SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-10 nr. 584

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Rusiškojo Hamleto klausimas
4

Muzika 
• Darius Kučinskas
Naujas žvilgsnis į Arnoldą Schönbergą
4
• Skirmantė Valiulytė
Susieti Čiurlionio
1
• Vytautė Markeliūnienė
Klausantis XX amžiaus klasikos
5
• Armonų trio koncertas "Euroradijo" auditorijai1
• anonsas
Išskirtiniai susitikimai Filharmonijoje
• in memoriam
Antanas Rekašius
2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Aleksandro Macijausko metamorfozės
• Jonas Valatkevičius
Urbanistinio peizažo atšvaitai
2
• Austėja Čepauskaitė
Žemiškai tvirta laikysena
2
• Monika Krikštopaitytė
Vidinių ertmių trauka
2
• Aldona Dapkutė
Sližio personažai Kvašio miške
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Šarūnė Trinkūnaitė
Apie grožį, meilės polėkį ir neišsipildžiusius lūkesčius
5
• Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos forumas
• Operos teatras kviečia
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kino mitų žavesys neblėsta3
• Pažaiskime2
• Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių dokumentiniai filmai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Vienatvės knygos3
• "Nikė" Jarosławui Marekui Rymkiewicziui

Anonsai 
• 2003-ųjų SĄJUNGOS PREMIJAI GAUTI
LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PARAIŠKAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Vienatvės knygos

Literatūros Nobelio premija Johnui Maxwellui Coetzee

[skaityti komentarus]

iliustracija
John Maxwell Coetzee

Šių metų literatūros Nobelio premija spalio 2 d. paskirta šešiasdešimt trejų metų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) rašytojui Johnui Maxwellui Coetzee (tariama Kuci). Nors jo pavardė jau seniai minima tarp favoritų, labiau tikėtasi, kad šimtuoju laureatu taps garsus švedų poetas Thomasas Tranströmeris. Coetzee - antrasis po 1991 m. Nobelio premija apdovanotos Nadine Gordimer rašytojas iš PAR. Nobelio akademija savo verdikte rašo, kad Coetzee yra rašytojas, "kuris įvairiais būdais portretuoja netikėtas komplikacijas, kylančias esant autsaideriu". Taip pat ji giria rašytoją už "sumanią kompoziciją, verčiančius susimąstyti dialogus ir analizės meistriškumą", rašytojo įvairiapusiškumą: "nėra dviejų knygų, parašytų pagal tą patį receptą".

Pagrindinė Coetzee tema - apartheido palikimas, diskriminacija, rasizmas. Taupiu stiliumi, dėl kurio Coetzee dažnai lyginamas su Kafka ir Beckettu, jis rašo apie mirties ir prievartos paženklintą pasaulį. Vienas Coetzee kūrybos specialistų Davidas Attwellas sako abejojąs, ar daug PAR gyventojų žino Coetzee. Jis labai vertinamas akademiniuose sluoksniuose, tačiau turi nedaug skaitytojų net tarp besivadinančių literatais. Lietuviškai 2002 m. pasirodė Rasos Drazdauskienės versta "Nešlovė" (Vaga).

Literatūrologai sako, kad Coetzee "be gailesčio kritikuoja žiaurų Vakarų civilizacijos racionalizmą ir kosmetinę moralę", "sugauna žmoguje Dievo kibirkštį", "atkreipia dėmesį į situacijas, kur vis dar atrodo būtina krištolo švarumo riba tarp gėrio ir blogio". Būdingas daugelio jo knygų personažų bruožas yra svetimumo, vienatvės jausmas. Vienam kritikui net išsprūdo, kad sunkios, gilios Coetzee knygos "skirtos būsimiems savižudžiams". Šlovę Coetzee atnešusioje knygoje "Laukiant barbarų" (1980) rašytojas rodo valdininko pažiūrų evoliuciją. Galiausiai šis personažas nusprendžia abejoti savo valdžios sprendimais. Coetzee įtaka Afrikos literatūrai prilygsta tai, kokią daro Gabrielis Garcia Marquesas Lotynų Amerikos rašytojams. Magiškasis Coetzee knygų realizmas "įjungia" mūsų vaizduotę, intuiciją, jautrumą. Jam rūpi ne tik faktai, siaubingos istorijos, politikos, valdžios katilas. Labiau rūpi sunkiai suprantamos paslaptys sielų ir kūnų, kuriuos suformavo tam tikras peizažas, klimatas, tradicijos. Į klausimą, kuo gali tapti PAR gyvenantis žmogus, Coetzee atsako - didžiuoju vienišiumi.

Coetzee dukart tapo prestižinės britų literatūros premijos "Booker" laureatu (ir abu kartus jos neatvyko atsiimti, nes iš prigimties yra labai nedrąsus, be to, sąmoningai vengia viešumos, neduoda interviu). 1983 m. buvo apdovanota jo knyga "Maiklo K. gyvenimas ir laikai". Tai epinis kūrinys, nors jo apimtis vos du šimtai puslapių. Karo apimtoje šalyje, kurioje žmonių minios kovoja, žudo ir keliauja iš vieno šalies krašto į kitą, kur benamiai, bedarbiai, bevaliai ir alkani uždaromi įvairiose koncentracijos stovyklų atmainose, pagrindinis knygos herojus - jaunas negras - ieško prie absurdo priartėjančios vienatvės. Jis užsikasa į žemę, badauja, ir tik todėl, kad pabėgtų nuo karo ir žiaurume skendinčio pasaulio. Jis vegetuoja net ne kaip žvėris, bet kaip kirminas. Šitaip pamėkliškai vegetuodamas jis yra žmogiškesnis už tuos, kuriuos sutinka ir nuo kurių bėga kaip nuo pabaisų.

Šis romanas atskleidė juodaodžių psichiką ir likimus labiau nei įvairiausi žiniasklaidą užplūdę reportažai.

Antrasis "Bookeris" 1999 m. jam atiteko už romaną "Nešlovė". Knyga sukėlė daug diskusijų, ją aptarinėjo net vyriausybės nariai. Knygos herojus - profesorius, kuris apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu ir išmetamas iš universiteto. Jis įsidarbina veterinarijos klinikoje, kur turi migdyti šunis. Profesorius negali apginti net savo dukters, kai ją išprievartauja juodaodžiai.

Ankstyvajame kūrinyje "Šalies širdyje" (1976) rašytojas taip pat nesitenkino vien aprašydamas baltųjų persekiojamus juodaodžius ir pasakojo apie juodojo prievartaujamą baltąją moterį. Knygos herojė anksti pažįsta vienatvę - po motinos mirties ji tampa apleistu, tėvui nerūpinčiu, kankiniu vaiku. Ji mano, kad gimė ne toje vietoje, ne tuo laiku ir ne tame kūne. Ji yra sausa senmergė, pasmerkta beribei vienatvei. Tačiau jos laukinė vaizduotė žadina ir siaubą, ir susižavėjimą. "Šalies širdyje" sukomponuota taip, kad paraleliai rutuliojasi kelios galimos herojės gyvenimo versijos. Skaitytojas nežino, kuri yra tikra, o kuri - tik vaizduotės vaisius.

Coetzee žavi beveik dykumos peizažai - Karoo, dėdės fermoje, jis vaikystėje leisdavo atostogas. Savo vaikystę jis aprašė knygoje "Berniuko vaikystė: provincialaus gyvenimo scenos" (1997), o debiutinėje knygoje "Prieblandos žemės" (1974) tiesė paraleles tarp amerikiečių Vietname ir olandų - Pietų Afrikos užkariautojų. Tačiau ir visiškai, be išlygų smerkdamas apartheido režimą, rašytojas atsisako vien tik gerų jausmų jo aukoms, kaip, beje, ir bet kuriam kitam savo knygos personažui. Šį principą jis griežtai taiko ir tiems personažams, kurie panašūs į jį patį, ar tai būtų "Nešlovės" literatūros profesorius Davidas Luris, ar rašytojo vardą nešiojantys kitų knygų personažai, primenantys jį patį. Coetzee atsispiria nuo minties, kad jei kiekviena autobiografija yra fikcija, tai kiekviena fikcija yra taip pat iš dalies autobiografiška. Rašytojas suvisuotina savo patirtį, pasinerdamas į svetimą sielą. Ta "kelionė į gelmes" (žmogaus arba tautos) yra kupina šalčio ir sarkazmo, išminties ir žiaurumo ir leidžia rašytojui raustis, tyrinėti menkiausias realybės atplaišas.

Coetzee yra parašęs romaną apie Fiodorą Dostojevskį ("Peterburgo valdovas", 1994), naujausia jo knyga "Elizabeth Costello: aštuonios paskaitos" (2003) - tai pasakojimų apie fiktyvią rašytoją kolekcija.

Coetzee taip pat yra labai produktyvus literatūros kritikas. Jis yra paskyręs dešimtis esė Centrinės Europos literatūrai - vokiečių ir slavų. Coetzee yra rašęs apie Skvoreckį, Kafką, Musilį, Walserį, Celaną, Brodskį, Solženicyną, Mandelštamą, 1990 m. Herberto kūrybą.

Coetzee gimė 1940 m. Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika) vokiškų ir britiškų šaknų turinčioje šeimoje. Keiptaune jis studijavo matematiką ir anglų kalbą. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Coetzee įsikuria Londone ir dirba kompiuterių programuotoju, vėliau tęsia literatūros ir istorijos studijas. 1969 m. Austino universitete (Teksasas) apsigina literatūros doktoratą, dėsto Bufalo universitete (Niujorko valstija). Jį areštuoja už dalyvavimą demonstracijoje prieš karą Vietname. 1974 m. debiutuoja literatūroje. 1983 m. yra priverstas palikti JAV, nes nepratęsiama jo "žalioji korta". 1984-2001 m. dėsto lingvistiką ir literatūrą Keiptauno universitete. 2002-aisiais, pasak jo paties, "dėl asmeninių priežasčių" kartu su gyvenimo drauge Dorothy Driver (Coetzee yra išsiskyręs, dukrai Giselai dabar 25-eri, sūnus Nicholas žuvo autokatastrofoje) emigruoja į Australiją, Adelaidą: "Mėgstu jos klimatą, patinka architektūra. Jei Adelaida yra lėta, aš mėgstu lėtumą."

1999 m., gavęs antrąjį "Bookerį", Coetzee sakė: "Šlovės statusas yra tai, ko man sėkmingai pavyko išvengti". Dabar spėliojama, ar Coetzee atvyks atsiimti Nobelio premijos.

 

Skaitytojų vertinimai


2067. keule2003-10-12 23:16
O jeigu aš laimėsiu Nobelio premiją, tai kur man važiuoti jos acimti? O gal pakaks, kad turiu "America bank" kreditine kortelę. Kaip čia yr? Informuokite, prašau.

2071. to keule :-) 2003-10-14 09:48
nieko sau uzmojai!! na, jei ne Nobelio premijos, tai bent jau bulvemis gardinto jovalo drasiai gali tiketis

2086. pac2003-10-16 11:29
keule, tu už neculturingus komentarus laimėsi Šnobelio premiją.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:56:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba