūros ir idėjų istorikė. Jos tyrinėjimų sritis – lenkų ir Vakarų romantizmas. Janion – keliasdešimties knygų autorė. Tarp jų – "Romantinė karštligė" ("Gorączka romantyczna", 1975), "Romantizmas ir istorija" ("Romantyzm i historia", 1978, kartu su Maria Żmigrodzka), "Prasmių atnaujinimas" ("Odnawianie znaczeń", 1980), "Požiūris į blogį" ("Wobec zła", 1989), "Moteris ir kitoniškumo dvasia" ("Kobiety i duch inności", 1996), "Generolo rauda. Esė apie karą" ("Płacz generała. Eseje o wojnie",1998), "Į Europą, bet kartu su mūsų mirusiaisiais" ("Do Europy tak, ale z naszymi umarłymi", 2000), "Purpurinis Mickevičiaus apsiaustas" ("Purpurowy płaszcz Mickiewicza", 2001), "Gyvendami prarandame gyvenimą" ("Żyjąc tracimy życie", 2001), "Vampyras. Simboliška biografija" ("Wampir. Biografia symboliczna", 2002), "Romantizmas ir egzistencija" ("Romantyzm i egzystencja", 2004, kartu su Maria Żmigrodzka). Garsios lenkų feministės – buvusios profesorės mokinės ir aspirantės – vadina Janion savo mokytoja. Sulaukusi garbingo amžiaus, literatūrologė išlieka aktyvi intelektualinio ir visuomeninio gyvenimo dalyvė. Gegužės mėnesį Lenkijos televizija parodė Agnieszkos Arnold dokumentinį filmą apie Janion, jo transliacija sulaukė netikėtos pabaigos. Apie tai ir apie aktualias šių dienų Lenkijos visuomenės problemas "Gazeta Wyborcza" puslapiuose su Janion kalbėjosi Jarosławas Kurskis. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Gyvenate tarp knygų lentynų savo literatūriniame atsiskyrėlės būste Varšuvos Ochotos rajone. Galima pamanyti, kad nenorite matyti už lango esančio pasaulio. Tačiau jūsų pavardę galima rasti tarp asmenų, protestuojančių prieš Romano Giertycho (kraštutinis dešinysis politikas, "Lenkijos šeimų partijos" vadovas – red.) paskyrimą švietimo ministru.

Kadaise pasirašiau daug protesto laiškų. Maniau, kad tie laikai baigėsi nesugrįžtamai. Pasirodo, ne. Nežinau šio laiško atsiradimo užkulisių. Iš "Gazeta Stołeczna" sužinojau, kad jo idėja gimė po Agnieszkos Arnold filmo "Janion maištas" premjeros. Parama laiškui peržengė mano drąsiausius lūkesčius. Per keliasdešimt valandų surinkta daugiau kaip 60 tūkstančių parašų. Giriuosi, kad kažkaip prie to prisidėjo ir filmas apie mane.

Šis laiškas tapo vienu iš daugelio pasireiškimų budimo iš letargo, už kurį pastaruoju metu taip buvo kritikuojama pilietinė visuomenė.

Atvirai sakant, nemanau, kad jis turi kokios nors reikšmės ir prisideda prie demokratiškos liberalios inteligentijos sluoksnių integracijos. Ši integracija turi vykti idėjų kovos lygiu.

Kokios idėjos, kokie ginčai galėtų integruoti tą šiandien juodinamą inteligentiją?

Kad ir ginčas apie tai, kas yra šiuolaikinė, naujųjų laikų tauta. Valdančiųjų politikų kalba – tai neoendekų (ND – "Narodowa demokracja", Lenkijos tarpukario partija, pasižymėjusi atviru antisemitizmu ir nacionalizmu – red.), pakeitusių antisemitizmą homofobija, kalba. Profesorius Zdzisławas Krasnodębskis bando kalbėti šių dienų idėjų kalba, tačiau jo pasisakymai dažnai yra paviršutiniško ir politinio pobūdžio. Žinodama jo pirmąsias knygas, pavyzdžiui, knygą apie postmodernizmą, tikėjausi iš jo daug daugiau. Tačiau jis skubiai susidoroja su priešininkais, kurie esą nuvertina tautinę tradiciją. Bet ne apie tradiciją reikia kalbėti, o apie tai, kaip suvokiame tautos idėją.

O kaip tautos idėją suvokia Maria Janion?

Taip, kaip ją pateikia britų ir amerikiečių politologas Benedictas Andersonas savo knygoje "Įsivaizduotos bendruomenės". Tauta nesikuria nei pati iš savęs, nei paliepus Dievui, kaip kad įsivaizdavo kai kurie romantikai, tačiau yra bendražmogiška komunikacijos konstrukcija, taigi įsivaizduota politinė arba visuomeninė bendruomenė. Tokios sritys kaip idėjų istorija, literatūros istorija, kalbos istorija, meno istorija ar religijos istorija turi lemiamą reikšmę tai įsivaizdavimų visumai, nes nuolat ją formuoja ir todėl tautos idėja nuolat keičiasi. Čia atsiranda didžiulė tyrinėjimų erdvė idėjos ar literatūros istorikams.

Bėda ta, kad ne visi nori suvokti, jog tauta yra įsivaizduota bendruomenė. Jei kas nors yra įsitikinęs, kad tauta – tai antgamtinių jėgų duota bendruomenė, šventa bendruomenė, turinti antgamtinį pradą, tada atsiduriame akistatoje su dviem konfliktuojančiais įsivaizdavimais.

Šis konfliktas vyksta mūsų akyse. Tai diskusija apie vadinamąją istorinę politiką, apie Lenkijos istorijos muziejų, apie Auklėjimo institutą, de facto tai diskusija apie lenkų patriotizmo formą.

Kartais įtariu, kad šiuolaikiniai naujojo patriotizmo kūrėjai iš romantizmo paveldėjo įsitikinimą, jog tauta yra tam tikras absoliutas. Tačiau iškart atsiranda gerai romantikams žinoma problema – tėvynės ir religinio absoliuto konkuravimo problema. Apie tai daug rašė antipatriotu laikytas Czesławas Miłoszas. Jis ne tik labai aiškiai suvokė, kad tauta yra įsivaizduota bendruomenė, bet ir (polemizuodamas su mesianizmu) tvirtino, kad kolektyvinio Mesijo kūrimas yra prieštaraujantis krikščionybei tautinis pasipūtimas. Tai buvo sutikta kaip negirdėtos antitautinės blevyzgos.

Ar manote, kad šventosios tautos įsivaizdavimas vis dar gyvas?

Iš esmės taip. Tai iš romantizmo perimtas įsivaizdavimas. Mesianizmas pradeda formuotis po padalijimų. Viena vertus – tauta be valstybės, kurią reikia sukurti, kad būtų išsaugota istorinė bendrybė, kita vertus – įsitikinimas, kad Europa turi mums padėti, nes esame ypatinga tauta. Todėl mūsų požiūris į Europą tampa vis neurotiškesnis ir reiklesnis. Tai man primena Zygmuntą Krasińskį, kuris nuolat rašė laiškus didiesiems savo epochos politiniams ir visuomeniniams autoritetams. Laiškuose jis atkreipdavo dėmesį, kad Lenkija yra tyra, turi gražią istoriją, niekad nieko neengė ir buvo Dievo išrinkta kaip auka už Europos nuodėmes. Jis tvirtino, kad negali Europoje būti politinės pusiausvyros be nepriklausomos Lenkijos. Bet pasirodė, kad visą XIX a. Europa puikiausiai tvarkėsi be nepriklausomos Lenkijos. Tai darėsi vis nemaloniau ir vis labiau stiprino įsitikinimą, kad Europoje slypi prievartos ir moralinės degradacijos pradai. Juk Austrija ir Prūsija buvo europietiškos valstybės. Šiame fone formuojasi ir priešiškas santykis su Rusija. Rusija ir Lenkija – tai dvi viena kitai priešingos jėgos, kurių viena yra despotizmo tvirtovė, o kita – laisvės tvirtovė. Rusija – tai Azija, Lenkija – tai Europa. Iš čia dar daugiau priekaištų Europai, kad ji pagaliau pastebėtų, jog esame jos siena ir už mūsų jau tik Azija.

Stebina, kad mūsų dabartinė užsienio politika vis dar yra tų romantiškų mitų kalinė.

Lenko, kaip civilizuoto europiečio, besipriešinančio laukiniam Azijos barbarui, stereotipas labai sustiprėjo per 1920 m. karą. Literatūrologė Ewa Pogonowska išspausdino darbą "Laukiniai kipšai", tyrinėjantį antibolševikinę propagandą to laikotarpio lenkų poezijoje. Šis karas atgaivino XIX a. ruso azijiečio stereotipą ir lenkų tautos stereotipą – tai tauta, kuri nuolat aukojasi visai Europai….

Kas apskritai nėra įvertinama.

Visiškai. Taip radosi idėja, kurią vadina patriotizmo religija: Lenkija – tautų Kristus. Plinta tam tikra mesianistinės-patriotinės erezijos atmaina, traktuojanti tėvynę kaip absoliutą. Prieš tai protestuojantis Miłoszas labai pykdė tuos, kurie manė, jog visiškai natūralu, kad Lenkijai teko kankinės padėtis Dievo valia. Juk Krasińskis manė, kad tautas sutvėrė Dievas, ypač išrinktąją lenkų tautą.

Jūs rašėte, kad išrinktosios, kenčiančios už kitus, pašauktos kentėti tautos pojūtis mažina mūsų jautrumą kitų tautų nelaimėms.

Tai taip pat neseniai išryškėjo, kai buvo minimos ukrainiečių skerdynių Pavlokome metinės. Žodis "atsiprašau" nenuskambėjo. "Visos Lenkijos jaunimas" ("Młodzież Wszechpolska" – nacionalistinis jaunimo judėjimas – red.) prašė, kad tas žodis nebūtų ištartas, ir jis nebuvo ištartas. Nors spauda tvirtino, kad buvo pasiektas abiejų tautų susitaikymas.

Tačiau juk buvo atleisti prašantis gestas, kuriam pasiryžo prezidentas Kaczyńskis, nepaisant jo artimiausių patarėjų pasipriešinimo.

Mes manome, kad vietoje "atsiprašau" pakanka kreiptis į Dievą: "Atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Prezidentas Kaczyńskis pakėlė akis į viršų ir paprašė dangaus tarpininkavimo. Bet "atleisk mums mūsų kaltes" nėra "atsiprašau".

Ir Czesławas Miłoszas, ir Jūs dėl savo vilnietiškos kilmės esate Jogailaičių Lenkijos našlaičiai. Ar ta eretiška Andersono tautos definicija neprieštarautų Jūsų dvasingumui, jei ne faktas, kad gimėte Vilniuje?

Žinoma, susidūriau ten su daugybę tautybių, o pirmiausia su atvirai požiūriu į skirtingas tautybes, ypač į žydus ir lietuvius, būdingu Vilniaus gyventojams. Karo metais tai įgavo kitą pobūdį – prieita iki stiprių lenkų ir lietuvių konfliktų, kurie mane, vaiką, ėmė gąsdinti. Žydų bendruomenė buvo visa sunaikinta. Tai žadino karštus jausmus, inspiravo priesaikas, kad už juos būtina atkeršyti.

Mano vaikiškoje prieškario edukacijoje milžinišką vaidmenį suvaidino "Mały Dziennik", su kuriuo susidūriau, kai trumpam buvo atiduota auklėti tetai į Siedlcus. Kasdien laiškanešys atnešdavo "Mały Dziennik". Teta buvo dantistė, neturėjo laiko skaityti ryte, tad viskas patekdavo man. Tada išmokau skaityti laikraščius, arba, kaip kad sakydavo Hegelis, kasdien sukalbėti ryto maldą dienraščio skaitymo forma. Andersonas tvirtina, kad laikraščių skaitymas iš esmės kuria tą įsivaizduojamą bendruomenę. Laikraštis ir jo skaitytojai, kurių nepažįstu, bet galiu įsivaizduoti, ir sudaro bendruomenę. Tad skaitydama tuos baisius dalykus, kurie ten buvo rašomi apie žydus, dar vaikas… pamilau juos beprotiška meile. Pavojingo žydo stereotipas ne tik nekėlė man baimės, bet ir žavėjo.

Iš kur tas pasipriešinimas? Iš vaiko labiau tikėčiausi naivumo ir lengvatikiškumo.

Matyt, buvau maištingas vaikas. Mane traukė tie, kurie buvo atskiriami nuo kitų. Pati jaučiausi atskirta. "Mały Dziennik" redaktorius tėvas Maksymilianas Kolbe man įdiegė ne antisemitizmą, o beveik filosemitizmą. Kai tik išmokau skaityti, pataikiau ant žydų, susižavėjau jais ir tapau jų gerbėja. Keista ta istorija, gal truputį perversiška.

Profesorė Hanna Świda-Ziemba, daugmaž Jūsų bendraamžė vilnietė, prisimena: "Mes gerbėme lenkų valstybę ir norėjome tarnauti Tėvynei. Keli mėnesiai prieš prasidedant karui vaikai atiduodavo savo kišenpinigius lenkų armijai ginklams pirkti. Augau su Józefo Piłsudskio mitu." Antrosios Žečpospolitos mokykla – mesianiško patriotizmo mokykla. Rezultatą nebuvo sunku numatyti. Visa jaunųjų karta, laiminga, kad turi galimybę (taip, kaip ir jų seneliai ir tėvai) atiduoti gyvenimą už Tėvynę, skubėjo numirti sukilėlių apkasuose. Čia yra savižudiško tautinio mazochizmo.

Sutinku. Todėl man tokia svarbi yra kritinė refleksija apie tai, kas įvyko. Jos akivaizdžiai per mažai. Yra įdomios Tomaszo Łubieńskio istorinės eseistikos "Kovoti ar nekovoti" ("Bić się czy nie bić"). Yra civilinė Mirono Białoszewskio proza. Bet jei, pavyzdžiui, kalbėsime apie Varšuvos sukilimą, tai viskas ir vėl buvo panardinta į mesianistišką didvyriškumo garbinimą. Naujajame Varšuvos sukilimo muziejuje dominuoja mesianistinė kraujo hekatombų apologija. Ratas užsidaro, nes matau, kaip vaikai žaidžia Varšuvos sukilėlius. Viskas yra neproblemiška, vienprasmiška, didvyriška. Bijau, kad niekais nuėjo mūsų darbas po 1989 m., siekiantis parodyti visą tos tragedijos sudėtingumą.

Man nuolat rūpi intelektualinis požiūris į mūsų tautinius mitus. Beje, tą patį kalbėjau Lenkų kultūros kongrese 1981-ųjų gruodį. Kreipiausi, kad tas didysis emocinis "Solidarumo" pakilimas taptų intelektualia išmintimi, kad jis būtų perlydytas į mintį, į bandymą kurti idėjas. Nieko tokio neatsitiko. Buvo įvesta karinė padėtis, bet nežinau, ar tik karinė padėtis sutrukdė.

Grįžkime į 1939-uosius. Jums beveik trylika metų ir Jūs nesiliaujate maištauti.

Pergyvenau visas keturias Vilniaus valdžias – lietuvišką, sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę. Lietuvių laikais lankiau Petro Skargos lenkų gimnaziją, sovietų – mokyklą su sovietine programa, vokiečių laikais mokyklas uždarė. Taigi lankiau pogrindines mokyklas. Ten ir vėl savotiškai maištavau, nes slaptose mokyklose mokiausi vokiečių kalbos. Prieštaros aktas rėmėsi tuo (apie tai kalbu ir filme "Janion maištas"), kad pradėjau versti Rainerį Maria Rilkę. Tai buvo pasipriešinimas karaliaujančiai fašistinei vokiečių kalbai. Vilnius buvo apkabinėtas nacistinėmis vėliavomis ir transparantais su užrašais.

Miłoszui Vilnius buvo užburtoji mūza. Stanisławas Stomma jį laikė provincijos miestu, iš kurio žmonės bėgo į pasaulį. O jūs?

Vilnių sudarė šiek tiek kaimiški priemiesčiai su mediniais namais ir darželiais, tačiau kai pereidavai Žaliąjį tiltą, kuris jungė Vilijos krantus, patekdavai į centrą, kuris man atrodė metropolija, juk ne veltui Vilnių vadino Šiaurės Jeruzale. Ten vyko turtingas dvasinis, intelektualinis, religinis gyvenimas. Vaikystėje matytų žydų religingumas atvėrė man ryšį su metafizika. Tada nieko nežinojau apie žydų religines sroves – apie chasidizmą, apie žydų Švietimą.

Buvo ir žydų bei lietuvių komunistų, kurie tarpusavyje gražiai draugavo. Tas įvairumas atrodė ne tik įkvepiantis, bet ir kažkaip pritrenkiantis.

Bet Vilnius turėjo ir endekišką veidą. Buvo pogromų. Kita vertus, veikė stipri komunistuojanti Henryko Dembińskio grupė. Sovietų siena buvo netoliese. Lengvai galiu įsivaizduoti, kaip matydama to regiono skurdą Jūs susisiejate su komunistais…

Buvau vaikas, tad man neteko to rinktis, bet po karo man patiko "Kuźnica", patiko Stefanas Żółkiewskis, patiko marksizmas, tai buvo susiję su jausmu, kad pagaliau atlyginamos klasinės skriaudos. Marksizmas buvo bandymas išsamiai paaiškinti istoriją, kuris mane labai įtikino. Bet pirmiausia buvo taika. Paprasčiausia taika. Galėjau nežinoti, kad tai – pax sovietica. Man tai buvo paprasčiausiai pax.

Bet šalia "visa tauta statė savo sostinę" (populiarios pokario dainos žodžiai – red.

Mano tėvynė liko ten, Vilniuje. Kai Krystyna Kersten pavadino tą procesą ne repatriacija, bet tik ekspatriacija, aš tam visiškai pritariau. Nors nepritariu jokiems siekiams geografiškai atgauti tą tėvynę.

Kai mūsų ekspatriacijos traukinys stabtelėjo kažkur lauke prie Poznanės, visi paliko vagonus, staiga pasigirdo šūviai. Žmonės slėpėsi grioviuose ir krūmuose. Taip jie sėdėjo tylėdami ir išsigandę, kol palei traukinį prabėgo geležinkelietis šaukdamas: "Žmonės, nusiraminkite, karas baigėsi!" Tai buvo pergalės salvės. Taip baigėsi karo baisumai, žydų sunaikinimas, sovietų surengta deportacija iš Vilniaus, "Armija Krajowa" drama, baimė, kad netrukus sunaikins mus visus. Svarbiausia buvo tai, kad karas baigėsi. Tai nulėmė mano pasirinkimą.

Niekad nenorėjote prisijungti prie komunistų?

Norėjau, ir būdama Lodzės universiteto studentė net kurį laiką dalyvavau akademinėje jaunųjų kovos sąjungoje "Gyvenimas" (Akademicki Związek Walki Młodych "Życie"). Taip pat buvau Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (PZPR) narė, iki tol, kol 8-ajame dešimtmetyje pasirašiau "Mokslo kursų draugijos" (Towarzystwo Kursów Naukowych) steigimo aktą.

Janas Zygmuntas Jakubowskis, kuris Varšuvos universitete "valdė" polonistiką, pasakė, kad neleis man dėstyti, nes esu žydė. Beje, jis vartojo apibrėžimą "dvasinis žydas". Tada nebūtinai turėjai būti etninis žydas, galėjai būti dvasinis – rezultatas buvo toks pat. Dirbau Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrinėjimų institute. Pagalvojau, kad reikėtų ir dėstyti, todėl ne vienerius metus važinėjau į Gdanską, iš pradžių į Aukštąją pedagogikos mokyklą, paskui į universitetą.

Iš Vilniaus Jūs persikėlėte į lenkų romantinę literatūrą. Kodėl?

Iš pradžių tyrinėjau 1831–1863 m. lenkų poeziją, rašytą šalyje (ne emigracijoje). Ši poezija buvo ir nepriklausomybiška, ir revoliucinga. Mane labiau traukė vadinamieji mažesnieji poetai, kurie prieš karą nesulaukė literatūros istorikų dėmesio, nes buvo menkai žinomi. Dabar niekas neišleistų Edmundo Wasilewskio, Ryszardo Berwińskio ar lenkų poezijos, rašytos šalyje tarp sukilimų, antologijos, bet Liaudies Lenkijoje tai pavyko. Man atrodė natūralu ir pozityvu sugrąžinti pamirštą mūsų paveldo dalį.

Ar tai įeina į Marios Janion maištą?

Kategoriškai taip.

Dabar Jūs sakote, kad lenkų mesianizmas – tai iš esmės didžiausia nacionalinė nelaimė, katastrofa?

Dabar taip manau. Žinote, aš tuo mesianizmu domiuosi seniai. Kadaise maniau, kad lenkų mesianizmas nėra geresnis už kitus. Bet lenkai įsivaizduoja esą geresni už kitus, tik geresni dėl to, kad kenčia. Man atrodė, kad tas išsiaukštinimas neturi simboliško prievartos prado. Dabar, žinoma, tai matau kitaip. Manymas, kad esi geresnis, net jei ir kenti, vis tiek yra manymas, kad esi geresnis, dėl to akmenėja širdys, nes nesugebame jausti empatijos su kitais. Apie tai rašė Andrzejus Lederis.

Taip pat kritiškai žvelgiu į lenkišką religijos supratimą. Dauguma lenkų save laiko katalikais. Dominuoja lenko kataliko autostereotipas. Bet religija yra traktuojama kaip paguoda – apie tai rašė Simone Weil ir tai pabrėžė Miłoszas leisdamas jos raštus. Tačiau toks religijos traktavimas – kaip paguodos ir pabėgimo – iš tikrųjų sunaikina jos antgamtinį metafizinį pradą. Tu tiesiog turi reikalų su Dievu. Tai gali būti ir labai aukšti reikalai, tautiniai reikalai, tačiau Dievas yra ne tam, kad tvarkytų reikalus.

Būtent tai tampa mūsų mesianizmo, lenkų tautinės teodicėjos (teodycea – bandymai pateisinti Dievą dėl priekaištų apie blogio ir neteisingumo buvimą pasaulyje – red.) pagrindu. Kodėl mums tenka tokios nelaimės? Todėl, kad Dievas mus pasirinko auka. Tai savotiškas Lenkijos angelizavimas. Miłoszas labai supykdė tautą, puldamas tokį religijos suvokimą.

Jūs tvirtinate, kad lenkų tautinė kultūra yra itin vyriška kultūra. Ką turite omenyje?

Ne tik mūsų kultūra yra tokia. Panašiai vyksta visose idealizuotose tautinėse bendrijose, kurioms yra būtinas vyriškumo stereotipas – jėgos, net prievartos apologija, brolybės saitai, vyriška draugystė. Kitaip tariant, jos remiasi homosocialiniais ryšiais. Tie ryšiai pas mus ryškiai eksponuoti – "ponų brolių šlėkta" ("szlachty panów braci"), riterių būriai, filomatai ir filaretai, XIX a. sąmokslininkai, Piłsudskio legionieriai, na ir, žinoma, šiuolaikiniai futbolininkai. Visos tos grupės sudaro vyrišką tautinį mitą. Tai homosocialiniai ryšiai, kurie, žinoma, visiškai nereiškia homoseksualių, bet juose yra tam tikras homoseksualaus susižavėjimo pradas.

Kita vertus, yra neįtikėtinai stiprus homoseksualios draugystės grėsmės pojūtis. Todėl taip pabrėžiama heteroseksuali tautinė garbė. Tai atskleidė Gombrowiczius "Trans-Atlantike". Šiandien tai labai akivaizdu. Staiga homofobija tapo pagrindine homosocialių bendruomenių problema. Tai stebina.

Tačiau lenkų istorijoje turime moteriško herojinio mito pavyzdžių, kad ir Emiliją Platerytę.

Tai išskirtinis reiškinys. Lenkų kultūroje dominuoja totalus motinos lenkės, užsiimančios tautiniu auklėjimu, sušventinimas. Vyriška brolybė turi idealizuoti motinystę ir eliminuoti iš tautinio bet kokius nereproduktyvius diskursus. Apie tai kalba Ewa Ostrowska savo darbe "Motinos lenkės ir jų sūnūs".

Ar Jūs iš tikrųjų manote, kad dabartinei įtampai tarp viešosios valdžios ir homoseksualų bendruomenių galima pritaikyti vyrišką tautinio mito logiką?

Kalbama apie "priešo įvaizdį", kuris būtinas grupei integruoti, taip pat ir apie vyriško tautinio mito švarumą – jis turi būti laisvas nuo "nuodų" ir "užkrato", kadaise žydiško, dabar gėjiško.

Šiandien inteligentijos niekas neklauso, o ir ji pati kalba vos girdimu balsu. Ar jūs panašiai galvojate?

Tai daugiausia susiję su masine kultūra, kuri skatina žmogų būti jokį. Čia nėra vietos atsirasti kažkam, kas savo liudijimu laužytų privalomą statistinės vidutinybės kanoną. Televizija apdovanoja niekuo neišsiskiriančius pasisakymus. Ar žinote, kaip Pirmoji visuomeninės televizijos programa (TVP1) pasielgė su Adomo Mickevičiaus 150-osiomis mirties metinėmis? Reikėjo rasti kokią nors sensaciją, tad buvo pasakyta, kad gal Mickevičius buvo nunuodytas. Buvo taip pat pacituotas didesnio profesoriaus Jaceko Kolbuszewskio pasisakymo fragmentas, kad "Mickevičius buvo labai darbštus". Taip Mickevičiaus metais sužinojome, kad mūsų pranašas buvo labai darbštus ir jį nunuodijo.

Tačiau ir jaunojoje lenkų prozoje pastebima tendencija nedaug ką naujo pasakyti, prisitaikyti prie žinomų pavyzdžių.

Šiemet švęsite savo 80-metį. Niekur nesidėsite – esate XX a. liudininkė. Kurioje Žečpospolitoje jautėtės geriausiai – II, III ar IV? Aišku, tai keistas klausimas, turint omenyje, kad didžiausią savo gyvenimo dalį nugyvenote Liaudies Lenkijoje.

Liaudies Lenkijos universitetuose buvo kalbama gana laisvai net karinės padėties metais. Kai mane išmetė iš Gdansko universiteto, studentai atvažiuodavo čia, į šitą užgriozdintą butą. Taip džiaugėmės, kai buvo panaikinta cenzūra. Viską priėmėme su tokiu svaiginančiu pakilimu. Kalbu apie 1989-uosius. Geriausiai jaučiausi III Žečpospolitoje…

Słowackis rašė: "Ėjo šaukdami: Lenkija, Lenkija! Bet vieną kartą, norėdami surikti, pamiršo žodį. Tačiau būdami tikri, kad Dievas atpažins sūnus, toliau ėjo šaukdami: Tėvynė, Tėvynė! Tada Dievas pasilenkė iš už Mozės krūmo, pasižiūrėjo į tuos rėkiančius ir paklausė: Kokia?" Taigi, kokia?

Tai apie riksmą, kuris numalšina bet kokį bandymą mąstyti. Žmonėms, kurie dabar yra susirūpinę demokratijos situacija, priekaištaujama dėl antivyriausybinės isterijos. Bet juk ne šis riksmas slopina mąstymą, jis greičiau ir kyla iš mąstymo. Tėvynė kaip įsivaizduota bendruomenė yra minties emanacija. Ketvirtosios Žečpospolitos (taip savo valdomą Lenkiją dažnai įvardija prezidentas Lechas Kaczyńskis – red.) forma atsirado iš uždaros, besibaiminančios, įtarinėjančios, pasikėlusios, o kartu ir kupinos kompleksų minties. Viliuosi, kad kita – laisva mintis jau šiandien kuria ką nors gražesnio.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:57:06 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba