SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-23 nr. 803

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elona Lubytė
„Laisvės“ paminklas ir žydinčios sakūros
11

Muzika 
• Viktorija Rimėnaitė
Muzikos archetipai
8
• Norbert Trawöger, Judith Lewonig
Lietuviškas skambesys pakeri austrų publiką
• Tarptautinis festivalis „Jūros suvienyti“
• Styginių kvartetas „Chordos“ koncertuos Norvegijos sostinėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Anoj pusėj kapinių – sodai
• Nijolė Nevčesauskienė
Kas gerai sekasi vaikams
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Scenos džentelmenas
5
 „Keltininko“ belaukiant
• Šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Noriu kovoti už utopinę visuomenę

Šokis 
• Ingrida Gerbutavičiūtė
Šventė profesionalams ar žiūrovų ištvermės išbandymas?
1

Kinas 
• Esu nelogiškas žmogus1
• Virėjų laikai
• Nusikalsti vis dar neapsimoka
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Naijosios dramos akcija
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

„Keltininko“ belaukiant

Pažintis su režisierium Paulium Budraičiu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulius Budraitis
M. Budraičio nuotr.

Gegužės 26, 27 ir birželio 3 d. įvyks antroji šį pavasarį OKT/Vilniaus miesto teatro premjera – Sigito Parulskio pjesę „Keltininkas“ režisuoja Paulius Budraitis (Paul Eugene Budraitis), spektakliai bus vaidinami Rusų dramos teatre.

Pjesę dramaturgui 2006 m. užsakė „Naujosios dramos akcija“, tada buvo parodytas ir jos skaitymas. Naujajame spektaklyje vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas, Vytautas Paukštė, Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Vytautas Kaniušonis, Severija Janušauskaitė, Jonas Verseckas ir Tomas Kliukas, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė. „Keltininko“ režisierius, 35-erių Budraitis, gimęs lietuvių emigrantų šeimoje Niujorke, nuo 2001-ųjų gyvena ir dirba Lietuvoje.

Indianos universitete studijavote teatrą ir politologiją. Kas pastūmėjo rinktis tokį neįprastą studijų derinį?

Apsisprendžiau studijuoti Indianos universitete todėl, kad jie turi stiprią teatro studijų programą, nors tada dar nemaniau, kad dirbsiu teatre. Mano gyvenimas kurį laiką ėjo visai kitokiu keliu: mokiausi pagal tokią programą, kurioje ruošiami karininkai armijai. Bet kai buvo metas apsispręsti, man padėjo patėvis, Vietnamo karo veteranas. Jis išsklaidė mano susikurtas iliuzijas. Atsisakiau tos minties. Jau anksčiau buvau užsirašęs studijuoti vaidybą, galvodamas apie ją kaip apie dovaną sau šalia sunkių studijų. Todėl atsisakęs karininko kelio pasukau visai kita linkme. Nors ir tada nemaniau, kad būsiu aktorius arba režisierius, nes Amerikoje rinkdamasis teatrą praktiškai pasmerki save finansiškai. Perspektyvų mažai, nes valstybė beveik neremia meno, be to, yra didžiulė konkurencija. Bet, matyt, jau buvau per daug užsikrėtęs teatru, o ir neblogai sekėsi, dėstytojai ragino tęsti. Kadangi su politiniais mokslais jau buvau gerokai pažengęs, juos beliko užbaigti, užtat intensyviai ėmiausi teatro studijų.

O kas „užkrėtė“ teatru?

Nuo vaikystės norėjau vaidinti, pirmieji vaidinimai buvo lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje, paskui ir amerikietiškoje. Ir, žinoma, eidavau į teatrą: gyvenom Niujorke, paskui Čikagoj, tėvai dažnai nuveždavo į spektaklius. Paskui į Čikagą atvažiavo Eimuntas Nekrošius, pamačiau jo darbus, tai irgi labai prisidėjo prie mano susidomėjimo teatru. O jau vėliau viena gydytojų lietuvių šeima, šiek tiek gyvenusi pas mano tėvus, atsiuntė iš Lietuvos Nekrošiaus spektaklių videoįrašų, kuriuos aš labai branginau ir daugybę kartų žiūrėdavau. Vienoje kasetėje buvo ištraukos iš keturių Nekrošiaus spektaklių – „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Nosis“ ir „Pirosmani, Pirosmani...“, o kitoje kasetėje buvo visas „Pirosmani...“. Šituos įrašus žiūrėdavau ir žiūrėdavau, ir draugams rodydavau. Ir vėliau, kai jau baigiau studijas ir pradėjau dirbti Sietlo teatre kaip profesionalas, rodydavau juos teatro žmonėms ir didžiavausi, kad tai lietuviškas teatras, didžiavausi savo lietuvybe ir tuo, kad lietuviškas teatras toks įdomus. Visi, kurie tas kasetes pamatė, labai susidomėjo.

Atvažiuodamas į Lietuvą prieš aštuonerius metus jau turėjot profesinės patirties bagažą – kokia tai buvo patirtis?

Pradėjau dirbti teatre kaip aktorius. Besimokydamas universitete, režisūrą studijavau tik vieną semestrą, visas dėmesys buvo skirtas aktorystei. Baigęs studijas, darbui pasirinkau Sietlą, nes žinojau, kad čia turėsiu daugiausia galimybių dirbti scenoje ir tobulėti, o ne leisti laiką vaikščiodamas į atrankas. Jaučiau, kad būtent praktinės patirties man trūksta: įvairių stilių, žanrų, režisūrinių krypčių patirties. Todėl atvažiavau į Sietlą, nes, pavyzdžiui, Čikaga yra labai tradicinis miestas, ten daug psichologinio realistinio teatro. Ir neapsirikau – Sietle dirbau kaip aktorius įvairiausių stilių ir žanrų spektakliuose, nuo psichologinio realizmo iki buto įkvėpto performanso arba Jacques’o Lecoqo stiliaus klounados. Ten susipažinau ir su Mejerholdo biomechanika, ir su režisierės Anne Boggart Viewpoints ansamblinės improvizacijos sistema, kuri labai populiari Amerikoje. Taigi įgijau įvairios patirties. Universitetas pastatė ant kojų, o Sietle išmokau vaikščioti. Ypač atsidūręs „Annex“ teatre, kur praleidau kelerius metus. „Annex“ – tai alternatyvus teatras, anarchistinis kolektyvas, kur visi sprendimai daromi kolektyviai, kiekvienas narys turi po vieną balsą, taip pat ir meno vadovas. Teatras stato tik naujus veikalus, tokia yra šio teatro misija. Jeigu imasi senesnės dramaturgijos, tai turi būti tikrai nauja traktuotė. Apie „Annex“ teatrą galima kalbėti kaip apie laboratoriją, kuri veikia jau dvidešimt pirmą sezoną. Per sezoną pastatomi penki spektakliai, jie rodomi penkias savaites, ir penki studijos pastatymai, šie rodomi po vieną savaitgalį. Studijoje galima imtis labiausiai eksperimentinių darbų, arba įgyvendinti kokią mintį kūrybinėje laboratorijoje. Šalia minėtų dešimties pastatymų kuriami dar penki spektakliai, rodomi vėlai vakare po pagrindinio. Be to, kartą per mėnesį vyksta kabaretas, kur rodomos dešimties minučių ar trumpesnės miniatiūros: čia galima daryti viską – dainuoti, šokti, skaityti, rodyti kokią ištrauką. Tame kabarete buvau sukūręs tęstinį projektą – „The Orange Project“.

Kas tai buvo?

Tuo metu dirbome prie vieno labai ambicingo projekto, kur bandėme įvaldyti biomechaniką, gilinomės į Brechtą ir taip pat nagrinėjome sudėtingus filosofinius ir semantinius dalykus. Visa tai atvėrė man akis, pakeitė mąstymą ir paskatino imtis eksperimentų. Pamaniau, kad „Annex“ teatre veikiantis kabaretas yra puiki forma: nedidelės apimties ir leidžiantis daryti beveik viską, ką tik nori. Ėmiausi kurti trumpų pasirodymų seriją, po vieną kas mėnesį, kartu su draugais. Parašydavau per mėnesį po vieną scenarijų, kurį surepetuodavome per vieną vakarą. Šitie pasirodymai ilgainiui tapo populiarūs. O man tai buvo puiki galimybė ir kūrybinė atgaiva: tuomet buvau labai užsiėmęs, vaidinau trijuose kitų režisierių spektakliuose, padėjau rašyti scenarijų ir buvau režisieriaus asistentas minėtame ambicingame projekte, o kabaretui kas mėnesį turėjau sugalvoti kažką savo. Galėjau kurti iš to, kuo tuo metu gyvenau, ką patyriau. Ir šį rudenį, kai buvau parvažiavęs į Sietlą, paruošiau su draugais dar vieną panašų pasirodymą – buvo smagu vėl prie to grįžti ir tikrai gaila, kad negaliu to daryti Lietuvoje. Jaučiu, kad man čia to labai trūksta: tokios laisvės, galimybės laisvai eksperimentuoti.

O kada iš aktorystės „perbėgote“ į režisūrą?

Būtent „Annex“ teatre ir vyko mano transformacija iš aktoriaus į režisierių. Kai pradėjau dirbti Sietle, dažnai nesutikdavau su režisierių sprendimais, pradėjau galvoti, kad galima būtų daryti kitaip, pats ėmiau rašyti, dirbti režisieriaus asistentu, kol gavau šansą „Annex“ teatre savarankiškai režisuoti spektaklį. Tai buvo palankiausia dirva – eksperimentuojantis kolektyvas, galimybė rizikuoti. Manau, šis teatras niekada nežlugs, nes tai gyvas organizmas, atvira vieta, kur nauji žmonės gali ateiti, įgyti patirties ir eiti toliau, o čia ateis kiti. Tuo šis teatras svarbus ne tik Sietlo, bet ir Amerikos kontekste.

Jau dirbdamas Lietuvoje, 2005 m. Jaunimo teatre režisavote Eriko Ehno „Šventųjų vaidinimus“. Šitą žmogų – dramaturgą, režisierių, itin savitą menininką (jis jau pažįstamas ir saujelei jaunųjų lietuvių dramaturgų, dalyvavusių jo vedamame dramaturgijos seminare) irgi sutikote Sietle?

Turbūt dėsninga, kad Eriką Ehną sutikau „Annex“ teatre, nes būtent toks atviras teatras gali užsiimti tokio autoriaus kūryba. Tiesa, dabar Ehnas jau randa vietą ir kitokiuose, labiau tradiciniuose teatruose, bet anksčiau jo pjeses statė tik alternatyvios trupės. Erikas Ehnas yra teatro vizionierius, apskritai tai žmogus, kuris mato pasaulį kitaip nei dauguma, suvokia jį labai giliai, yra kaip reta nuoširdus ir dosnus. „Annex“ teatre jis buvo su mumis tris savaites, kai repetavom dar nestatytą jo pjesę „Little Rootie Tootie“, šiek tiek taisė pjesės tekstą ir dalyvavo repeticijose – be jokių pretenzijų, be jokių neigiamų ego pasireiškimų, stengdamasis palaikyti kūrybinį procesą, padėti. Galiausiai išėjo labai įdomus ir keistas spektaklis: tai buvo pasakojimas apie motiną narkomanę, kuri pagimdo vaiką, sergantį vandenlige, ir jį parduoda, kad galėtų nusipirkti narkotikų. O tas kūdikis ima kalbėti, dainuoti, repuoti – prasideda tokia fantastika. Labai sunku papasakoti Eriko Ehno pjeses, atrodo, jų neįmanoma pastatyti: vaizdiniai ir veiksmai atrodo visiškai neįmanomi teatre. Tačiau kartu jie ir yra įmanomi tik teatre. Jo pjesės reikalauja kūrybiškumo, nestandartinių sprendimų. Kaip jis pats sako, reikia, kad kolektyvas sueitų ir sukurtų savo suvokimą apie tą medžiagą, savo pasaulį, nes pjesė negali egzistuoti vien tokia, kokia yra parašyta.Dramaturgas naudoja kalbą kaip poetas, kaip matematikas ją dėlioja pagal savitą logiką, ir reikia labai įsigilinti, praleisti su ta pjese daug laiko, kad suprastum, kas ten užkoduota. Ir dar turi sugalvoti, kaip priversti ją pulsuoti, kaip perduoti tai, ką supratai, žiūrovams.

Žinau, kad ne visiems patiko „Šventųjų vaidinimai“, kuriuos režisavau Jaunimo teatre, bet man pasirodė įdomu, kad jie suveikė kaip tam tikras psichologinis testas: kiekvienas, su kuo apie juos kalbėjau, man sakė: žinai, kuris vaidinimas man labiausiai patiko? Ir visi buvo išsirinkę po vieną, kuris labiausiai prie širdies. Juokavau, kad galima tam tikrus dalykus išsiaiškinti apie žmogų pagal tai, kurį vaidinimą pasirinko. Bet, aišku, šita dramaturgija gali ir atstumti, ji tikrai nėra lengvai prieinama, o pagrindinis iššūkis ir buvo padaryti ją prieinama.

Manau, kad kontekstas nebuvo pats palankiausias – tarp repertuarinių Jaunimo teatro spektaklių. Visai kitaip „Šventųjų vaidinimai“ būtų atrodę, pavyzdžiui, „Naujosios dramos akcijos“ aplinkoj.

Galbūt. Nors man pačiam patiko vaidinimas apie Maksimilijoną Kolbę (gal tai pasako kažką ir apie mane), man jis tebėra labai reikšmingas, nors daug kam jis mažiausiai patiko. Apskritai visos temos, paliestos tose keturiose pjesėse, man yra svarbios: asmenybė, ką ji gali, sprendimo galia, gyvenimo ir mirties tema. Panašios temos yra ir Sigito Parulskio „Keltininke“: savo vietos pasaulyje ieškojimas, žinant, kad viskas yra laikina, sunkumas gyventi, tikėti, kai negali tiesiogiai jausti Dievo buvimo. Tai svarbios temos ir svarbu, kad mums pavyktų.

Spektaklyje susitiks netikėta aktorių pora: Arūno Sakalausko ir Vytauto Paukštės dar niekas nebuvo pakvietęs į vieną aikštelę.

Labai norėjom pakviesti vyresnio amžiaus aktorių, kuris turėtų tą neapčiuopiamą, bet aiškiai juntamą jėgą. Ir būtent Arūnas Sakalauskas pasiūlė Vytautą Paukštę. Dirbti su Vytautu – nuostabu. Vien pabūti, kalbėtis – tai dovana, semiuosi iš jo, kiek galiu, jis tikrai turi ką pasakyti, tik reikia klausytis. Severija Janušauskaitė pasakė labai paprastai: „Jaučiu iš jo tikrą partnerystę“. Aktoriui partnerystė yra didžiausia dovana, nes būna, kad aktoriai panyra į save, pamiršta apie partnerį. O Vytautas Paukštė – dosnus partneris, šviesus žmogus. Be to, labai atviras: turi savo minčių, bet priima kito nuomonę, išsako savo mintis, bet ir klausosi kito. Dar – tai aktorius, kuris sugebėjo išlaikyti savo profesiją per šitiek metų – tai pavyzdys visiems. Ir, žinoma, labai džiaugiuosi galėdamas dirbti su Arūnu Sakalausku, jis be galo talentingas, įžvalgus aktorius. Stipriai remiuosi juo. Ir apskritai visas kolektyvas turi daug minčių, yra iniciatyvūs, valingi, talentingi. Aš savo ruožtu noriu, kad aktoriai, su kuriais dirbu, turėtų savo nuomonę ir ją reikštų. Tai gal kiek amerikietiška savybė, nežinau, ar ji visada tinka režisuojant Lietuvoje, kur tokia stipri režisūrinio teatro kultūra. Taigi ta talentinga grupė siūlo savo sprendimus, o aš stengiuosi juos „įforminti“. Kartais būna nelengva, bet tikiu, kad rezultatas bus geras, nes visų energija nukreipta į vieną tikslą.

Užrašė Alma Braškytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:55:21 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba